Paliko darbus ir prieš pensiją ėmėsi šeimos verslo: siūlo klientams to, ko jiems dažniausiai trūksta

Vytautas Sabaliauskas – diplomuotas veterinarijos gydytojas. Jo žmona Jolanta Sabaliauskienė paprašyta atrastų ir viešojo maitinimo specialistės diplomą, bet daug greičiau parodytų geriausios Kaune anglų kalbos mokytojos apdovanojimą.

Tačiau abu šie žmonės – 65 metų Vytautas ir 53 metų Jolanta penkerius metus daro tai, kas jiems labiausiai patinka, – maitina visus, kurie užsuka į jų įkurtą restoraną „Velo Baras“ Kauno rajone, Kačerginėje.

Šis sezonas šeimai buvo visiškai kitoks. Vietoj ketverius metus stovėjusio maisto vagonėlio ties didžiule terasa, esančia prie Kačerginę kertančio dviračių tako, buvo pastatytas minimalistinės architektūros restorano pastatas.

Tris jo sienas rėmina vitrininiai langai, o visa kita pridengta degintos medienos dailylentėmis.

„2018-aisiais, palikę įprastinius darbus, pirmiausia pabandėme padirbėti pastatę maisto vagonėlį. Pasitikrinome, ar mums toks darbas patinka, ar nebankrutuosime. Bet jau po metų pradėjome tartis su architektais dėl pastato statybų.

Viskas užsitęsė, tam prireikė ketverių metų. Tad dirbdavome tik šiltuoju metų laiku ir tik tada, kai nelydavo. Per lietų niekas nenorėdavo sėdėti terasoje, o ir mums nesinorėjo nešti lėkščių su kepsniais ar kitokiais patiekalas, kai ant jų teška vanduo“, – pasakojo V.Sabaliauskas.

Turėdamas savitą restorano interjero viziją jis atkakliai rėmė projektuotojus prie sienos. „Viską jame kūrėme patys ir kapojomės su architektais, kurie norėjo viską daryti savaip.

Pavyzdžiui, norėjau, kad medžiai būtų matomi pro visus fasado langus. Dabar taip ir yra – saulė vasarą ypač gražiai nušviečia pušų kamienus“, – kalbėjo V.Sabaliauskas.

Šis šeimos projektas turi ir kultūrinę dalį. Paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį jie rengia vyno, kino ir literatūros vakarus – sukviečia svečius į trumpametražinių filmų peržiūrą, skaito vietos literatų kūrinius.

„Mus ir anksčiau supo bohemos žmonės, daug mūsų draugų yra puikūs menininkai. Taigi kurdami restoraną numatėme ir tai, kad skirsime jame vietos būsimų žvaigždžių kūriniams.

Eksponuojame jų paveikslus, o norintiems jų įsigyti perduodame autorių kontaktus“, – paaiškino „Velo Baro“ savininkas.

Vienas autorių, kurio darbai buvo sukabinti spalį, buvo Liudas Parulskis. Jis – vienas tų kūrėjų, kurie dalyvavo MO muziejaus rengtoje parodoje „Vilniaus pokeris“.

Pasak J.Sabaliauskienės, kūrėjų darbai restorane keičiami kas tris keturis mėnesius. Taip juos pamato daug klientų, o kartu ir vieta ekspozicijai suteikiama didesniam skaičiui autorių.

V. ir J.Sabaliauskai – dviejų žmonių orkestras: abu ir kuria, ir gamina patiekalus, ir valo patalpas, ir aptarnauja klientus.

Prireikus į pagalbą ateina ir sūnus, o dukra, baigusi magistrantūrą, gyvena Kaune ir paniro į savo darbus.

„Užtat aš esu pusiau bosas, nes su žmona tariamės dėl visko. Mano sritis – bendravimas su klientais, Jolantos – virtuvė. Juk ji – diplomuota visuomeninio maitinimo specialistė“, – kalbėjo užeigos savininkas.

Šio restorano pavadinimą pasufleravo vieta. Manydami, kad pavalgyti jame sustos dviračių taku pravažiuojantys dviratininkai, jo steigėjai ant maisto vagonėlio iškėlė būtent tokią iškabą.

„Mūsų sumanymas toks ir buvo, kad, lipdami nuo dviračio, žmonės statytų koją tiesiai ant baro terasos. Bet dviratininkai sudaro kokį dešimtadalį klientų. Mindami jie prakaitą lieja tam, kad kovotų su maisto pasekmėmis, o pas mums maistas jiems – per geras“, – nusišypsojo Vytautas.

Kačerginė – nedidelis kurortinis miestelis, tad ar maitinimo verslui jame nėra ankšta?

„Pėsčiomis nuo Kačerginės iki Rotušės aikštės Kaune – pusantros valandos kelio, dviračių taku minant palei Nemuną pakanka 40 minučių. Taigi dauguma mūsų klientų – aplink Kauną įsikūrusių naujųjų vietovių gyventojai.

Mes jiems siūlome to, ko dažniausiai žmonėms trūksta, – laiką.

Svarbu, kad atvykę jie neskubėtų, pabūtų jaukioje vietoje, tada ir paprastas maistas tampa labai skanus“, – tokį konkurencinį pranašumą įžvelgė Vytautas.

Tačiau kas jį anuomet, prieš penkerius metus, paakino imtis tokios veiklos?

„Turime artimų draugų, kurie restoranų versle sėkmingai sukasi apie 30 metų.

Jie vis sakydavo, kad ir mums vertėtų išdrįsti. Didele paskata tapo ir tai, kad artėjo mano pensijos laikas, o „Sodros“ duomenys rodė, kad ji tesieks 400 eurų.

Tad nutariau, kad pats laikas būtų sau padirbėti“, – atsakė V.Sabaliauskas.

Būdamas diplomuotas veterinarijos gydytojas pagal specialybę jis padirbėjo tik sovietmečiu. Tačiau vėliau kone visą laiką dirbo srityse, susijusiose su šia profesija.

Pastaruosius penkiolika metų, kol nesiėmė savo verslo, jis prekiavo sanitarijos bei higienos produktais.

„Klientų gausos mums nereikia, mes tuomet tektų aukoti ir maisto, ir aptarnavimo kokybę. Atvirkščiai – vietoj plėtros jau norėtume pamažinti apsukas. Mums rūpi tokie lankytojai, kuriems prie širdies tylūs, ramūs pašnekesiai prie stalo“, – neslėpė V.Sabaliauskas.