„Bobutės Emilijos šiltukų“ puslapis feisbuke atsirado 2019-aisiais, prasidėjus slogesniam rudeniui. Adelė tuo metu vis pasikalbėdavo su tėvais, jog bobutė Emilija nusiminusi, kad nepavyks parduoti mezginių, – iki tol ji kartu su kitais senjorais dalyvaudavo Anykščiuose vykusiose kalėdinėse mugėse.
Kadangi senolė mezga šviesiuoju metų laiku – pavasarį, vasarą, vėlyvą 2019-ųjų rudenį mezginių prisirinko kalnas. Tiktai bėda – nebuvo kur jų parduoti.
Adelė ėmėsi gelbėti padėtį: aprašė bobutės Emilijos istoriją, nufotografavo mezginius ir paleido į interneto platybes. Bobutės Emilijos rankdarbius socialiniame tinkle Adelė pristatė nieko pernelyg nesitikėdama.
„Kai sukūriau feisbuko profilį, parašiau pirmąją žinutę, neįsivaizdavau, kad žmonėms patiks, kad jie norės mezginių, rašys gražias žinutes.
Bet mačiau, kad bobutės istorija juos labai sujaudino. Tas burbulas taip sprogo! Jis buvo toks pozityvus, kad taip ir važiuojame jau ketveri metai“, – sakė A.Bakšienė.
Kad būtų paprasčiau, šį rudenį ji atidarė ir internetinę parduotuvę – taip galėjo automatizuoti dalį darbų, kuriuos anksčiau prisieidavo padaryti.
Anykštėnė Emilija turi net nedidelį darbo kambarį. Šviesiuoju metų laiku ji mezga po 5–6 valandas per dieną.
„Kiti žmonės ir per darbo dieną aktyviai tiek nedirba, o jai juk 90 metų! Bet bobutei patinka.
Kadangi nebeturi senelio, pati sako: „Užsimirštu dirbdama.“
Jai tai ir atsipalaidavimas, ir laiko praleidimas, o man – malonus pavyzdys, kad gali rasti veiklą, kuri tau labai patinka ir dar padeda užsidirbti“, – sakė Emilijos anūkė.
Vis dėlto ne pinigai skatina mojuoti virbalais. Adelė svarstė: bobutė Emilija turi savo dienotvarkę, kuri jai – kaip malda. Atsikelia, pasidaro pusryčius, dėlioja siūlus, žiūri, ką ir kaip megzti.
Be to, senolė visą gyvenimą labai daug dirbo – kitaip gyvenimo nė neįsivaizduoja.
E.Aglinskienės gyvenimas nebuvo lengvas: didelėje šeimoje augusios mergaitės tėvai negalėjo išleisti į mokslus – Emilija baigusi tik tris klases. Kad galėtų pragyventi, reikėjo amato. Pamėgino megzti – pamatė, kad sekasi, ėmė iš to ir pinigų uždirbti.
Vienu metu, sovietmečiu, dirbo vadinamajame buitiniame kombinate, bet vėlgi prie mezgimo. Ir išėjusi į pensiją Emilija megzdavo.
„Kiek atsimenu, ji visą laiką mezgė. Bandėme skaičiuoti, kiek metų tai daro. Suskaičiavome – pusę amžiaus tai tikrai. Be abejo, būdami vaikai buvome apmegzti nuo galvos iki kojų. Šią tradiciją tęsiame iki šiol – mano dukra, bobutės proanūkė, mezginius dėvi kiekvieną dieną.
Net ir mano draugių, su kuriomis kone viename kieme augome, vaikai jos apmegzti. Mums tai – sentimentai, kurie siejasi su kalėdiniu laikotarpiu: jos megztos suknelės – man, kostiumėliai – broliams ir pusbroliams.
Smagu, kad ir klientai, grįžtantys po metų kitų, sako – pripratome. Labai gražu, kad tokiais sentimentais dalijamės ne tik su draugais“, – šiltai kalbėjo A.Bakšienė.
Net neįmanoma pagalvoti, kad kažkas kitas, o ne pati bobutė Emilija parduotuvėje mezginiams pirktų siūlus.
„Vykti į parduotuvę išsirinkti siūlų – šventas reikalas. Tėtis dažnai ją ten veža“, – šypsojosi A.Bakšienė.
Siūlų parduotuvių Anykščiuose darbuotojos E.Aglinskienę pažįsta, tad jai ir įdomesnių siūlų atideda.
„Bobutė Emilija pati kuria raštus, derina spalvas – ji tai puikiai geba. Kartais net ir save pagaunu žiūrinčią į kokį mezginį ir galvojančią: nė nežinotum, kad tai 90 metų žmogaus megzta“, – kalbėjo Adelė ir pridūrė, kad, pavyzdžiui, kurdama šios žiemos mezginius Emilija linko prie tamsiai žalios ir mėlynos, miško, tamsesnės eglės spalvų.
Ar nepasakė kada bobutė: „Eik, vaikeli, nuo mano galvos su tom parduotuvėm, duok pailsėt?“
„Kur tau, atvirkščiai! – juokėsi A.Bakšienė. – Praėjusiais metais buvo sunkesnis laikotarpis: per patį didįjį gruodžio mėnesio pirkimą laukiausi paskutinius mėnesius, bet negalėjau pasakyti „ne“, nes mačiau, kaip bobutei viso to reikia.
Ji azartiškai klausinėja, ką ir kiek perka, kas labiau patinka. Bobutė Emilija labai laukia to gruodžio laiko. O kai tiek metų, norisi leisti pasidžiaugti, kad nebūtų per vėlu.“
Prieš porą metų numezgė bobutė Emilija liemenę ir sakė nežinanti, ar tokią kas pirks, tik jai tas darbas labai gražus. Bet vos tik Adelė paviešino liemenės nuotrauką, atsirado ne vienas, kuris panoro tokį mezginį užsisakyti.
„Tad vienu metu bobutė liemenes tik ir megzdavo. Sakė: „Nemaniau, kad dar tokias dėvi“, – pasakojo A.Bakšienė.
Bobutės pavyzdys Adelei užsuko mintį sukurti internetinę parduotuvę, kur ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių galėtų pardavinėti savo rankdarbius.
„Vyresnio amžiaus žmonių rankdarbius nuvertiname – gal nemadinga, nestilinga. Bet galima juos kitaip pateikti, padaryti profesionalias nuotraukas. Kai tu į tai pasižiūri kitaip, ir žmonės ima kitaip vertinti – tai nebėra bobutės iš mažo miestelio mezginys. O tokių žmonių, kurie daro rankdarbius, tikrai daug, tik ne visi turi galimybę juos pasiūlyti įsigyti“, – sumanymu dalijosi bobutės Emilijos anūkė.
