Šį pavasarį jis su šeima Kėdainių raj. esančioje Dotnuvoje, aplinkiniams iš anksto niekam nieko nesakę, ėmė kepti ir pardavinėti duoną.
„Išnešėme lentą, pastatėme prie įvažiavimo į kiemą. Žmonės pradėjo vienas po kito eiti. O kai viena pirkėjų nufotografavusi kepyklą įdėjo nuotrauką į feisbuką, nepatikėsite, kas vyko – antplūdis! Pirmą dieną 10 val. atsidarėme, apie 12 val. jau viską buvome pardavę“, – prisiminė „Miltuotų rankų“ savininkas.
Balandžių šeima versle nėra naujokai – jie 24 metus augino audines. Andrius sako, kad tuo metu, kai atidarė audinių ūkį, toks verslas buvo ant bangos, o kailiukai buvo prabangos prekė. Tačiau per du dešimtmečius požiūris į tai pasikeitė kardinaliai, todėl prieš porą metų audinių fermą dotnuviečiai uždarė.
„Galvojome, kad reikia kažko ramesnio, bet panašu, kad apsigavome. Kol kas šitas darbas labai mielas, bet laiko turiu jam skirti daugiau“, – juokiasi pašnekovas.
Kepykloje be Andriaus dirba jo žmona, kol atostogos – sūnus, ir dar viena samdyta moteris. Per dieną iškepama apie 300 kepalų duonos, penktadieniais, kadangi šeštadieniais nedirba, dvigubai tiek.
Balandžių šeima duoną kepa malkomis kūrenamoje krosnyje. Andrius ją pakuria iš vakaro, darbuotoja pasiruošia miltų mišinius, kad ryte būtų lengviau, o kitos dienos 6 val. visi susirinkę imasi darbų: minkyti, kildyti, kepti... Kadangi malkų krosnis nuolat nepalaiko tokios pat temperatūros, iš pradžių, kol karščiausia, pašaunama kepti juoda duona, vėliau – kad nesudegtų – šviesi.
„Kadangi kepame malkomis kūrenamoje krosnyje, mūsų galimybės ribotos: tešlos gali primaišyti kiek nori, bet iškepsi tiek, kiek bus galima. Dar visų jos galimybių neišnaudojome: dar norime pasiūlyti sausainių ir garsiųjų Žardinsko riestainių – Smetonos laikais, visai šalia mūsų, buvo jo duonos kepykla“, – kalbėjo A.Balandis.
Kaip pasakojo Andrius, jam norėjosi kepti tokią duoną, kuri būtų kuo arčiau senųjų šaknų, tad iš karto atmetė elektrines kepimo priemones, raugo produktus. Turėtų dar ir minkyti rankomis, bet naudoja maišykles, kad nereikėtų tiek daug jėgos.
Viena duonos rūšis „Miltuotose rankose“ kepama tik menkai pakeitus Andriaus babos receptą. „Mintis ir man kepti duoną seniai sukosi. Matyt, atėjo laikas“, – svarstė vyras.
O kai, kaip sako Andrius, atėjo laikas, dotnuviškiai nusipirko sklypą, iš Pakruojo raj. nusipirkę parsigabeno seną trobą, du mėnesius kepė, bet gaminiais neprekiavo – ieškojo geriausių kepinių variantų.
„Visko pasitaiko – ir gyvuliam išvežam, nes nenusiseka. Čia – ne gamykla, kiekviena diena individuali. Darbo yra, tačiau jis malonus. Smagu ir tai, kad tapome nedideliu vietinių traukos centru. Dar prieš atsidarant kažkiek žmonių laukia: kas ant gonkelių sėdi, kas stovi – jau ir šurmuliukas. Iki pietų daugiau ateina vietiniai, po to užsuka pravažiuojantys. Tikiuosi, kad ir žiemą tas pats bus – reiks suolą į vidų įnešti, prie pečiaus pastatyti“, – planuoja Andrius.
