Nors antkapių kūrimas nėra pagrindinė 56 metų skulptoriaus Kęstučio Musteikio veikla, per metus jis jų padaro 6–7.
„Kai baigiau M.K.Čiurlionio menų gimnaziją ir svarsčiau, kur stoti, mokytojas patarė stoti į skulptūrą, nes tai – tvirtas amatas. O kai turi amatą, gali daryti ir visa kita“, – pasakojo K.Musteikis.
45 metų skulptorius Mindaugas Junčys sukuria kiek mažiau antkapių – du tris per metus.
„Antkapius darau, tik jei jie man įdomūs. Neieškau antkapių užsakymų ir nesistengiu iš to gyventi. Dažniausiai sukurti antkapį paprašo pažįstami žmonės.
Į antkapį žiūriu kaip į skulptūrą. Juk žmonės prašo ne antkapio, o kaip nors išskirtinai įamžinti velionį“, – sakė skulptorius M.Junčys.
– Ar skiriasi skulptoriaus sukurto antkapio ir antkapių dirbtuvėse užsakyto kaina? – pasiteiravo „Sostinė“ K.Musteikio.
– Viskas priklauso nuo akmens kiekio ir sudėtingumo. Kuo akmuo storesnis, tuo jis brangesnis. Bet skulptorius sugalvoja, kaip pataupyti.
Kartais skulptoriai tarpusavyje juokauja, kad skulptūrai gali tikti bet koks akmuo, o kapo plokštei reikia gero.
Aišku, priklauso ir nuo skulptoriaus. Bet dažniausiai su skulptoriumi ir be skulptoriaus pagaminto antkapio kaina skiriasi 2–3 kartus.
– Ar darote kokią nors nuolaidą, jei velionis jums patinka?
– Jeigu sumanymas yra įdomus, nesuki sau smegenų, kad tik jis būtų padarytas. Tada honorarą tiesiog aukoji. Aišku, kol gali sau tai leisti.
– O jei žmonės lenda į skolas, kad tik pagerbtų savo brangų velionį, ar bandote atkalbėti?
– To tikrai nesu matęs. Žmonės taupo. Sugalvoju savo variantą ir jei paaiškėja, kad per brangu, galvojame, kurioje vietoje galima sutaupyti: ar plokštes dėti plonesnes, ar akmenį pirkti pigesnį, kad nereikėtų atsisakyti gražesnio akcento.
– Ką daro skulptoriai, kai neturi užsakymų? Juk neįprasta būtų įdėti skelbimą į internetą, kad gali padaryti skulptūrą antkapiui?
– Dažniausiai skulptoriai išdrožia kokį rūpintojėlį ar angeliuką, ar dar ką nors. Tada ateina užsakovas, pamato ir sako: „Tokio norėčiau.“ Arba pastato savo darbų pavyzdžius ten, kur pardavinėjamos kapų plokštės.
Čia kaip su baldais: vienam reikia staliuko stačiakampio, kitam – suapvalintais kraštais. Vienam juodo, kitam balto. Derini sumanymą, aiškiniesi, ką pavaizduoti, kokį simbolį pasiūlyti.
– Ar yra kokie nors įstatymai ar taisyklės, ko antkapyje negalima vaizduoti? Ar yra kokios nors tai prižiūrinčios komisijos?
– Apie tai negirdėjau. Kai kuriose kapinėse paminklosauga riboja dydžius, draudžia statyti skulptūras šalia mauzoliejų. Pvz., Antakalnio kapinėse, kur buvo partinių veikėjų veidai, nebuvo galima statyti skulptūrų. Dabar kai kuriuos karstus giminės išsivežė ir perlaidojo Rusijoje.
– Ar galima ant savo artimojo kapo statyti tokio aukščio paminklą, kokio nori?
– Antkapių aukštis buvo griežtai ribojamas sovietiniais laikais. Po to jokio ribojimo nebuvo, tai vėl atsirado tik dabar, tad kapinėse yra antkapių, kurie galėjo būti pastatyti tik pasitelkus kranus. Paprastose kapinėse medinius antkapius leidžiama statyti aukštesnius, jei antkapis akmeninis – virš jo gali būti aukštesnis kryžius.
Bet kai kuriose kapinėse aukštis gali būti ribojamas iki 60 centimetrų. Visiško idiotizmo pavyzdys – net nežinia, nuo ko tuos 60 centimetrų skaičiuoti – nuo žemės ar nuo plokštės, iš kairės ar iš dešinės, nes dažnai aukštis skiriasi.
– Ar lietuviškos kapinės labai skiriasi nuo kitų kraštų kapinių?
– Lietuvoje visur darželiai ir tvorelės. O, pavyzdžiui, Skandinavijoje – visur žolė ir vienas akcentas. Atvažiuoja traktoriukas, nupjauna žolę ir išvažiuoja.
Lenkijoje yra mada išmūryti visą kapo duobę ir tik tuomet ten dėti karstą. Psichologiškai gal taip lengviau – neužverčiama žemėmis, bet labai dvokia.
Vokietijoje man patinka, kad rašo ne tik gimimo ir mirties metus, bet ir kur žmogus gimė. Be to, žmogus būna palaidotas 20 metų. Po to akmeninius antkapius sutrupina į skaldą. Žemė brangi, kapinės plėstis nebegali.
Buvau kapinėse Karibuose. Jie priklausė skandinavams, tai išlikę daug paminklų iš marmuro. O jau kai Amerikai atiteko, kapai statomi dviem trimis aukštais. Greičiausiai tai susiję su tuo, kad kapines užlieja.
Bet visada įdomesnės kapinės, kur yra skulptūrų, – vaikštai kaip po muziejų.
– Dirbant su antkapiais pasikeitė jūsų požiūris į mirtį?
– Kai pajunti mirties kvėpavimą, tai nepadeda. Nebijau mirties, tai – natūralus procesas. Bet darydamas antkapius niekas nesiruošia mirti.
– Ar nesusidūrėte su svarstymais, kas vertas po mirties gulėti prestižinėse kapinėse? Arba kokius užrašus ant antkapių galima turėti?
– Antkapių kol kas neliečia. Tradicijos kapinėse ką nors griauti Lietuvoje nebuvo. Mačiau kapinėse ir komjaunuolių kapų, kur parašyta, kaip jie sovietų valdžią mylėjo, – niekam tai neužkliūva.
Mano manymu, kapinėse neturėtų tokie dalykai vykti. Nors dabar bandoma sugriauti Kosto Kubilinsko kapą. Pačią skulptūrą jau iškėlė.
Juokinga žaisti žaidimą, kur sau pasiskiri teisėjo vaidmenį. Negalima į tuos laikus žiūrėti be konteksto. Kas žino, kaip ten buvo. Nežinau, kaip bus, – gal ateis ir kapinių naikinimo laikas.
– Tapytojai turėjo prievolę išsaugoti ir perduoti ateities kartoms informaciją, kaip žmogus atrodė, o skulptoriai – išsaugoti ir perduoti informaciją, kur žmogus palaidotas.
Aišku, tokia paslauga galėjo naudotis tik itin privilegijuoti visuomenės nariai – elitas.
Tapytojai nuo savo prievolės buvo atleisti atsiradus fotografijai. O ar skulptorių gyvenime įvyko panašus perversmas?
– Perversmas įvyko, kai kapinės pradėjo plėstis taip, kad tapo problema. Bet man atrodo, kad Lietuvoje viskas vyko kitaip.
Kiek mes Lietuvoje turime palaidotų karalių ar didikų? Beveik nėra. Vytautas Didysis palaidotas nežinia kur, Radvilų kapai išniekinti. O Kijeve – beveik 16 Gediminaičių. Krokuvoje palaidoti du Kęstučio sūnūs.
Mes buvome per daug mindžiojami, nes buvome ant tako, Europos kryžkelėje. Apie kokią skulptorių prievolę ar misiją galima kalbėti?
LDK laikais antkapius darė italai, skulptūras jie veždavo iš Italijos. Tai – kapai vienetams.
Granitiniai antkapiai Lietuvoje pradėti statyti nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva.
Daug į Lietuvą tiesti geležinkelio atvykusių akmentašių čia pasiliko. Iki tol akmeninių antkapių tradicijos Lietuvoje iš viso nebuvo.
– Ar šitoje srityje yra mados, stiliai? Ar per penkiasdešimt metų skulptorių darbas keitėsi?
– Anksčiau skulptoriai ant kapų statydavo tik lauko akmenį. Pjūklai tą akmenį pjaudavo labai ilgai. Po to tą akmenį trindavo, šlifuodavo. Tai buvo sudėtingas procesas, ir skulptoriaus honoraras už antkapį prilygo visų metų atlyginimui.
Lietuvoje šiuo metu madinga dengti kapus kiniškomis plokštėmis su pūstomis raidėmis. Smėliasrove pučiamos raidės pigesnės nei kaltos, bet jų kokybė geresnė, lengviau padažyti.
Juodo akmens mada jau praėjo. Ant balto akmens labai sunkiai buvo įskaitomos raidės, jas vis reikėdavo padažyti. Bet kai atsirado dažų, kurie keliolika metų išlaiko spalvą, žmonės ėmė statyti ir baltą akmenį. Nebenori daugiau juodo slegiančio akmens.
Užsakovai pradėjo rinktis įvairių atspalvių ir spalvų akmenis.
– Iš kur vežami akmenys į Lietuvos kapines?
– Iš Indijos, Pakistano, Kinijos, Afrikos, pastaruoju metu – iš Švedijos, Norvegijos. Suomiai veža karelišką akmenį iš Rusijos – jis tvirtas ir geras. Jų kaina skiriasi, ir smarkiai. Pigiausias yra pilkas, brangiausias – žalsvas.
Lietuvoje marmuras išėjo iš mados. Jis mūsų klimato sąlygomis prisigeria drėgmės ir yra labai didelė tikimybė, kad sutrūkinės. Be to, marmuras pralaidus drėgmei ir gali prisigerti purvo, o jame suveša kerpės, dumbliai.
Statydami antkapį savo artimajam žmonės nori išsiskirti. Stengiasi turėti ką nors savito – kad ir pigiausiomis priemonėmis. Vienetai nori dar ir ką nors pavaizduoti.
Dabar daug emigrantų, jie negali prižiūrėti artimųjų kapų, kapai darosi dengti.
Dabar populiarūs visai uždengti kapai, bet ir juos reikia prižiūrėti. Anksčiau sakydavo: kaip, užversti akmenimis? Taigi tie akmenys spaus! Dabar mada yra dengti – patogiau prižiūrėti.
Bet yra kita problema – akmuo nepūna ir kapinės plečiasi. Ateityje bus didelė problema dėl kapinių – anūkai nenori jų prižiūrėti.
– Ar Lietuvoje madingi kokio nors konkretaus stiliaus antkapiai? – pasiteiravo „Sostinė“ skulptoriaus M.Junčio.
– Užsakovai ateina jau pasižiūrėję į skulptoriaus darbus – dabar labai lengva surinkti tokią informaciją socialiniuose tinkluose.
Ateina jau mano darbus feisbuke apžiūrėję ir sako: gal ir mums ką nors panašaus? Taigi užsakovai pasirenka skulptorių pagal jo stilių.
Šiaip nė vieno užsakyto antkapio nesu įdėjęs prie savo darbų ar gyvenimo aprašymo. Antkapiai – gana intymus procesas. Padarau žmonėms darbą, bet to darbo į gyvenimo aprašymą neįtraukiu. Išskyrus Biržiškų kapavietę, kuriai įrengti buvo skelbiamas viešas konkursas.
Man svarbiau kurti. O kurdamas antkapį dažniausiai turi mažą plotą ir toje erdvėje turi išsisukti – padaryti ką nors nestandartinio.
Mano akimis, didžiausias skulptūrų parkas Vilniuje yra Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse.
Ko gero, ten sudėti daugumos skulptorių darbai. Beje, ne visada patys geriausi.
– Esate sukūręs antkapį sau?
– Batsiuvys vaikšto basas. Apie antkapį sau tikrai negalvoju.
Man nepatinka, kad kiekviena šeima dabar daro antkapius sau. Manau, turėtų būti šeimos kapavietė arba net viena giminės kapavietė. Nereikėtų po visą Lietuvą blaškytis, bėgioti, kiek atkristų nereikalingų išlaidų, taršos problemų ir būtų sutaupyta vietos!
– Ar skulptoriai pasirašinėja ant savo sukurtų antkapių?
– Ant pastarojo mano darbo paprašė pasirašyti – pasirašiau.
Bet kartais ant paminklų nelabai matomoje vietoje pasirašinėju neraginamas. Tačiau tik tada, kai labai norisi.
Patarimai, kaip elgtis su antkapiais
Nedeginkite ant antkapių žvakių žvakidėse be kojyčių, ypač stiklinėse. Žvakė įkaitina akmenį ir dėl temperatūrų svyravimo kapą dengiantis akmuo sutrūkinėja. Nereikia ant kapo statyti ir daug žvakių. Tradiciškai ant kapo stovėdavo viena ar dvi žvakės – anksčiau žvakė buvo brangi.
Nesodinkite į kapą medžių, ypač ąžuolų. Jie išvartys kapo pamatus.
Per laidotuves nemeskite į kapą gėlių. Vienas ar du žiedai nieko nenulems, tačiau jei sumesta 50 puokščių, po metų ar dvejų dėl to gali įdubti antkapis. Gėlės supūva ir kapas įkrinta.
Statydami ant kapo paminklą iš karto numatykite, kiek ir kokių palaidojimų čia bus, kitaip teks versti visą antkapį.
Labai dažnai jau palaidojus žmogų prasideda problemos, kai reikia į tą patį kapą dar ką nors palaidoti. Tai paminklas stovi vidury ir nėra kur laidoti, tai nėra vietos vardui ir pavardei užrašyti.
Todėl, jei iš karto planuojate šeimyninį kapą, reikia bent apytiksliai žinoti, kiek dar ten bus laidojama. Dabar madingos urnos – vėlgi palieki joms vietos, kad vėliau nereikėtų rausti ir kelti.
Prie kapinių įvedami eismo ribojimai
Kaip ir kasmet, prieš Visų Šventųjų dieną ir Vėlines prie miesto kapinių įvedami eismo pakeitimai.
Iki lapkričio 5 d. Rokantiškių, Karveliškių, Kairėnų ir Saltoniškių kapinių prieigose šalia autobusų stotelių, apsisukimo žiedų, kapinių įėjimo vartų automobiliams bus draudžiama sustoti ir stovėti.
Primenama, kad nuo Žirnių gatvės link Liepynės kapinių vedančioje gatvėje automobilių stovėjimas draudžiamas visus metus.
Lapkričio 1 ir 2 dienomis Rokantiškių, Karveliškių, Kairėnų ir Saltoniškių kapinių prieigose eismas bus nukreipiamas apylankų maršrutais.
Transporto eismas į Rokantiškių kapines iš Stepono Batoro g. bus nukreiptas per Naująją Vilnią Viršupio, A.Kojelavičiaus, Šiaurės, Uosių, Kalno ir Rokantiškių gatvėmis. Automobilius bus galima statyti aikštelėse ir kelkraščiuose, kur jie netrukdo eismui ir nėra automobilių statymą draudžiančių kelio ženklų. Atkarpoje ties Rokantiškių kapinėmis eismas vyks viena kryptimi (link Viršupio gatvės), sudarant galimybę pravažiuoti maršrutiniams autobusams.
Į Kairėnų kapines rekomenduojama važiuoti nuo Nemenčinės plento pusės. Iš Kairėnų gatvės transporto priemonės bus kreipiamos apylanka per Šilėnų gatvę. Atkarpoje ties Kairėnų kapinėmis eismas vyks viena kryptimi (į šiaurę), sudarant galimybę pravažiuoti maršrutiniams autobusams.
Į Karveliškių kapines rekomenduojama atvykti iš Vilniaus rajono Sudervės seniūnijos pusės, vengiant įprastai kur kas labiau transporto priemonių spūsties paveikto maršruto iš Pilaitės prospekto pusės. Eismas pro Karveliškių kapines vyks viena kryptimi: nuo A.Mickevičiaus gatvės link kapinių bus galima važiuoti tik Naujosios gatve, o išvažiuoti – tik Karveliškių gatve. Karveliškių gatvėje bus leidžiamas dvipusis maršrutinių autobusų eismas.
Lapkričio 1 d. Ąžuolyno gatvėje, ties Saltoniškių kapinėmis, bus draudžiamas transporto eismas, išskyrus viešojo transporto eismą. Įvažiuoti į šalia kapinių esančią stovėjimo aikštelę bus galima tik iš Ozo gatvės.
Kad būtų patogiau pasiekti Rokantiškių, Karveliškių, Saltoniškių, Kairėnų, Liepynės, Antakalnio kapines, viešasis transportas kursuos dažniau.
