Atrado savo vietą
Kūrybinės industrijos studijos ir darbas naktimis, kad užsidirbtų pragyvenimui. Tada – stabtelėjimas ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje, o sugrįžus iš jos – didžiuliai pokyčiai.
„Prireikė maždaug dešimties metų, kol pradėjau daryti tai, kas man iš tiesų patinka“, – neslėpė Radviliškio rajone, Puipių kaime, įkurtos mažosios bendrijos „Suri Suri“ vadovas 28 metų Tadas Juodis.
Šių metų pavasarį kartu su mama, 52 metų gamybos vadove Inga Juodiene, jis pradėjo gaminti karvių pieno sūrius.
Kaime – penkta karta
„Mūsų ūkis mažas, dar tik pradėjome eiti verslo keliu. Norėtume ir patys tapti pieno supirkėjais, nes sūrių, suslėgtų vien tik iš mūsiškių penkių karvių pieno, pirkėjams neužtenka.
Tačiau tai padaryti nėra paprasta, pirmiausia reikia gauti supirkėjo licenciją.
Būtų gerai rengti ir sūrių degustacijas, bet ir tam, manau, dar turi ateiti savas laikas, nes kol kas neturime tam reikalingų patalpų“, – pasakojo I.Juodienė.
Ši moteris yra pradinių klasių mokytoja. Ji yra įgijusi ir vaiko teisių apsaugos specialybę, o prieš aštuonerius metus sumanė ir tapo bioedukacijos magistre.
Tad iš kur ir kaip atsirado sumanymas ne kur kitur, o kaime imtis verslo?
„Užaugau Jonavoje, bet dabar su šeima gyvename Puipių kaime, mano mamos gimtinėje. Kadangi ir sūnus Tadas ėmėsi ūkininkauti, įsitvirtinęs čia jis taps penkta karta šioje žemėje.
Patys su vyru Puipiuose apsigyvenome to iš anksto neplanavę. Taip jau nutiko, kad staiga vienas po kito 1995-aisias mirė abu mano seneliai. Buvo žiema, reikėjo prižiūrėti sodybą.
Iš kaimo taip ir nebeišvažiavome, jau 28 metai, kai jame gyvename“, – sakė I.Juodienė.
Atsitraukė nuo ūkio
Persikėlę į kaimą Juodžiai augino gyvulius, dirbo žemę. Bet tuo metu, kai paaugo Tadas, o jaunesnė jo sesuo Justina išsirengė į pirmą klasę, I.Juodienė sugrįžo prie savo profesijos ir Vėriškių mokykloje pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja.
„Dirbant mieste mudviem su vyru ūkio darbus kaime teko mažinti.
Neįmanoma buvo visko aprėpti, todėl nusprendėme nebelaikyti gyvulių.
Tuomet, kai Vėriškių mokykla per reorganizaciją buvo uždaryta, ėmiausi socialinio darbo – šešerius metus rūpindamasi vaikais dirbau su socialinės rizikos šeimomis.
Pervargau ir perdegiau. Man nepavykdavo atsiriboti nuo jų bėdų. Kad būčiau nuolatos pasiekiama, niekada neišjungdavau telefono.
Tie vaikai man rūpėjo, buvome įsteigę ir vaikų dienos centrą Vėriškių bendruomenėje, bet man pačiai buvo vis blogiau ir blogiau. O tada atsirado tie mūsų sūriai“, – pasakojo I.Juodienė.
Vyras, regėdamas, kaip rūpindamasi kitų vaikais išseko jo žmona, ėmė skatinti imtis kokio nors darbo sau.
Galvosūkius išsprendė pokyčiai pieno rinkoje. Maždaug prieš ketverius metus į kaimą nustojo važiuoti pienvežiai.
Tad kibirai su pienu, kurį savo ūkyje primelždavo netoliese gyvenanti anyta, atsidurdavo Juodžių kieme.
Prisiminė, ką mokėjo
„Pradėjau iš to pieno gaminti saldžios varškės sūrius, įmaišydama į varškę džiovintų vaisių, nešdavausi juos į darbą.
Visi ten juos ragavo, valgė, ir nė nepajutau, kaip pardaviau pirmuosius sūrius, nes ir bendradarbiai ėmė prašyti, ir draugai, ir giminės. Reikėjo vis daugiau ir daugiau“, – prisiminė I.Juodienė.
Grįžęs iš kariuomenės netrukus prisijungė ir jos sūnus, tad, 2020 metais įsteigusi mažąją bendriją „Suri Suri“, šeima, prašydama paramos darbo vietai kaime sukurti, pateikė finansavimui paraišką.
To meto kainomis paramos, kuri siekė 37 tūkst. eurų, turėjo pakakti ir gamybinėms patalpoms įrengti, ir įrangai nupirkti.
Tačiau įsismarkavusi COVID-19 pandemija, o po jos ir karas viską sujaukė.
„Turėjome perstatyti seną, grūdams laikyti skirtą pastatą ir jame įrengti gamybines patalpas. Užsakėme statybinių medžiagų, bet dėl pandemijos sutrikdyto tiekimo vien statybinių blokelių teko laukti tris mėnesius, o jų kainos pašoko kone keturis kartus.
Galiausiai, kai baigėme statybas ir užsisakėme įrangą, paaiškėjo, kad jos kainas smarkiai išpūtė karas, pavyzdžiui, šaldytuvas, anksčiau kainavęs 1300 eurų, pabrango iki 1800 eurų.
Rūpesčių buvo daug, bet šįmet kovą pradėjome gamybą“, – sakė T.Juodis.
Išgirsta pirkėjų norus
Indelyje su aliejumi – minkšto sūrio rutuliukai ir geltonas česnakinis bei aštrus sūris su aitriosiomis paprikomis. Tai didžiausią paklausą turintys „Suri Suri“ gaminiai.
Šaltai rūkytas plėšomasis sūris – brangiausias, bet ir pagaminti jį sunkiausia.
Šiuo metu iš šeimos laikomų karvių pieno Tadas su mama gamina 15 rūšių sūrius, kas savaitę – maždaug po šimtą.
Pavyzdžiui, tepamojo sūrio rutuliukams pagaminti prireikia trijų parų ir jie sugula į 70 stiklainiukų. Šveicariškų pagaminama apie 30, tačiau jie brandinami tris mėnesius.
„Norėtume plėsti gamybą, nes dažnai klientai skambina teiraudamiesi, ar galėtų ką nors užsisakyti, bet dažniausiai neturime ką pasiūlyti, nes visus sūrius labai greitai parduodame.
Daugiau karvių laikyti neįstengtume, per sunku. Tačiau jau turime šaldytuvą, kuriame gali tilpti tona pieno, galbūt ateis laikas, ir gausime leidimą pienui iš kitų ūkių supirkti“, – kalbėjo I.Juodienė.
Kita vertus, nei pats Tadas, nei jo mama nenorėtų savo darbų patikėti samdomiems darbuotojams. Jie neabejoja, kad dėl sūrių gausos nukentėtų jų kokybė.
Be to, jiems patiems patinka akis į akį bendrauti su klientais – priimti užsakymus, papasakoti apie gaminius, parduoti.
Vieni klientai juos susiranda socialiniuose tinkluose, kiti skambina ir tariasi telefonu.
Atsirado ir nuolatinių užsakovų darbovietėse, tad sūriai termodėžėse gabenami ir į Radviliškį, ir į Šiaulius.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
