„Apie pavojuje atsidūrusius žmones mums pranešė Graikijos Pirėjo gelbėjimo centras ir nurodė apytikres koordinates. Mes kaip tik plaukėme į tą šalį. Iki praneštos pabėgėlių vietos mums reikėjo plaukti 2–3 valandas. Pradėjo temti, bet mes dar spėjome pamatyti nedidelę, gal trijų, gal trijų su puse metro ilgio plastikinę valtelę. Žmonės joje gulėjo vienas ant kito, kitaip tokioje mažytėje valtelėje 21 žmogus nebūtų tilpęs“, – pasakojo laivo „Aramis“ kapitonas G. Libikas.
Vyrai buvo išsekę
„Valtelėje buvo 30–35 metų vyrai, vaikų ir moterų nebuvo. „Lokatorius tokios valtelės nerodė, nes ji iš plastiko. Mes juos paėmėme į laivą apie 19 valandą vakare, o valtį tempėmės iš paskos iki Graikijos. Per daug su jais nešnekėjome, nes jie ne itin kalba angliškai. 11 valandą ryte mes jau buvome Graikijoje, Kalamatoje, kur juos atidavėme.
Valtis turėjo du didelius pakabinamus variklius, bet baigėsi degalai. Vyrai laivelyje išbuvo keturias dienas, dvi jau neturėjo vandens, buvo išsekę. Pasiklydo – aplinkui vien tik vanduo – nežinojo nei kur yra, nei į kurią pusę reikia plaukti.
Davėme jiems vandens atsigerti, virėjas išvirė pavalgyti, jie pasisotino ir atsigavo. Ryte jau jautėsi normaliai.
Man pirmas kartas, kai tenka gelbėti žmones. Neduok Dieve. Kai mes plaukėme jau iš Graikijos, ėjo trys laivai, girdėjau, beveik toje pačioje vietoje išgelbėjo 76 žmones. Daug pabėgėlių, jie bėga turbūt ir iš Libijos, iš Tuniso. Matyt, sutrinka, gal juos srovė nuneša, kad reikia gelbėti. Ko gero, jie rizikuoja iš nevilties. Velniai žino, kokie jų planai“, – situaciją apibūdino G. Libikas.
Kai mes kalbėjomės su kapitonu, „Aramis“ buvo kraunamas Lione (Prancūzija) ir turėjo plaukti 6,5 dienos iki Graikijos uosto.
Į Klaipėdą atvyko iš Kauno
G. Libikas į Klaipėdą mokytis Jūreivystės mokykloje iš Kauno atvyko 1980 metais. „Neatsimenu, kiek mėnesių iš pradžių buvo karantinas, visi buvome pliki, visus nuskusdavo. Drausmė kaip armijoje. Iš dėstomų dalykų man labiausiai patiko fizinė kultūra.
Mūsų grupė mokyklos spartakiadoje užėmė pirmą vietą. Labai didžiavomės, gavome kelionę. Mes norėjome į Trakus, bet buvo pasakyta, kad autobusas tiek toli nenuveš, liepė rinktis arčiau, tai vykome į Platelius pasiėmę palapines. Geras metas buvo, smagu, visi jauni, visi draugiški“, – dalijosi prisiminimais kapitonas.
Praktiką atliko ir legendiniame burlaivyje „Sedov“, ir didžiajame žvejybos traleryje šaldytuve (DŽTŠ) „Vytautas Putna“, kuris žvejojo Pietų Atlante prie Angolos. „Jūros liga taip, kaip kiti – vemia, jiems būna bloga – aš nei anksčiau nesirgau, nei dabar. Šioks toks silpnumas apima, ir tiek. Nemalonu, bet ką padarysi“, – prisipažino kapitonas.
Jūroje – 32 metai
Baigus mokslus darbiniam diplomui gauti G. Libikui trūko kelių mėnesių jūrinės praktikos, tad išplaukė su laivu „Štormas“ trims mėnesiams padirbėti jūreiviu ir taip surinko plaukiojimo cenzą.
Baigęs mokslus buvo paskirtas dirbti į Refrižeratorių laivyno bazę ir pateko į didžiuosius laivus – į plaukiojančiąsias bazes „Sovetskaja Litva“ („Tarybų Lietuva“), „Vincas Mickevičius-Kapsukas“, „Rybackaja slava“ („Žvejo šlovė“). Juose jau dirbo laivavedžiu. Pirmas laivas buvo „Rybackaja slava“, kuriame ėjo ketvirtojo kapitono padėjėjo pareigas. Tais laikais laivuose dar būdavo ir keturi šturmanai.
1992 metais jis išėjo iš laivyno, kurį kurą laiką dirbo krante, Tarptautinėje jūrų perkėloje dispečeriu, kai jai vadovavo Vytautas Vaičekauskas. Po 8 metų, t. y. 2000-aisiais, vėl grįžo į laivyną. Kapitonu G. Libikas tapo 2004 metais. Taigi kitais metais bus 20 metų, kai jis eina kapitono pareigas. Jo darbo jūroje stažas – 32 metai.
Ir labiausiai per tiek darbo jūroje metų G. Libikui įsiminė seniai buvęs reisas, kai su laivu plaukė per ekvatorių. Tada jis buvo jūreivis ir atliko praktiką DŽTŠ „Vytautas Putna“. Atidirbo Angolos rajone, o tada mėnesį plaukė atgal į Klaipėdą. Žinia, laivuose šis įvykis virsta tiesiog švente.
Laivybos kompanijoje – 14 metų
Nuo 2009 metų G. Libikas dirba Lietuvos laivybos kompanijoje „Baltnautic Shipping Ltd“, kuri įkurta 1998 metais. Ji turi 31 upė-jūra laivą, kurie gabena generalinius ir birius krovinius Baltijos, Šiaurės, Viduržemio jūromis. Daugiausia tai nedideli laivai, iki 90 metrų ilgio. Kompanija iš esmės užsiima trumpų nuotolių laivyba. Bet ji turi ir didesnių laivų konteinervežių, kurie dirba Europoje, o dažniausiai – Amerikoje.
Kapitonas G. Libikas yra išbandęs 6 kompanijos laivus, daug metų dirbo laive „Lyrika“, o nuo 2020-ųjų nuolatos kapitonauja laive „Aramis“, plaukiojančiame su Lietuvos vėliava. Jis pastatytas 2003-iaisiais, šiam laivui šiemet sukako 20 metų. Jo ilgis – 87 metrai, plotis – 11 m.
„Mes dirbame daugiausia pietiniame rajone: Viduržemio jūroje, dažniausiai prie Marselio, Ronos upėje, na, ir Graikija, Italija, Ispanija, Alžyras, Tunisas. Laivybos sąlygos sudėtingos. Būna ir srovių, reikia perplaukti Bonifacijaus sąsiaurį tarp Korsikos ir Sardinijos, nors nepasakyčiau, kad laivyba jame būtų labai sudėtinga, paskui vykstame į Mesiną ir kitur“, – pasakojo kapitonas.
Reisas trunka maždaug keturis mėnesius, o paskui 4 ilsimasi krante, kartais dirbama tris mėnesius ir tiek pat ilsimasi. Laivo įgula – 6 nariai. Suprantama, daug kapitono padėjėjų nėra, tik vyr. kapitono padėjėjas, tad budėti laive ir ilsėtis tenka po 6 valandas. Dar yra du jūreiviai, jūreivis virėjas ir mechanikas.
Iš šio reiso namo „Aramis“ įgula grįš lapkritį.
Labiausiai patinka detektyvai
Paklaustas, kodėl pasirinko jūrininko specialybę, kapitonas Gintautas juokavo sakydamas, kad velnias žino. „Mano tėvas buvo geležinkelininkas, stoties budėtojas, o mama dirbo Nemuno laivininkystėje. Buvo virėja žemkasėse, kurios gilino Nemuną, paskui Kuršių marias. Bet tai buvo seniai, apie 1970-uosius. Vasarą ir praleisdavau tose žemkasėse. Žinoma, ir jūrinės literatūros prisiskaičiau. Tie dalykai pasidarė įdomūs. Į mašiną lįsti nelabai norėjau, tad pasirinkau laivavedžio specialybę. Tėvai spaudimo renkantis profesiją nedarė“, – pasakojo jis.
Kapitono brolis nuo 1993 metų gyvena Anglijoje, Londone, turi statybos įmonę. Gintauto sūnus tik baigė 12 klasių, susirinko daiktus ir išvažiavo į Angliją pas dėdę. Dirbti pas jį statybose nepatiko, susirado kitą darbą. Ten baigė ekonomiką, bet pastaruoju metu yra prancūziškų ir itališkų vynų vadybininkas. O kapitono dukra dirba Vilniuje aplinkos apsaugos sistemoje. Ją tėvas meiliai vadina „mūsų žalioji“.
„Šiais laikais jūreivių hobis yra filmai, ką čia daugiau veiksi“, – sako G. Libikas. Laisvalaikiu jis mėgsta skaityti knygas. Labiausiai jam patinka detektyvai.
