Policininkės dukra ant išgelbėtų žirgų sodina ir išskirtinius raitelius

Pavydu, kai bendraamžiai šeštadienio rytą susėda namų terasoje kavos, bet 24 metų Lijana niekada taip nepradeda dienos. Ji pirmiausia išveda į ganyklą aštuonis arklius, tada pavedžioja šunį, ir jau po viskam sėda pusryčiauti.

„Kartais pagaila savęs, kartais – pykstu, kad man tenka visa tai nudirbti, bet juk pati asirinkau tokį gyvenimo būdą, kurio, tikėtina, ir man kažkas pavydi“, – pratarė mergina.

Ant jos sienos kambaryje – „milijonas“ apdovanojimų, parsivežtų ir iš jojimo per kliūtis varžybų, iš Shotokan karate varžybų. Raitelė, karatistė, karatė instruktorė, kineziterapeutė, jojimo klubo „Mes Kitaip“ trenerė, žirgų prižiūrėtoja, mažosios bendrijos „Judėk laisviau“ savininkė ir darbuotoja.

Kokias dar pareigas reikėtų įrašyti į L.Ežerskytės darbų sąrašą, kad nebūtų jų per mažai? Galbūt – dar ir stovyklų organizatorės?

Mat Prienų rajone Būbautiškių kaime esančiame jojimo klube „Mes Kitaip“ šiuo metu – vaikų stovyklų laikas. Šurmulys, emocijos, kai kam – pirmas prisilietimas prie žirgų, kai kam – pirmosios jų priežiūros pamokos, kurios neapsieina ir be Lijanos mamos, Prienų policijos komisariato pareigūnės 47 metų Editos Ežerskienės dėmesio.

Tačiau už gausybės judviejų darbų yra ir jautrumo niša. Mama su dukra yra išgelbėjusios ne tik mirti pasmerktus arklius. Jos nemokamus žirgų terapijos užsiėmimus rengia negalią ar raidos sutrikimų turintiems vaikams, o prireikus – ir negalią turintiems suaugusiems.

Jeigu ne mamos meilė žirgams, galbūt Lijana niekada ir nebūtų arkliui ant galvos užmovusi pakinktų. Bet ji tai padarė, kai, būdama devynerių metų, pravėrė arčiausiai namų buvusio žirgyno duris. Ir jame pasiliko – žirgai tapo mergaitės meile iš pirmo žvilgsnio.

Anot Lijanos, dauguma jojikų paliudytų, kad žirgų priežiūra bei treniravimas pranoksta pomėgį ir tampa gyvenimo būdu.

„Mama dėl žirgų pati yra pametusi galvą, – nusišypsojo Lijana. – Ji man ir nupirko pirmąjį žemaitukų veislės žirgą. Mudviejų su juo sielos sutapo, jaučiau žirgą, o jis – mane. Konkūrų varžybose mudviejų pasiekimai būdavo labai geri.

Netrukus pas mus atsirado dar vienas arklys, tada – kitas, ir maždaug prieš dešimtmetį mudvi su mama iš Kauno persikėlėme gyventi į Būbautiškių kaimą. Iš pradžių apsistojome pas jos tėvus – mano senelius, o kai kaimynai nutarė parduoti sodybą, mes ją, kaip ir žemę arklių ganykloms, kuo skubiau nusipirkome.“

Šiuo metu Būbautiškių ganyklose ganosi aštuoni arkliai, kartu – ir ponis, kuris sodyboje atsidūrė ne taip jau paprastai.

Pasak Lijanos, ankstesni šeimininkai sergantį ponį buvo nuvežę užmigdyti į Kauno stambių gyvūnų kliniką, bet veterinarijos gydytojams nekilo ranka to padaryti. Edita, kuriai dėl arklių sveikatos tenka nuolat palaikyti ryšį su klinika, jį parsigabeno į savo žirgyną.

„Ponis serga lėtine liga, jį reikia nuolat prižiūrėti, užtat jis gyvena laimingas pas mus ir nieko neveikia, – šypsojosi Lijana. – Apskritai dalis mūsų arklių nėra veisliniai, juos taip pat išgelbėjome – nupirkome iš prastų namų.

Manėme, kad išjodinėsime ir parduosime, bet taip nenutiko. Jie taip ir liko pas mus, nes susidraugavus nebeįmanoma išsiskirti.

Atsisveikinti su arkliais man labai sunku, esu per jautri. Sielojuosi, kai kalba ima suktis apie pardavimą, nes žinau, kad pas mus jie gyvena geriausiomis sąlygomis, sotūs, sveiki. O kaip bus kitur, neįmanoma numanyti“.

Vien mamos ir dukters meilės šiems gyvūnams nepakanka. Juos reikia šerti, prižiūrėti, treniruoti, rūpintis sveikata, susirgusius – gydyti. Vadinasi, reikia ir pajamų. Tam, kad žirgai „užsidirbtų maistui“, Būbautiškių kaime 2015-aisiais ir atsirado jojimo klubas „Mes Kitaip“.

Kainos jame nesikandžioja, pavyzdžiui, valanda jojimo kainuoja 15–20 eurų, o, tarkim, Kaune, ji kyla aukštyn nuo 40–50 eurų. „Kadangi esame įsikūrę kaime, kainos pas mus turi būti prieinamos ir vietos žmonėms“, – paaiškino Lijana.

Veiklai vykdyti klubui paramos suteikė ir Prienų rajono savivaldybė, tiksliau – būtinam žirgyno inventoriui įsigyti. Nes jojimo sportas – brangus, pavyzdžiui, raiteliai turi dalyvauti varžybose, o žirgams į jas nuvežti reikia priekabos, kurios nuoma yra brangi.

„Jodinėjimo paslaugos yra sezoninė mūsų veikla, nes neturime uždaro maniežo, tik lauko jojimo aikštelę.

Šiltuoju metų laiku treniruoju ir vaikus, kone kas antrą savaitgalį dalyvaujame varžybose, kuriose garsiname Prienų kraštą bei klubą „Mes Kitaip“, – kalbėjo L.Ežerskytė.

Lijana turi ir išskirtinę veiklą – teikia hipoterapijos paslaugas. Tai nėra atsitiktinumas, nes ši darbšti mergina yra diplomuota kineziterapeutė – gydymo judesiu specialistė. Studijų metais ji gilinosi į žirgų terapijos specifiką, o pernai birželį įsteigė savo įmonę – mažąją bendriją „Judėk laisviau“.

„Mūsų numylėtinė kumelė Gelsvė yra labai rami, patikima. Su ja ir teikiame hipotarapijos užsiėmimus raidos sutrikimų turintiems vaikams ar negalią turintiems suaugusiems žmonėms.

Žirgai suteikia gerų emocijų, nuramina. Kadangi žingine einančių žirgų žingsniai sutampa su žmogaus ėjimo ritmu, todėl jie gydymo tikslais naudojami vaikams, kurie nevaikšto, nekalba.

Vyresnio amžiaus vaikus per žirgų terapijos užsėmimus sodinu ant tam tikrų balnelių. O jei vaikai dar maži, pati kartu su jais sėdu ant Gelsvės ir jojame, o mano mama laiko už pavadžio. Jodami su vaikučiu paglostome kumelę, jis nurimsta, žirgui ritmingai žingsniuojat – atsipalaiduoja.

Tai ypač naudinga vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, kurių raumenis kausto spazmai.

Pastebėjau, kad po ilgesnio laiko – po kelių tokių seansų jų būklė tikrai pagerėja“, – pasakojo Lijana.

Tokiuose užsiėmimuose, pasak jos, viskas vyksta lėtai, neskubinant mažylių. Vaikai turi įsidrąsinti, prieiti prie arklio, jį paglostyti. Vieniems tai – labai patinka, kitiems viskas esti labai baisu. Yra ir vaikų, kurie negali nuo arklio atsiplėšti, galėtų jį glostyti ir glostyti, o gyvūnas tai jaučia, ir išlieka ramus.

„Neįsivaizduoju, kada Lietuvoje turas tokia pagalba, kokia teikiama Vokietijoje ar kitose senosiose Europos valstybėse.

Vokietijoje yra paliatyvios slaugos ligoninė, į kurią kone kasdien atvedamas specialiai paruošas žirgas. Jis eina tiesiai į palatas pas ligonius, kuriems padėti medicina jau yra bejėgė, ir su jais atsisveikina. Esu mačiusi, kaip ligoninės palatoje ant žirgo sėdi nebeišgydomi, vėžiu sergantys vaikai. Tai – sunkiai apibūdinamos emocijos“.

Pasibaigus vasaros sezonui, taigi – ir jodinėjimo pamokoms, Lijana grįš prie kitų darbų. Ji yra tradicinio karate instruktorė, tad mokslo metais keturiskart per savaitę treniruoja vaikus Veiveriuose ir Plutiškės.

„Turiu puikių sportininkų, kurie jau yra daugkartiniai Lietuvos čempionai“, – pratarė mergina, kuri per varžybas savo kimono persijuosia juodu – sporto meistro diržu. Ji pati karate treniruotes pradėjo lankyti vos metais anksčiau nei žirgyną – būdama aštuonerių.

Tačiau žirgų priežiūra juk niekur nedingsta, visą ūkį kasdien tenka apeiti mamai su dukra. „Prireikus kur nors išvykti mus pavaduoja senelis, jis bent jau nebijo arklių, gali juos pašerti. Tuo tarpu močiutei žirgai gražūs tik iš tolo“, – patikino Lijana.

Anot jos, visoje apylinkėje per tuos dešimtį metų neatsirado žmogaus, kurį būtų galima už gerą algą pasamdyti arklių prižiūrėtoju.

„Pavyzdžiui, Prienų rajone yra žirgynų, kurie po mokesčių arklininkui siūlo algos 1200 eurų, o ir dirbti reikėtų kas tris dienas, bet norinčių įsidarbinti neatsirado. Manau, kad tai – gera alga, nes man, kaip kineziterapeutei, sanatorijose algos siūlo 800–900 eurų į rankas, o žirgus juk paprasčiau prižiūrėti nei žmones. Jie juk niekada nepriekaištauja ir „nebumba“, – šyptelėjo ji.