Sostinėje veikiantį restoraną „Ugruzina“ galima pavadinti socialinių tinklų fenomenu – nors ši Kalvarijų turgaus pašonėje esanti vieta įkurta tik šiemet, jos administruojamų „Instagram“ bei „TikTok“ tinklų turinys yra peržiūrimas įspūdingo dydžio auditorijos.
Viskas, ką daro keliamuose, dažnai nei minutės netrunkančiuose vaizdo klipuose įamžinti žmonės, – valgo. Chinkaliai, chačiapuriai, kebabai, charčio sriuba ar kiti į meniu įtraukti patiekalai – jie visuomet išlieka tokie patys. Keičiasi tik žmonės.
Šiame kontekste pasidaro smalsu, kiek iš tiesų šiuolaikiniam verslui yra svarbūs socialiniai tinklai. Tad pasikalbėti šia tema, o taip pat ir apie kitus sėkmingam verslui svarbius aspektus pakviečiau minėto restorano bei kebabinių tinklo „Azerai“ įkūrėją Lukrecijų Dūdą.
Idėjos, kurios nesensta
Lukrecijus sutinka, jog socialiniai tinklai yra neatsiejami nuo šiuolaikinio verslo. Dėl jų galima atsisakyti primityvių komunikacijos priemonių, kurios reikalauja daugiau išteklių, laiko ar kūrybinių sprendimų.
Paprasčiausias pavyzdys – į „Tik Tok“ įkeltas vaizdo klipas per naktį galėtų pasiekti ir milijoną vartotojų, kai tuo metu pasitelkiant ne skaitmeninius sprendimus, pavyzdžiui, plakatus ar skelbimų lentas, reikėtų įdėti kur kas daugiau pastangų, kad tai pamatytų panašaus masto auditorija.
Kaip sako pats „Azerų“ ir „Ugruzina“ įkūrėjas, jei nebūtų socialinių tinklų – dabartinį žinomumą restoranai galbūt būtų pasiekę tik po 15–20 metų. O projektas, apie kurio sėkmę su Lukrecijumi ir kalbėjomės, skaičiuojant nuo pirmosios „Azerų“ kebabinės įsteigimo, gyvuoja dar tik trečius metus.
Įdomu ir tai, jog per visą šį laikotarpį restoranų reklamai nėra išleista nė cento. Nors reklamos pasiūlymų iš nuomonės formuotojų sulaukti teko, nuo šios, kaip Lukrecijus ją įvardijo, ideologinės projekto dalies, nukrypta nebuvo. Vietoj reklamos pasitelkta natūralių mainų formomis – pavyzdžiui, pavaišinant „Ugruzina“ vaizdo klipų herojus restorane gaminamais patiekalais.
Tiesa, atvejai, kai tokiuose klipuose filmuojasi didžiajai visuomenės daliai gerai atpažįstami žmonės – reti.
Pasidomėjus, kaip vis dėlto vyksta toji filmavimo „atranka“, Lukrecijus atsako, kad „Ugruzina“ socialinių tinklų paskyrose matomi veidai dažniausiai yra žmonės iš artimos aplinkos arba bičiuliai. Tačiau įkelti į restorano „Instagram“ ar „TikTok“ paskyras jie surenka šimtus tūkstančių, o kartais ir keliolika milijonų peržiūrų. Tai kur gi toji paslaptis?
Anot Lukrecijaus, tam, kad projektas turėtų išliekamąją vertę, jis turi būti autentiškas. O tai galima pasiekti ne tik maistu, bet ir kitomis verslo vystymo sritimis. Pavyzdžiui – komunikacija, kurios svarba socialinių tinklų kontekste yra ypač aktuali.
„Kol žmonės dalijasi tendencijomis, tol jos yra populiarios, o po to nusibosta ir tampa nebeįdomios.
Su geru draugu Pauliumi mes galvojom apie tai, kad yra natūralūs formatai, kurių žiūrėti niekada nenusibos – būtent todėl, kad tame formate viskas vyksta natūraliai. Žmogus ateina ir valgo. Gali keistis lokacija ar muzika, bet tau visą laiką bus įdomu pažiūrėti skirtingą žmogų.
Man atrodo, dalykai, kurie fiksuoja natūralią žmogaus emociją, gali būti neriboto laiko galiojimo, nes jie visą laiką yra kitokie. Svarbu, kokį žmogų pasirinksi, kaip jis valgys, kad turinys nebūtų nuobodus“, – pasakojo „Azerų“ ir „Ugruzina“ įkūrėjas.
Kaip suartėti su auditorija?
Apsilankius šių restoranų socialinių tinklų paskyrose, dėmesį pritraukia ne tik aptarti vaizdo klipai, tačiau ir pasirinkta verbalinės komunikacijos kryptis – vartojamoje kalboje retas pasigestų žargonų ar necenzūrinių žodžių. Toks pavyzdys verslo rinkoje yra retas.
Lukrecijus ir pats sako, kad gyvenime dažnu atveju tekdavo susidurti su formalia verslo komunikacijos forma. Tokia, kuri yra įsprausta į tam tikrus rėmus, kurioje nėra tikros emocijos ar autentikos. O kaip reikėtų komunikuoti, kad tai būtų artima kiekvienam žmogui, verslininkas pasakojo išsigryninęs vykdant kultūrinį projektą „Platforma“ bei restorano „Viet.inės“ projektą.
„Prieš atidarant „Azerus“, aš žinojau, kad tai bus gera ir įdomi kryptis, bet nebuvau užtikrintas, kiek tai atneš komercinės naudos. Nes tu gali daryti kažką labai gero, bet gal tai nebus taip gerai priimama masėms. Ir gal komercinėje perspektyvoje tai nebus labai sėkminga, bet menine ir kūrybine prasme tai gali būti geras projektas“, – pasakojo projektų kūrėjas.
Svarstydamas, kodėl pasirinkta komunikacijos kryptis tam tikros auditorijos dalies galėjo būti sutikta nepalankiai, Lukrecijus pastebėjo, jog žmonės neretai nori būti tuo, kuo atrodo, kad reikia būti. O mintis apie savo tikruosius norus ar svajones veja nuo savęs, taip prarasdami galimybę mąstyti subjektyviai.
„Yra paprastas dalykas – tave visą laiką aplanko mintys, bet tos mintys nesi tu. Ir kai esi tarp daug žmonių, tai jų mintys tave ir aplanko. Ir jeigu tas mintis priimi, tai tada ir būni toks, kaip kiti. Bet savo pasirinkimus galima valdyti. Ir kuo tu išrankesnis pasidarai, tuo įdomesnę ir subjektyvesnę kryptį gali pasirinkti.
O kartais žmogus gali stengtis mąstyti labai unikaliai ir kryptingai, bet jeigu jis neturi supratimo, jam vis tiek nepavyks“, – kalbėjo Lukrecijus.
Restoranai – ne tik apie maistą
Verta pasakyti, kad kalbant su restoranų įkūrėju terminas „projektas“ ne veltui buvo paminėtas ne vieną kartą. Lukrecijus sako, jog į restoraną ar kavinę visada žiūri kaip į bendrą projektą su konceptu, kurį būtų galima išpildyti per skirtingas disciplinas – ne tik per maistą, tačiau ir per vaizdą ar garsą.
Pavyzdžiui, skirtinguose verslininko restoranuose neretai galima išgirsti grojančią skirtingo stiliaus muziką. Štai mums kalbantis „Ugruzina“ restorane, fone grojo dainos, aprėpiančios laikotarpį nuo septintojo iki devintojo dešimtmečio. Anot Lukrecijaus, ši muzika yra ne tik lietuvių, bet ir sakartvelų, azerbaidžaniečių ar rusų kultūros.
Tuo metu šią vasarą Palangoje atidarytoje „Azerų“ kebabinėje buvo galima išgirsti ir 2000-ųjų muziką.
„Aš prisimenu Palangą tokią. Norėjosi nostalgiškos muzikos, kad ten valgant tave užkluptų skirtingos emocijos. Ir faina būna, kartais net šiurpuliukai nueina, kai išgirsti vaikystės dainą“, – mintimis dalijosi restoranų įkūrėjas.
Muzikos kuriamą atmosferą taip pat papildo ir pati restoranų estetika – pastaroji yra persipynusi su sovietmečio ir kalėjimo tematikomis.
Nors kriminalinio pasaulio užkulisiai žmonėms neretai patys savaime kelia didelį susidomėjimą, Lukrecijus šią tematiką vysto dėl kitos priežasties.
„Kai esi jaunas, tu nori būti toks, kaip tėtis. O mano tėtis buvo paskendęs kriminaliniame pasaulyje. Jis anksti mirė, todėl iš to ilgesio ir atsirado tas romantizavimas. Kurį laiką ir aš buvau įsitraukęs į tą kriminalinį ratą, bet paskui nutolau ir nutraukiau tą gyvenimo etapą. Tačiau ta kino romantika išliko ir tai matosi projektuose“, – apie asmeninio gyvenimo detales pasakojo projektų kūrėjas.
Kojoms nusivalyti – Putino atvaizdas
Tuo metu kalbant apie sovietmečio tematiką, Lukrecijus jau kiek anksčiau yra minėjęs, kad Rusijos režimo jis nepalaiko, bet žavisi šio laikotarpio architektūra ir kitomis vizualinės estetikos detalėmis.
Tačiau buvo atvejų, kai žmonės to nesuprato ir prašė parodyti savo poziciją, ypač – Rusijos karo Ukrainoje kontekste.
„Aš suprantu, taip ir turėtų būti. Jeigu kažkur kyla įtarimų, tai verslas savo poziciją aiškiai ir turi parodyti. Aišku, sulaukdavom ir piktų pasakymų, ir skirtingoms institucijoms mus skųsdavo, nes galvodavo, kad mes palaikom Rusiją. Bet po to mes su charakteriu parodėm, kokios yra mūsų pažiūros, ir tie klausimai išsisprendė.
Galbūt kai kurie žmonės neseka mūsų ir nemato, ką mes darom, tai gal jiems vis dar kyla tas pats klausimas“, – kalbėjo Lukrecijus.
Poziciją Rusijos agresijos Ukrainoje klausimu restoranai ne kartą išreiškė per meninę prizmę. Pavyzdžiui, vienoje iš „Azerų“ kebabinių ant grindų vietoj kilimėlio buvo nupieštas Rusijos prezidento Vladimiro Putino atvaizdas, o šalia užrašytas žodis „urodas“ (liet. – išsigimėlis).
O prie kai kurių restoranų esantys autobusai (jų viduje klientai gali pavalgyti) buvo išpiešti ne tik V. Putiną, bet ir Aliaksandrą Lukašenką pašiepiančiais vizualais.
Rajono specifika ir miesto problemos
Šiai dienai Vilniuje atidarytos 3 „Azerų“ kebabinės – pastarosios yra Jeruzalėje, Naujamiestyje ir Lazdynuose. Restoranas „Ugruzina“ įkurtas Šnipiškėse, prie Kalvarijų turgaus.
Pasak Lukrecijaus – visi šie mikrorajonai pasirinkti neatsitiktinai – stengiamasi, kad lokacija restoranams suteiktų tam tikrą nuotaiką. O dažniausiai renkamasi tas vietas, kuriose verda tikrasis, nepagražintas gyvenimas.
„Mūsų padavėjams labai nepatiko, kai mes atsikraustėm į Kalvarijų gatvę. Sakė, kad nelabai nori čia dirbti ir nežino, ar dirbs ilgai, nes visą laiką ateidavo girtų žmonių, išsivystydavo konfliktinės situacijos. Bet tai ir yra tas tikras pasaulis, niekur Vilniaus senamiesty to nerasi – visi vaikšto užrietę nosytes, tvarkingai aspirengę ir apsimeta, koks gražus yra pasaulis. O čia gali pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. Tas pat ir Jeruzalėje, ir Lazdynuose“, – pasakojo projektų kūrėjas.
Buvo laikas, kai tokia aplinka keldavo pasipiktinimą ir pavalgyti atėjusiems restoranų lankytojams. Tačiau dabar yra pasiektas tas taškas, kai restoranuose, pavyzdžiui, Kalvarijų gatvėje esančiame „Ugruzina“, lankytojų srautas yra stipriai išaugęs, o vietiniai „veikėjai“ toje žmonių masėje pradeda jaustis nebepatogiai ir laikosi atokiau.
„Čia vyksta natūrali miesto gentrifikacija. Ir iš esmės, tai ir yra miesto problema – problemos egzistuoja, o miestas jų nesprendžia. Tik stumia – atnaujindamas Stoties ar kitus rajonus. Man patinka būti ten, kur tos problemos egzistuoja, bet suprantu, kad aš irgi tampu tuo pačiu gentrifikacijos įrankiu, nes irgi išstumiu tas problemas.
Tačiau mes visą laiką stengiamės palaikyti šiltą santykį ir visi tie žmonės mus žino. Jeruzalėje kiekvienas alkoholikas žino, kad gali pas mus ateiti paprašyti maisto ir mes duosim nemokamai pavalgyti. Visą laiką duosim atlikti kokį darbą už porą eurų. Man visad patikdavo, ką aš išmokau iš tėvo – su juo Vilniaus gatvėse pasisveikindavo ne tik kiekvienas įtakingas žmogus, bet ir kiekvienas benamis“, – prisiminė Lukrecijus.
Įkurti restoraną paskatino ilgesys
Restoranų istorija apskritai yra labai artimai susijusi su Lukrecijaus šeima. Nors po mokyklos baigimo projektų kūrėjas pasirinko teisės studijas ir žvalgėsi politinės karjeros, pavyzdžiui, dirbo Seimo narės patarėju, galiausiai studijas metė ir, kaip jis pats sako, liko su maistu.
O virtuvėje Lukrecijus sukdavosi jau nuo pat vaikystės – iš pradžių gamindavosi maistą pats sau, vėliau pradėjo dirbti vis rimtesniuose restoranuose.
Ne mažiau įtakos santykyje su maistu Lukrecijui turėjo ir vėlyva pažintis su tėčiu – kai susipažino su šiuo žmogumi, projektų kūrėjui buvo 15 metų. Norėdamas suartėti, Lukrecijus dirbdavo tėčio versluose – Vilniuje turėtose kebabinėse, kurių būta išties nemažas skaičius.
Kai Lukrecijus sulaukė 21 metų, jo tėtis mirė. Ilgainiui, iš ilgesio ir nostalgijos jam, ir buvo įkurti „Azerai“. Kebabinę verslininkas įsteigė kartu su pusbroliu, vėliau prisijungė ir dėdė bei kiti šeimos nariai ar artimi draugai.
„Arba buvę tėčio darbuotojai, kuriuos man pavyko rasti mieste, nes ieškojau ir bandžiau atkurti tą vaibą (liet. – nuotaiką).
Eigoj, kai mes plėtėmės, ir atsirado daugiau atsakomybių, reikėjo daugiau sistemos ir kompetencijos valdyti procesams, tada su kai kuriais šeimos nariais mūsų keliai išsiskyrė. Tai dabar mes draugiškai išsiskyrėm su dėde ir pusbroliu, bet prie verslo prisijungti pasiūliau mamai. Tai buvo geriausias sprendimas gyvenime“, – pasakojo Lukrecijus.
Tiesa, kai kurių šeimos narių ar artimų draugų nuotraukas galima išvysti ir „Azerų“ socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje – ten įkeltus kadrus su juostiniu fotoaparatu Lukrecijus daro pats.
O vieni iš pagrindinių nuotraukų personažų yra tėčio brolis Aga ir Rustamas.
„Rustamas buvo mano tėvo geriausias draugas. Ir po to, kai tėvas išėjo, aš juo rūpinuosi. Tai jis dabar yra mano geriausias draugas, kaip senelis man“, – sakė restoranų įkūrėjas.
Minimi nelietuviškos kilmės vardai yra susiję ir Azerbaidžano bei kaimyninių šalių kultūra, kurių tematika ir atsispindi šiandien veikiančiuose restoranuose. Mat ir pats Lukrecijus turi azerbaidžanietiškų šaknų – būtent jo tėtis ir buvo iš Azerbaidžano.
„Visi projektai yra kažkiek įkvėpti to regiono šalių kultūros. Bet kadangi aš nesu augęs Azerbaidžane, tai mano supratimas apie tos šalies virtuvę yra bendras, kad mes tapatinamės ir su Turkija ar šalia esančiu Skartvelu bei Iranu“, – sakė projektų kūrėjas.
Jaunas, alkanas ir ambicingas
Pokalbiui einant į pabaigą Lukrecijus paminėjo esminį principą, kuriuo ir vadovaujasi plėtojant įsteigtus restoranus.
„Mes priimam ne finansinius, o labiau emocinius sprendimus. Kadangi aš turiu patirties viešojo maitinimo sektoriuje, tai jaučiu, kada mes gerai „važiuojam“, kada blogai. Bet iš esmės, mes nelendam daug į skaičius.
Tie emociniai sprendimai pritaikomi ir kalbant apie darbuotojus. Kartais jie būna be kompetencijos šiame sektoriuje, ir gal tai yra klaida, bet iš kitos pusės, tai formuoja fainą komandą, ir jos bendrą augimą“, – įžvalgomis dalijosi verslininkas.
Pastarojo vertinimu, būtent komandos, kompetencijų ir turimų restoranų vietų augimas yra rodiklis, leidžiantis suprasti, jog viskas yra gerai.
„Aš labai nemėgstu, kai viskas yra ten pat. Ir net jei aš būčiau ten pat, bet uždirbčiau daugiau pinigų, manęs tai netenkintų. Aš visą laiką noriu augimo. Esu jaunas, alkanas ir ambicingas, tai, kol aš augu, tol aš esu laimingas“, – mūsų pokalbį užbaigė Lukrecijus.
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
