Dominuoja balta ir juoda
Patogioje vietoje, netoli bažnyčios ir palei kelią Šiauliai–Palanga, stovintys laidojimo namai įrengti buvusiame sename name. Namas, kuriam per 100 metų, buvęs medinis: jame, A. Kuzminsko žiniomis, kažkada veikė internatas-mokykla, vėliau parduotuvė. Prieš kelerius metus įsigijęs pastatą, jo vidų pertvarkė, užpylė rūsius, nes šių nebereikia.
Iš išorės šis statinys, kol kas dar be jo paskirtį skelbiančios iškabos, vis dar primena gyvenamąjį namą. Namų, iš kurių žmogus išlydimas į amžinybę, jaukumą, sakė verslininkas, siekę išlaikyti ir viduje.
Pagrindinėje šarvojimo salėje, užimančioje 68 kv. m plotą, dominuoja baltos ir juodos spalvų estetika: grindys išklotos akmens masės plytelėmis. Jomis padengta ir pakyla karstui, suformuota ant metalinio karkaso. Karstui papuošti – juodos keramikinės žvakidės, prie šonų – kaldinto metalo stovai žvakėms. Viršum jų kabo kuklus medinis kryžius. Salėje – 40 sėdimų vietų, salės kampe numatytos vietos giedotojams.
Kitapus koridoriaus su sanitariniais mazgais – poilsio kambarys su virtuvėle, kur gali susirinkti ir pabendrauti giminės, artimieji. Greta – drabužių, urnų ir kitų šarvojimo reikmenų parduotuvė. Gėlėmis ir puošyba pasirūpina šalia laidojimo namų įsikūrusio Kartenos miestelio gėlių salono darbuotojos.
„Viskas čia pat – gėlės, bažnyčia ir kapinės – netoliese. Žmonėms patogu, nebereikia velionio vežti šarvoti į aplinkines vietoves. Karteniškiai labai patenkinti, kad pagaliau ir Kartenoje atsirado laidojimo namai“, – apie naujai įkurtą verslą kalbėjo Kartenos seniūnijos specialistė Daiva Viskontienė.
Statys ūkinį šaldytuvams
A. Kuzminsko žodžiais, tose pačiose laidojimo namų patalpose, tik iš kiemo pusės, yra numatyta atidaryti dar vieną mažesnę, apie 30 kv. m ploto, šarvojimo salę. Kol kas ji tarnauja kaip sandėlis – užpildyta karstais.
„Kieme dar ketiname pastatyti 80 kv. m ploto ūkinį pastatą, jau gavome leidimą. Ten perkelsime karstus, įrengsime šaldytuvus ir patalpą, kurioje bus galima paruošti mirusiųjų kūnus, juos balzamuoti“, – netolimos ateities planus atskleidė verslininkas. Tačiau prisipažino, kad pats balzamavimo paslaugų neketinąs imtis – tam samdysią specialius mokymus praėjusį ir sertifikatą įgijusį asmenį.
Dabar jų įmonė tik paima velionį iš namų, tačiau sutvarkyti ir aprengti kūną jie veža į vieną Plungės ritualinių paslaugų įmonių, su kuria yra sudarę sutartį. Pageidaujant taip pat išveža palaikus kremuoti.
Verslininkas tikisi, kad ilgainiui jų verslas įgaus pagreitį: „Stengiamės dirbti, kad žmonėms būtų kuo patogiau, kad jie iš čia savo artimąjį išlydėtų lyg iš namų. Jau dabar girdime gerus atsiliepimus. Žmonės prie pašarvoto velionio gali būti tiek, kiek nori – pasitikime, įduodame raktus, kad patys užgesintų žvakes ir užrakintų patalpas“, – sakė A. Kuzminskas.
Patenka tarp paveldo objektų
Verslininkas pasakojo, kad tol, kol įrengė laidojimo namus, užtruko trejus metus. Jau pernai rudenį buvo pasirengę juos atidaryti, tačiau užtruko metus, kol sutvarkė reikalingus dokumentus.
„Pastatą dar reikia iš išorės apkalti dekoratyvinėmis melsvos spalvos lentelėmis, jis patenka į Salantų regioninio parko teritoriją, ir parko direkcija iškėlė tokį reikalavimą kaip paveldo objektui“, – tvirtino laidojimo namų savininkas, turintis nemažos patirties šiame versle. Ligi tol, A. Kuzminskas 14 metų, tikino, su buvusia žmona Virginija teikė paslaugas Salantų parapijos namams priklausančioje šarvojimo salėje.
Įsigydamas seną pastatą Kartenoje jis jau žinojo būsimą jo paskirtį. Remontavo jį savomis rankomis, talkinat žentui Tomui Rudžiui. Dabar šis tapo jo pavaduotoju, o duktė Aurelija Rudienė dirba įmonės buhaltere. „Kol dirbdavome statybose, karteniškiai smalsaudavo, kas čia bus, pakviesdavau juos užeiti, apžiūrėti patalpas. Miestelio žmonių patarimų laukdavau, nes buvo svarbu žinoti, kokių laidojimo namų nori vietiniai“, – kalbėjo A. Kuzminskas, iš viso numatęs įkurti 5–6 darbo vietas.
„Kiti mano amžiaus laukia, kada išeis į pensiją, o aš einu tik į priekį, – kalbėjo ne tik įvairius verslus išbandęs, bet dar ir sportuoti mėgstantis Adomas. – Įvairiose varžybose esu svorius kilnojęs už Salantų ir Kartenos komandas.“
Išbandė įvairius verslus
Paklaustas, kaipgi nusprendė panirti į tokį savitą ir, pripažinkime, – ne kiekvienam priimtiną – verslą, vyras sakė verslumo įgijęs nuo jaunystės, vėliau gyvenimas įnešęs savų korektūrų: „Daug visokių verslų ėmiausi: ir metalu prekiavau, ir statybomis užsiėmiau, turėjome nuosavą parduotuvę ir grožio saloną Salantuose. O vienu metu kiaules veisiau ir paršeliais turguose prekiavau. Ligi tol nemokėjau nei virinti, nei metalo pjauti – gyvenimas visko išmokė.“ Vyras atviravo, kad pats Salantuose ir namus pasistatęs, o jo šeimos sodyba buvusi pripažinta viena gražiausių mieste.
Didžiulė konkurencija prekybos srityje privertusi pakeisti veiklos kryptį – taip ir atradęs laidojimo verslą. „Turi būti šaltų nervų, nebijoti mirusio žmogaus kūno ir artimųjų emocijų. Negaliu atsigauti, kai tenka laidoti jauną žmogų, tėvų skausmas – nepakeliamas“, – atviravo jis.
Anksčiau laidotuvės, pastebėjo A. Kuzminskas, būdavo dramatiškesnės: daug ašarų, raudų, artimieji fotografuodavosi prie mirusiojo karsto, vos į duobę nekrisdavo: „Dabar viskas – gerokai estetiškiau, ramiau – papročiai keičiasi, sakyčiau, į gera. Žmonės atsisako ir ilgo Kalnų giedojimo.“
