Stovyklavietėje populiarėja pirtis su pirtininku
Įveikti miško kelio vingius ir važiuoti siauru keliu – tikras iššūkis. Tačiau viską vainikuoja pasiektas tikslas, atsiverianti Asalnų ežero pakrantės panorama ir žaliuojantis miškas.
Aukštaitijos Nacionalinio Parko širdyje, Asalnų stovyklavietėje, iškart pasitinka šeimininkė Eglė Šilinikaitė ir pakviečia atsipūsti bendroje lauko virtuvėlėje. Kurioje, beje, viskas paremta pasitikėjimu vieni kitais. Joje galima rasti visko, ko reikėtų valgiui gaminti: nuo visokių rakandų, iki lėkščių ar puodelių.
Tačiau dar iki šiol tenka išgirsti klausimą: kaip nieko nepavogia? Anot pašnekovės, tai girdėti yra keista.
Pati Eglė netoliese esančiame kaimelyje Puziniškyje gyvena jau treti metai, tačiau čia laiką leisdavo ir vaikystėje, su šeima. Kadangi kaimelyje neturėjo ežero kranto, teko įveikti 500 metrų ir ji jau atsidurdavo Asalnų stovyklavietėje.
Kaip ji vėl atsidūrė vietoje, kur leisdavo vaikystę? Baigusi mokyklą Utenoje, studijavo Vilniuje geografiją, turizmo vadybą, kelionių organizavimą, o vėliau baigė paveldosaugos magistrantūros „Sakyčiau, kad pataikiau“, – juokėsi ji. Nors iš pradžių nebuvo užtikrinta pasirinkimu, tačiau jautė, kad gamta – jos namai.
Po studijų dar spėjo su draugėmis pakeliauti, tranzuoti Europoje, vėliau įsikurti Vilniuje ir tęsti darbus turizmo įmonėje. Tačiau atėjusi pandemija atėmė darbą įmonėje ir ji vėl sugrįžo į stovyklavietę. Kaip tik tuo metu patvirtino jos pateiktą projektą, kuriuo turėjo sukurti vieną darbo vietą kaimiškoje vietovėje.
Kaip pasakojo Eglė, ši stovyklavietė buvo ir vieša, ir privati, o jos tėtis anksčiau čia rengdavo filmų peržiūras miške, o tuo metu šalia apsistodavo ir muzikantai. Atsitiko taip, kad vieną kartą nepasidalijo vieta ir tėtis nebeiškentė: susirado stovyklavietės savininkę ir sutarė, kad stovyklavietę išsinuomos dešimčiai metų.
Kadangi moteriai kaip tik reikėjo vietos, kur galėtų laikyti visus rakandus ir pramogų priemones, sugalvojo, kad vykdyti veiklą šioje stovyklavietėje būtų puiki mintis.
Šiuo metu čia galima apsistoti kupoluose, nakvoti palapinėje ar tipių zonoje. Kadangi čia nėra elektros, o kupoluose viso labo yra tik malkinis pečiukas, žmonės priima iki 15 laipsnių šalčio.
Tačiau be viso to, galima ir pramogauti: pasiplaukioti irklentėmis, valtimis, eiti į žygį ar užsukti į pirtį kartu su pirtininku.
Pastaroji paslauga populiarėja, sakė ji. Pati Eglė tampa pirtininke, kuri rūpinasi, kad žmonės kaitintųsi reikiamoje temperatūroje, būtų tinkamai išplakti vantomis ir būtų paliesti vidumi.
„Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad nemėgsta pirties. Nežinau, ar taip gali būti, greičiausiai jie tiesiog nėra bandę geros pirties“, – kalbėjo ji. Čia galima daryti ir tematinius pirties ritualus, ir medituoti, ir susikaupti tyloje.
Kartu organizuoja žygius
Asalnų stovyklavietėje apsistoja ir didesnės kompanijos, tačiau bet ko nepriima. „Mes nelabai mėgstame baidarininkų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo Eglė. Kodėl? Dažniausiai čia tokios kompanijos nori ne poilsio, o tik pramogauti.
Tai trukdo kitiems poilsiautojams, kurie nori pabūti ramybėje su gamta. Jei po 23.00 val. garsiai užgroja muzika ar kitaip triukšmaujama, einama jų raminti.
Šioje vietoje vyksta ir bernvakariai, mergvakariai, tačiau švenčiama sąmoningai. Štai vyrai eina pasiplaukioti su irklentėmis, eina grybauti ir po to užsuka į pirtį. Moterys laiką leidžia panašiai – mėgaujasi vandens ir pirties paslaugomis, pina vainikėlius, o alkoholinius gėrimus neretai iškeičia į sveikuoliškus kokteilius.
Dauguma atvažiavę iš visų Lietuvos kampelių ir net iš Ignalinos, mėgsta tiek šiltuoju, tiek šaltuoju sezonu leistis į žygius. Pavyzdžiui, žygiuojama 25 kilometrus aplink populiarias apylinkes.
Tačiau galima ir truputį paeiti pėsčiomis, o vėliau leistis į nuotykį su baidarėmis.
Kadangi tokie žygiai čia itin mėgstami, Eglė bendrauja ir su kitais vietiniais. Štai Julius Lukijanskas taip pat dažnai prisideda prie organizuojamų žygių, o Eglė prisideda prie jo veiklos.
„Pas Julių“ galima išsinuomoti baidares, irklentes. Kad pramogų čia netrūksta, žino čia apsilankę.
Pas jį galite ir pravažiuoti limuzinu, ir savo vaikus palepinti batutų pramogomis.
Kaip pasakojo šio verslo Ignalinos rajone įkūrėjas, viskas prasidėjo nuo to, kad draugai vis galvodavo, ką veikti ir žinodavo, kad pas Julių nuobodu nebus. Žinia sklido iš lūpų į lūpas ir galiausiai kilo mintis taip pavadinti naująjį verslą – „Pas Julių“.
Tačiau pats vietinis gyventojas, gyvenantis prie pat upės, pasakojo, kad nuo paauglystės yra išbandęs daug būdų, kaip užsidirbti: nuo žvejybos ir žuvies rūkymo, iki butelių surinkimo stovyklavietėse – taip pavyko užsidirbti pirmajam motoroleriui.
„Jau nuo mažens su kaimynu norėjome išsinuomoti stovyklavietę, bet mums dar nebuvo aštuoniolika, todėl niekas su mumis nekalbėjo. Tik palinksėdavo galva ir sako: eikit iš čia“, – prisiminimais dalijosi Julius.
Nors šios minties taip ir neįgyvendino, per koronaviruso pandemiją pradėjo dabartinį čia veikiantį verslą. Iškart susipažino su Egle iš Asalnų stovyklavietės ir pradėjo organizuoti bendrus žygius.
Dažniausiai keliauja Būkos upe, Baluošykščio ežeru, Ginučio upe, iki piliakalnių arba jau renkasi Žeimenos upę, kur lengviausias maršrutas.
Tačiau atvėsus orams čia veiklos taip pat netrūksta – rengiamos pirčių dienos.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
