Nemažai triušiukų jau ir gimę čia, rančoje – šie mažyliai pripratę prie lankytojų, prie šitos atmosferos, prie maitinimo iš rankų. Ir, kaip sako Gabrielė, taip pripratę prie ryšio su žmogumi, kad pasitinka prie pat vartelių – atbėga nė nelaukdami, kol įeisi į aptvarą. Tačiau ne vien triušių kampelyje girdėti lankytojų aikčiojimas.
„Šiaurinė ranča“ Biržuose atsirado, kai Ingrida ir Deividas Simėnai suprato, kad jų pačių vaikai auga taip, jog karvę laukuose pirmą kartą pamatė tik jau praaugę. „Šiais laikais ne visada vaikai turi galimybę susipažinti su naminiais gyvūnais. Labai norėjosi turėti tokią vietą, kur atvykusieji pamatytų skirtingų rūšių ožkų, avių, turime ir įvairių paukščių“, – vardija G.Burlingė.
Kaip jau minėta, bėginėja čia ir įvairiausi triušiai, kuriuos vaikai mielai krikštija. „Man labai smagu girdėti, kaip gražiai juos pavadina. Turime Sargybinį, nes pats didžiausias ir dažniausiai sukasi aplink vartus. Dažniausiai triušius pavadina labai žmogiškais vardas, tikriausiai pagal tuos, kurie jiems svarbūs. Turėjome ir vilmų, ir astų...“, – kalba rančos gidė ir veda toliau prie paukščių oazės, kurioje gyvena banguotosios papūgėlės ir kanarėlės.
„Meditacinis kampelis, – sako Gabrielė. – Kuo ilgau stebi, tuo įdomiau: aiškiai matyti, kurie sudarę poras. Jų negalima atskirti, nes paukščiui gali net širdis sustoti. Jie skraido kartu, žaidžia kartu – nesudėtinga pamatyti, kurie paukščiai poroje“.
Sukdama lauko link Gabrielė pasakoja apie seniausią rančos gyventoją – dešimtmetį lietuvišką ožį Zigmą nuostabiais ragais, įkurdintą ožkos Bronės kaimynystėje ir vis bandantį atkreipti ponios dėmesį. „Bronę vadinu terapine ožka: filmuke „Bulius Ferdinandas“ yra tokia veikėja. Iš charakterio – tikra mūsų Bronė: su ja visada smagu, bet ji visuomet labai aktyvi, – šiltai pasakoja Gabrielė ir priduria: – Labai dažnai pasitaiko, kad vaikai neskiria ožkos nuo avies ar apskritai nežino, ką prieš save mato. Bet kai Bronę pamačiau dar labai jauną, pati suabejojau, koks tai gyvūnas. Ji ir beragė, ir trumpakailė“.
Rančoje gyvena ir spalvotieji bei baltieji povai, auksiniai ir įprasti fazanai, mandarininės antys. Ir prie jų sustojusi G.Burlingė turi ką papasakoti. „Mane šie paukščiai labai nustebino: kai mes tik vasaros pradžioje atsidarėme, fazanai ir mandarininės antys dar buvo labai jauni, todėl neturėjo ryškių spalvų – buvo rudom pilkom plunksnom. Tačiau į vasaros pabaigą paukščiai pradėjo keisti spalvas. Auksiniai fazanai per vieną dieną tapo ryškūs!“
Rasite čia ir Norų upę. Nuo čia plaukiojančių auksinių, kaip sako Gabrielė, norus pildančių žuvelių, ji net raudona. „Sugalvokite norą, nuoširdžiai norėkite ir jis tikrai tikrai išsipildys“, – žada gidė.
Netoliese įkurdinti du poniai. „Jie labai protingi ir be galo užsispyrę, – pasakoja Gabrielė. – Poniai visada išbandys žmogų, kiek šis užsileidžia: pas ponį ar pas arklį turi eiti drąsiai, užtikrintai. Jei parodysi, kad jis gali tave pastumdyti ar užminti ant kojos, jis taip ir elgsis, o pakeisti tokį įprotį bus labai sunku. Jei prie ponio eisi su baime, greičiausiai jis iš tavęs pasijuoks“.
Pas asiliuką Fredį, anot G.Burlingės, niekada nebūna liūdna, o mėgstamiausias jo žaislas – žalias laistytuvas: patinka lakstyti jį įsikandus. Tad jei rančos darbuotojai neša Fredžiui vandens, turi pasiimti du laistytuvus. „Esu pastebėjusi, kad kiekvieną dieną, kai ateinu prie jo aptvaro, Fredis pas mane atbėga. Paskutiniu metu jis pasidaręs gan pavydus: jei mato mane prie kitų gyvūnų, kviečia ateiti pas save“, – su šypsena pasakoja Gabrielė.
Labiausiai išpuikę račos gyventojai – lama ir dvi alpakos. Gabrielė meiliai jas vadina parko princais. O štai dekoratyviniai olandų mini ožiukai padarys viską, kad tik gautų skanėstų. Ir dar ės be saiko, todėl rančos darbuotojai atidžiai seka, kad ožiukai nepersiėstų. Jie tokie nedidukai, kad vaikai šiuos gyvūnus įsigeidžia laikyti bute – iš tiesų kai kurių šunų veislės ūgiu didesnės nei šie ožiukai. Vis dėlto Gabrielė taip eksperimentuoti nerekomenduoja: ožiai mėgsta bėgioti, laipioti, tad butas jiems ne vieta. Visai kas kita, jei turite sodelį – dar ir žolės nereiks pjauti, nes ją nuės raguotieji.
„Prieš rančos atidarymą vasaros pradžioje gyvūnai buvo labai mažiukai, kaip juokdavausi pati – savotiškas darželis. Bet auga jie – augame kartu su jais ir mes: taip apie kiekvieną kažką ir sužinai“, – sako G.Burlingė.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
