Du buvę konkurentai savo verslą pradėjo be algos – priežasčių tam buvo ne viena

Du finansininkai kurį laiką kartu dirbo viename banke, po to buvo tapę konkurentais.

Tačiau draugystė ne tik išliko, bet ir tapo bendru verslu.

Daugelis verslo įmonių puikiai pamena, kaip buvo sudėtinga pandemijos metu, kai ėmė stigti lėšų, o valstybės parama arba ne visiems buvo prieinama, arba vėluodavo.

Būtent tuomet Dainius Vaičikonis ir Kęstutis Grinaveckas sutarė, kad kartu pradės dirbti patys sau.

„Per pandemiją susėsdavome prie kavos ir skaičiuodavome, planuodavome, vertindavome sumanyto verslo riziką. Galop sutarėme steigti finansinių paslaugų įmonę.

Sąlygos rinkoje tam buvo palankios.

Gana greitai mažieji verslai atkuto, jie prisitaikė prie apribojimų ir ėmė ieškoti finansavimo.

Mums laiku pavyko sureaguoti į poreikį, todėl sumanymas pasiteisino“, – taip, pasak 36 metų K.Grinavecko, atsirado jo su bendraminčiu 42 metų D.Vaičikoniu valdoma „Finpro“ įmonė.

Per karantiną daug įmonių keitė verslo koncepcijas, pavyzdžiui, tos, kurios prekiavo savo gaminiais fizinėse parduotuvėse, perkėlė pardavimą į elektronines.

Tad ir pirmieji „Finpro“ klientai buvo smulkūs prekybininkai, gamybininkai, transporto paslaugų ar statybų sektoriaus įmonės. Joms reikėjo apyvartinių lėšų žaliavoms, medžiagoms nusipirkti.

Įmonė pirmąją – 20 tūkst. eurų – paskolą suteikė 2021-ųjų sausį. Ją gavusi bendrovė, gaminanti pašarus gyvūnams, iki šiol tebėra šios finansų įstaigos klientė.

„Pirmoji mūsų klientė tiekdavo gaminius užsakovams, tačiau kol šie atsiskaitydavo už prekes, laukti tekdavo kone porą mėnesių. Mes jai padėjome suteikdami paskolą, ir įmonė, įsigijusi žaliavų už paskolintas lėšas, galėjo tęsti gamybą.

Smulkesniam ir vidutiniam verslui tokio finansavimo reikia nuolat.

Nėra daug bendrovių, kurios per trumpą laiką užsidirba tiek, kad galėtų išsiversti be bankų ar alternatyvaus finansavimo“, – paaiškino K.Grinaveckas.

Pasak jo, maždaug prieš trejus metus pradėjus dirbti su smulkiuoju verslu paskolų sumos sukosi apie 20 tūkst. eurų.

Šiuo metu įmonė gali pasiūlyti finansinių produktų ir stambesniam verslui, bet paprastai vidutinė paskolos suma sudaro apie 50 tūkst. eurų ir retai kada siekia 100 tūkst. eurų.

„Finpro“ vadovas D.Vaičikonis verslo finansavimo srityje turi sukaupęs maždaug 18 metų patirties.

Jis į SEB banką atėjo 2006 metais ir dirbo jame iki 2014-ųjų.

2005-aisiais SEB pradėjęs dirbti K.Grinaveckas jame užsibuvo porą metų, o vėliau kone 9 metus darbavosi Šiaulių banke, kuriame buvo atsakingas už lizingo produktų plėtrą.

Dabar jis taip pat prižiūri kreditavimo produktus.

Tačiau tam, kad galėtum skolinti, reikia patiems turėti nemenką kapitalą. Pasak D.Vaičikonio, šiuo atveju svarbiausia buvo geras sumanymas, nes tik jį pagrindus galima minti takus pas verslo angelus ar kitus investuotojus.

„Didžiųjų bankų koncentracija Lietuvoje didelė, bet mažiems, pradedantiems verslams sudėtinga gauti iš jų lėšų startui.

Kadangi alternatyviam finansavimui atsirado niša, mes, turėdami kompetencijų ir patirties, nutarėme tuo pasinaudoti. Sukūrėme smulkiems klientams priimtiną verslo modelį ir taip įsiterpėme į nišą“, – pasakojo D.Vaičikonis.

Kaip sakė K.Grinaveckas, prieš keletą metų rinkoje iš esmės nebuvo tokių finansuotojų, kurie galėtų pasiūlyti keletą skirtingų finansinių produktų, todėl smulkiajam bei vidutiniam verslui tapo vis sunkiau gauti paskolų apyvartinėms lėšoms.

Buvę bankininkai, turėdami verslo planą, patys atsidūrė prašančiųjų vaidmenyje: ėmė varstyti įvairių investuotojų bei fondų duris pateikdami ne tik savo idėją, bet ir pagrįsdami ją ekonominiais skaičiavimais.

„Startavome gavę pirmąją 300 tūkst. eurų investiciją ir sudėję į įmonę savo santaupas.

Tuomet, kai paskolų mechanizmas užsivedė ir investuotojams jau galėjome pateikti veiklos rezultatus, skolintis tapo lengviau.

O štai šiuo metu jau valdome maždaug 15 mln. eurų portfelį“, – pasakojo D.Vaičikonis.

Vyrai veiklą pradėjo dirbdami dviese ir pusantrų metų dirbo sau nemokėdami algų – gyventi teko iš kiekvieno jų šeimos pinigų.

„Pirmiausia į verslą sudėjome tai, ką buvome sutaupę. Tai svarbi taisyklė: norint imtis bet kokio verslo būtina prieš tai sukaupti savo lėšų.

Ir vėliau, tardamiesi su investuotojais dėl finansavimo, įsipareigodavome nieko sau neimti iš verslo“, – aiškino K.Grinaveckas.

Kaip reagavo artimieji, kai kuriant verslą vyrams teko paaukoti šeimos pinigus?

„Mano žmona ne finansininkė, ji gydytoja.

Ji skatino imtis veiklos suprasdama, kad verslas neatsiranda šiaip sau.

Patirtis yra tarsi kompiuterio programa, kuri kaupia duomenis ir juos apibendrina.

Šeimoje nuolat kalbėdavomės apie sumanymą, nes ant verslo stalo teko dėti viską gerai nežinant, pasiseks ar ne. Alternatyvaus finansavimo sektoriuje tai didelė rizika.

Juolab kad tokiame versle suklysti galima tiktai vieną kartą – antrą kartą jo nebeįmanoma būtų sukurti“, – patikino K.Grinaveckas.

Anot D.Vaičikonio, imantis verslo be šeimos ar draugų paramos būtų daug sunkiau.

„Mūsų pažinčių ratas didelis, draugų yra ir finansininkų, ir teisininkų. Vieni patarė, kiti priėmė į biurą padirbėti tol, kol turėsime savąjį.

Be to, mano paties žmona daug metų dirbo bankuose, ji žinojo, kuo rizikuojame. Taigi kelios protingos galvos gali lengviau įveikti užduotis negu viena“, – kalbėjo įmonės vadovas.

Paklausti apie atostogas abu vyrai tikino, kad apie jas teko pamiršti.

Net jei ir išvyksta su šeimomis poilsio, kad būtų nuolat pasiekiami klientų, abu vežasi savo kompiuterius.

„Kai dirbi sau, nuovargį tenka ignoruoti. Žinoma, ir jo, ir irzlumo būna, bet pamačius, ką pavyko padaryti per tokį trumpą laiką, apima pasitenkinimas. Juk pradėję dviese per trejus metus subūrėme komandą, kurioje dirba 12 žmonių.

Pirmieji darbuotojai, atėję į „Finpro“, buvo tie, apie kurių gebėjimus finansų sektoriuje žinojome.

Mums buvo labai svarbu prisikviesti profesionalų. Tačiau dabar jau esame linkę užsiauginti darbuotojų. Samdome ir turinčius mažai patirties, jie pas mus dirbdami mokosi“, – aiškino D.Vaičikonis.