Užsakymų bangos
Po vasaros darbų maistą įvairioms progoms gaminantis „Flame & Plate“ sužadėtinių 36 metų A.Kiverytės ir 33 metų A.Januškevičiaus duetas galbūt galės lengviau atsikvėpti.
Tik greičiausiai neilgam, nes išvažiuojamuosius banketus rengianti pora prieš kelias dienas paskelbė, kad pradėjo kitų metų užsakymų rezervacijas, o ir dabar kalendoriuje esančius laisvadienius trina rudens ir žiemos užsakymai.
Grįžo ten, kur dirbo
Mažoji bendrija „Flame & Plate“ – pandemijos kūdikis. 2020-ųjų pavasarį turizmo, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų verslą sustabdęs karantinas kai kurių žmonių nebesugrąžino į buvusias darbovietes. Agnė ir Artūras pabandė grįžti ten, kur dirbo, bet neužsibuvo.
„Gaminti maistą banketams pradėjome prieš trejus metus, o 2021-ųjų vasarį Prienuose, buvusių kareivinių teritorijoje, nusipirkome kavinę su viešąja pirtimi.
Pirties ir jos pavadinimo neliko, užtat turime gerą virtuvę ir salę, kurioje dažniausiai vyksta gedulingi pietūs ir vienas kitas banketas. Nes kone visa mūsų veikla yra sutelkta į išvažiuojamąjį maitinimą – mūsų „Flame & Plate“ dirba visoje Lietuvoje“, – paaiškino A.Kiverytė.
Liko bendradarbiai
Verslo administratorės, tarptautinės komercijos ir rinkodaros magistrės A.Kiverytės ir virtuvės šefo A.Januškevičiaus keliai susikirto darbuojantis viename Kauno viešbučių. Artūras jo restorane buvo virtuvės šefas, Agnė – restorano vadovė.
Jie artimiau susipažino planuodami atnaujinti viešbučio restoraną, bet tuo metu prasidėjo 2020-ieji, Lietuvą pasiekė COVID-19 pandemija, ir karantinas sujaukė visus planus.
Pokyčius lėmė A.Januškevičiaus talentas ir abiejų partnerių darbštumas. Artūro draugas pandemijos pradžioje įsirengė restoranams skirtos įrangos parduotuvę ir, atšaukus karantiną, atidarymo šventei paprašė bičiulio iškepti mėsos kepsnių.
Tuo pat metu kitas Artūro draugas kėlė vestuves ir trumpoms vaišėms po santuokos iškilmių bažnyčioje paprašė paruošti kone 300 vieno kąsnio sumuštinių.
„Jau buvau pradėjęs komplektuoti namuose virtuvės įrangą. Man atrodė, kad ją būtina turėti, nes pats daug gamindavau – ruošdavau restoranams meniu.
O čia staiga vienu metu atsirado du užsakymai, visko reikėjo skubiai, tad paprašiau Agnės pagalbos. Kiaurą naktį ruošėme mėsą ir kepsniams, ir mėsainiams, o vestuvėms pagaminome šimtus sumuštinių.
Renginiai praėjo sklandžiai, visi džiaugėsi skaniu maistu. Užtat netrukus atsivijo dar vieno žmogaus skambutis – jis paprašė paruošti banketą.
Taip šie du žmonės įsisuko į dvigubą veiklą, – kurį laiką neišsižadėjo senojo darbo restorane, bet kartu priimdavo ir vis daugiau užsakymų, o būtinam inventoriui įsigyti naudojo Agnės „juodai dienai“ sukauptas santaupas.
Siekė išskirtinumo
Artūras – puikus virtuvės šefas. Pradėjęs užsakymų veiklą nuo paprastesnio maisto, pavyzdžiui, itališkų brusleta užkandėlių ar įdarytų kruasanų, ties tuo ilgai neužsibuvo. Jis norėjo išsiskirti iš kitų maisto gamintojų, ir to siekė. Užtat šiemet, trečiaisiais veiklos metais, į kiekvieną lauke vykstančią šventę jiedu su Agne nuveždavo „savo restoraną“.
„Skiriamės nuo kitų tuo, kad kone 90 proc. maisto patikalų pagaminame patys. Jei jau žmogus pateikia užsakymą ir moka pinigus už vieno kąsnio žuvies užkandą, jis ir gauna žuvį su garnyru, o ne pirktiniu padažu apteptą batono riekę“, – ironijos nepagailėjo Artūras.
Tačiau anuomet, 2020-aisiais, po pirmojo karantino tokios vizijos jis dar neturėjo. „Tuomet, kai grįžau į darbą, viešbučio savininkai sumažino algą per pusę, vietoj virtuvės šefo pasiūlę būti virėju.
Ypač daug darbo ir pastangų įdėjau tam, kad tapčiau šefu. Nenorėjau leistis karjeros laiptais žemyn, todėl palikau restoraną ir ėmiau dirbti mobilios virtuvės „Šefas ant ratų“ – grilio meistrų komandoje. Kadangi su Agne buvome pora, savaitgaliais, norėdamas būti kartu, į išvažiuojamuosius renginius pasiimdavau ir ją – kviesdavau ją padėti“, – pasakojo vaikinas.
Didžiausias pokytis, pasak Agnės, įvyko tada, kai Artūras socialiniuose tinkluose savo žinutes, kvietusias pasigrožėti jo darbais restoranuose, pakeitė žinutėmis apie savo paslaugų pardavimą – apie tai, kad jis gali atvažiuoti į šventės vietą ir pavaišinti.
„Pradėjo atsirasti užsakymų. Kadangi Artūras apsisprendė išeiti iš darbo restorane, negalėjau ir aš jame likti. Ir jau patį pirmąjį sezoną, greta darbo komandoje „Šefas ant ratų“, patys turėjome apie 20 užsakymų. Kiekvieną uždirbtą eurą tekdavo investuoti, bet tai tebedarome iki šiol“, – į pokalbį įsiterpė A.Kiverytė.
Pasak Artūro, pirmosios investicijos nebuvo gerai apgalvotos, nes skubiai reikėjo inventoriaus, o vėliau daug jo liko nebendaudojama.
Nebegraibsto smulkmės
Iš „Šefas ant ratų“ komandos A.Januškevičius pasitraukė 2021-aisiais. Tai buvo antras sužadėtinių sukurtos mažosios bendrijos „Flame & Plate“ sezonas, per kurį jiedu įveikė 50 renginių, o 2022-aisiais nuo gegužės iki spalio jie maistą ruošė net 70-čiai užsakymų, – maždaug po dešimtį per mėnesį.
„Pradėjome veiklą nuo mažų užsakymų, bet ilgainiui verslo vizija pasikeitė. Šių metų vasaros sezonas mums buvo kitoks – nebesiblaškėme, ir sutelkėme dėmesį tik į didelius užsakymus, kai mažiausiai reikia pamaitinti 50 svečių.
Jei ankstesniais metais per įmonių laisvalaikio renginius reikėdavo maistą paruošti 200 žmonių, mums tai buvo ypač didelis užsakymas, dabar gi tai tiesiog geras renginys. Tokiam kiekiui žmonių švedišką stalą mudu galime paruošti dviese.
Patys vieni, be kitų pagalbos, ko gero, negalėtume pamaitinti nebent daugiau nei 1000 žmonių – neužtektų įrangos. Tikėtina, kad rastume išeitį, bet tai jau būtų iššūkis“, – kalbėjo Agnė.
Pasak jos, per renginius talkinantys padavėjai ar virėjai paprastai dirba turėdami individualios veiklos pažymas. Tuo tarpu gamindami renginiams maistą jiedu su Artūru darbuojasi vieni.
„Neturėjome savo kampo, dažnai gamindavome dalį patiekalų nuvykę į šventės vietą, jeigu tik ten būdavo virtuvė. Užtat kai pernai vasarį sužinojome apie Prienuose parduodamą kavinės-pirties verslą, nedelsėme. Taip jau sutapo, kad pirkimo sutartį pasirašėme tuo pat metu, kai agresorė Rusija užpuolė Ukrainą.
Pradžioje visi išsigando karo, banketų užsakymų nebuvo, bet po kelių mėnesių žmonės atkuto, ir mes vėl ėmėmės darbo, pagaliau – savo virtuvėje, – svarbiausią praėjusių metų verslo įvykį prisiminė A.Kiverytė. – O šiųmetis vasaros sezonas mums buvo labai geras, nors dėl renginių dydžio – jau kitoks“.
Užsimoja vis daugiau
O gal „Liepsnojančioje lėkštėje“ (toks būtų „Flame & Plate“ pavadinimo lietuviškas atitkmuo) atsirado ir firminis patiekalas, pateikiamas valgytojams bet kokiose šventėse?
„Neturime tokio vieno patiekalo, nes ruošiame jų daug originalių, pavyzdžiui, garnyrui prigaminu apelsinų sultyse garintų violetinių morkų. Mano darbas ir yra kurti netradicinius patiekalus.
Anksčiau kūriau meniu viešbučio, kuriame dirbau, restoranui. Daug savo sukurtų meniu – nuo smulkiai aprašytų receptų ir tai, kaip patiekalai turi būti patiekiami lėkštės ant stalo – esu pardavęs ir kitiems restoranams, kurie kreipdavosi į mane norėdami juos atnaujinti.
Meniu nepatentavau, nes tuomet būčiau turėjęs stebėti, kaip jų paisoma. Dažniausiai po kelių mėnesių virėjai savaip pakeisdavo patiekalus, pavyzdžiui, patys nebedarydavo bulvių piurė, bet užplikydavo ruošinius „iš pakelio“. Jie pasilengvindavo darbą ir iškraipydavo mano meniu.
Tačiau dirbdamas sau aš jau galiu skelbti savo meniu autorystę, nes už viską pats esu atsakingas“, – apie virtuvės užkulisius pasakojo Artūras.
Pasiteiravus apie investicijų grąžą Agnė suabejojo, ar jos apskritai kada nors sugrįš: „Kasmet užsimojame daugiau. Artūras turi sumanymų, o aš jam pritariu, nes jie – rimti, o tam juk reikia pinigų“.
Anot Artūro, verslas yra kaip vaiko auginimas, – reikia atsakomybės. „Jeigu jį apleidi, nesirūpini, pradeda vienas kampas griūti, kitas, ir nebelieka sėkmės“, – patikino jis.
Stebi ir kaupia naujienas
Anot Artūro, prekės ženklą jiedu su Agne verslo pradžioje siejo su kepsninės žarijų ugnimi, bet dabar tai – jų pačių užsidegimo simbolis, siejamas su stropiai atliekamu darbu.
„Mes patys net pomidorus vytiname, nors galėtume nusipirkti jau paruoštų. Skonis – visai kitoks, užtat žmonės ir sako, kad visa širdis telpa į jų vidų“, – nusišypsojo Artūras.
Atrodo, kad jo širdis sklidina meilės ne tik tam, ką daro ir su kuo gyvena, bet dar ir pilna užsispyrimo.
„Tuomet, kai maždaug prieš dešimtmetį mokiausi Kauno maisto pramonės mokykloje, netrūko aiškinančių, kad virtuvėje esu per silpnas. Dabar tie, kurie taip sakė, neįstengia manęs pasivyti.
Grįžęs namo po darbų nesuzmenku ant sofos, bet renku žinias iš visų pasiekiamų šaltinių, tarkim, ką naujo galima pasiūlyti veganams.
Viską išmokau kaupdamas patirtį. Dar mokydamasis Kauno mokykloje neapsiribodavau viena per savaitę praktikai skirta diena. Be atlygio dirbdavau nuo penktadienio iki sekmadienio išnaktų viename geriausių Kauno restoranų, kad visko išmokčiau ne vadovėlius skaitydamas, bet iš kitų virtuvės meistrų“, – sakė Artūras.
Toks maksimalizmas, ko gero, ir būtų šių dviejų žmonių verslo istorijos receptas.
