Pasak Vaidos, mokymasis joti labiau populiarus netoli didžiausių šalies miestų, Vilniaus ar Kauno, veikiančiuose žirgynuose, tačiau ir „Žvirblio žirgą“ kasmet atranda vis daugiau jojimo mėgėjų ar norinčiųjų susipažinti su šiais mielais gyvūnais. Ir tik retas žino, kad nuo jaunystės Vaidą lydėjusi meilė žirgams sukūrė tokį šeimos verslą.
Už pirmo atlyginimo pinigus vyko pajodinėti
Augdama pas senelius Simne Vaida nuo pat jaunų dienų svajojo patekti į netoli esantį, bet jau Lazdijų rajone, Krosnoje, veikiantį žirgyną ir pasimokyti joti, susipažinti su žirgais. Nors senelis turėjo automobilį, bet mergaitės norų taip ir neišpildė.
Tačiau Vaida išliko paklusni senelių vos ne primygtiniam pasiūlymui įgyti gydytojos arba slaugytojos specialybę. Vienoje Vilniaus kolegijoje ji baigė slaugytojos mokslus. Bet, kaip pati sakė, niekada nenorėjo ja dirbti. Tiesiog šis darbas merginos netraukė.
Kaip ir daugelis jaunų žmonių Vaida labai troško kuo greičiau turėti savo uždirbtų pinigų. Tad dar besimokydama kolegijoje įsidarbino padavėja viename sostinės restorane.
Dar prieš gaudama pirmą atlyginimą puikiai žinojo, kur pirmiausia panaudos. Ogi važiuos į vieną Vilniaus žirgyną pasimokyti jodinėti. Taip ir atsitiko.
„Jūs gal net neįsivaizduojat, kaip man patiko. Ir žirgai, ir joti. Tada pradėjau galvoti, kad tikrai kažkada nusipirksiu savo žirgą. Juo rūpinsiuosiu ir jodinėsiu. Tokios mintys visada buvo, kol jo nenusipirkau“, – prisiminė Vaida.
Iš pradžių vyras neleido žirgo parsivežti į namus
Jau prieš kurį laiką Lietuvoje garsiai nuskambėjo viena žirgų nepriežiūros istorija Žemaitijoje, kuomet buvo išparduodami sulysę, varganai atrodantys gyvuliai.
Vaida tuomet jau gyveno santuokoje su Vladu jo senelių sodyboje Verebiejuose. Išgirdusi minėto žirgyno istoriją moteris labai įsigeidė iš jo nusipirkti vieną Žemaitukų veislės žirgą ir pagaliau turėti nuosavą šį gyvūną.
„Tokiam mano sumanymui prieštaravo vyras, nes jis arklių bijojo nuo vaikystės. Jo seneliai laikė arklius ir kai kurie buvo negeri. Baidydavosi, buvo net vežimą sulaužę. Nors ir neturėjau savo žirgo, visada lankiau netoli Verebiejų įsikūrusį vieną žirgyną, kad toliau galėčiau mokytis joti“, – pasakojo V.Žvirblė.
Bet neilgai trukus moteris vis tiek išpildė savo svajonę. Iš vieno Šiaulių žirgyno nusipirko Anglų grynakraujį žirgą, kuris jau buvo baigęs lenktynių karjerą ir naudojamas jojimo mokykloje.
Kadangi vyras neleido jo parsivežti į namus, Vaida laikė pas nelabai toli gyvenančią draugę. Beveik kasdien vykdavo su juo jodinėti, jį prižiūrėti. Tačiau Anglų grynakraujį greitai teko parduoti, nes draugė, turėjusi jojimo klubą, pastebėjo, jog žirgas negali būti vadinamuoju mokykliniu, kuriuo galima mokytis jodinėti.
Kiek dabar yra žinoma Vaidai, jos pirmas nusipirktas žirgas gyvena Vokietijoje.
Parjojo pasikeisdamos su drauge
Vaida ir toliau negalėjo gyventi be savo žirgo. Pardavusi Anglų grynakraujį, kuris jos šeimos sodyboje Verebiejuose taip ir nebuvo apsigyvenęs, dar prisidėjusi šiek tiek pinigų, Trakų rajone nusipirko stambų ir aukštą Lietuvos sunkiųjų veislės žirgą. Kaip sakė moteris, jojimo pasaulyje vadinamąjį šiltakraujį.
Ir vėlgi jį teko apgyvendinti pas draugę.
Bet neilgai trukus Vaida su drauge pasikeisdamos su žirgu parjojo į Verebiejus.
Ir nuo to laiko, o tai buvo maždaug prieš septynerius metus, Vaidos ir Vlado Žvirblių sodyboje kasmet ėmė gyventi jau ne po vieną žirgą. Kartais – net iki dvylikos.
Kai gimė vaikai Linas ir Patricija, atsirado Amerikos miniatiūriniai arkliukai, jog mažieji galėtų pasigrožėti ir bandyti joti.
Jausdama susidomėjimą įkūrė jojimo klubą
Vis atsirasdavo prašančiųjų pasimokyti joti. O ir joti, pasak Vaidos, turi mokytis visą gyvenimą, nes kiekvienas žirgas – kitoks, su kitu charakteriu. Tad moteris prieš ketverius metus oficialiai įkūrė jojimo klubą „Žvirblio žirgas“, kuris veikia šeimos sodyboje Verebiejuose.
Čia Anglų grynakraujams, rusų ristūnams, poniams, Amerikos miniatiūriniams ir lenkiškiems arkliukams, kurių dabar iš viso – septyni, įrengtas ūkinis pastatas, lauko jojimo aikštelė. O lankytojų netrūksta nei žiemą, nei vasarą. Pavyzdžiui, šiuo metu Vaida turi penkiolikos mokinių grupę, kuriuos moko jodinėti. Vasaromis būna ir 25. Dauguma – mokyklinio amžiaus. Bet sulaukta ir turinčiųjų arti šešiasdešimties.
„Iš pradžių mūsų lankytojai buvo iš Vilniaus ir Kauno, dabar jau turime ir iš Alytaus miesto, rajono, netoli esančios Marijampolės. Ne tik norima mokytis jodinėti, bet ir susipažinti su žirgais per mano rengiamas edukacijas. Tikrai noriai dalyvaujama ir mūsų klubo rengiamuose žygiuose į gamtą, stovyklose. Taip pat nemažai svečių sulaukiame fotosesijoms, pas mus yra apsilankęs ne vienas žinomas pramogų pasaulio atstovas. Vaikai pas mus švenčia gimtadienius, tam turime atskirą zoną“, – „Žvirblio žirgo“ rengiamus užsiėmimus pristatė Vaida.
Pastebi vis didesnį domėjimąsi jojimu
Moteris įsitikinusi: jei jos vadovaujamas klubas būtų arčiau Vilniaus ar Kauno, lankytojų būtų dar daugiau, nes pastebinti vis didesnį domėjimąsi jojimu. Kodėl taip yra, Vaida turi vienintelį paaiškinimą – pastaruoju metu labai daug vaikiškų filmukų su arkliais, o vaikams jie patinka.
„Ir mano dukrą Patriciją, kuriai dar tik šešeri, žirgai tiesiog traukte traukia. Kiekvieną dieną, kai geras oras, eina į žirgyną, pati pasibalnoja ponį ir kuo puikiausiai joja. Ji jau žino, kokio nuosavo arklio norėtų – didelio ir rudo“, – sakė Vaida.
O paklausta, ar kažkada pagalvojo, kad jos meilė žirgams sukurs šeimos verslą, kuriame jaustųsi save atradusi, moteris pareiškė: „Anksčiau apie tai negalvojau. Dabar jau galiu pasakyti, kad jojimo klubas yra mūsų šeimos verslas.“
