Pasiblaškė po pasaulį, kol suprato, ką daryti
S.Sonkinas riedlente pradėjo važinėti dar būdamas 11 metų ir jam tikrai neblogai sekėsi – dalyvaudavo varžybose, nuo 14 iki 18 metų net turėjo rėmėjus.
„Turėjau iliuziją, kad gyvensiu iš riedlentininko duonos, juk viskas klostosi labai gerai: dalyvauju varžybose, nemokamai gaunu lentas. Bet nutrūkus rėmimui supratau, kad viskas baigėsi, kad dabar turiu veikti kažką kito“, – prisiminė jis.
Tuomet, nežinodamas, ko imtis, jis išvyko į užsienį. „Išvažiavau būdamas piktas ant Lietuvos, man sužeidė širdį. Buvau jaunas ir tuo metu man buvo duotos visos galimybės, bet niekas nepaaiškino, kaip bus vėliau, kai rėmėjų neliks. Niekas nepaaiškino, kad galiu būti ne tik profesionalus riedlentininkas, kad dar yra galimybių sieti gyvenimą su riedlentėmis“, – pasakojo pašnekovas.
Jam teko pagyventi ir Jungtinėje Karalystėje, ir Nyderlanduose, ir Norvegijoje, o ten dirbo įvairiausius darbus: sukiojosi „Dell“ bei „Apple“ kompiuterių gamyklose, buvo sumuštinių išvežiotoju, nemenkai triūsė ir slidinėjimo kurorte. Būtent pastarojoje darbo vietoje Simonas ir jo draugė Justina išgyveno lūžį. Jie ten plušdavo kone visą parą, dirbo ir valytojais, ir barmenais, ir picas išvežiodavo. Darė kone viską, ką tik reikėjo, ir uždirbo tikrai nemažus pinigus, tačiau tada suprato, kad be darbo daugiau nieko nemato.
„Suvokėme ir dar vieną dalyką – kiek turime daug energijos, jėgų, kiek daug galime padaryti. Būtent tada nusprendėme, kad šitą energiją reikėtų panaudoti kur nors tikslingiau ir prasmingiau, nes dabar mūsų uždirbami pinigai yra tiesiog bereikšmiai.
Būtent tuo metu man suėjo 25-eri, išgyvenau kritinį momentą gyvenime, nes atsigręžiau pasižiūrėti, ką per tiek laiko nuveikiau. Jau 7 metus buvau baigęs mokyklą. Dažniausiai visi baigę mokyklą turi daug svajonių, galvoja, kad veiks ir viena, ir kita, gyvenimas bus toks ir kitoks, bet aš atsigręžęs pamačiau, kad visa tai net visai nepanašu, į ką svajojau.
Tiesiog dirbdavau ir uždirbtus pinigus išleisdavau – viskas. Supratau, kad visada eikvojau energiją, jog uždirbčiau pinigų, o tuos pinigus išleisčiau, jog gyvenčiau patogiau, išsimiegočiau geriau ir į darbą galėčiau grįžti labiau pailsėjęs.
Suprantate? Darbe uždirbtus pinigus galų gale išleisdavau tam pačiam darbui. Tą akimirką mano materializmas žlugo. Supratau, kad geriau darysiu tai, kas man patinka, ir tai turės tikrai didesnę prasmę“, – prisiminė akimirkas S.Sonkinas.
Būtent tada jis su drauge nusprendė, kad reikia viską mesti, grįžti į Lietuvą ir imtis ko nors čia.
„Juk aš gimiau Lietuvoje, kone visą laiką pravažinėjau riedlentėmis, turėjau labai gerus laikus, čia visko išmokau, tai ar man dabar kokioje Latvijoje reikia dirbti? Ne. Aš supratau, kad turiu grįžti į Lietuvą ir atiduoti duoklę šaliai už savo pasakišką vaikystę“, – atviravo jis.
Grįžę jie kurį laiką turėjo pinigų, bet ne darbą, mat dar tiesiog tiksliai nežinojo, ką veikti. Tačiau, kaip Simonas juokauja, nusipirkęs mašiną ir vėliau išleidęs visus likusius pinigus jau privalėjo ką nors daryti, tad taip ir ėmė suktis konkretesnės mintys apie naują darbą.
„Iki šiol vadovaujuosi savo posakiu: surask veiklą, kurią myli, rask joje problemą, ir imk ją spręsti dėl savęs bei kitų. Tada tai veiklai atsiduok 100 proc. ir pinigai nebebus pagrindinė paspirtis. O aš išbandžiau, atrodo, viską, niekas man neprilipo, nesijaučiau laimingas, tad grįžau prie riedlenčių“, – tokį pasirinkimą priėmė jis.
Rado problemas ir ėmėsi jas spręsti
Tačiau Simono sugrįžimas buvo visai kitoks nei tikėtumėtės. Pastaraisiais metais jis važinėja rečiau, nes saugo rankas, į kurias dabar dažniau ima ne sveikas ir naujas, o sulūžusias riedlentes.
„Mes, riedlentininkai, generuojame labai daug šiukšlių. Tai net blogiau nei greitoji mada. Lentas galime keisti kas mėnesį ar kone kasdien, nes jos lūžta ar nusidėvi, o kai nusidėvi, jos irgi tampa nebetinkamos.
Jei riedlentininkas jaunas, tik pradedantis, dažniausiai jis dar neturi jėgos ir svorio, kad tą riedlentę sulaužytų, tad ji jam gali tarnauti net metus, bet vis tiek galų gale ją reikės keisti, nes galai nusitrins, o kai galai nutrinti, pasikeičia jausmas, technika. Gavęs naują lentą turi vėl kone iš naujo mokytis triukus, nes trenkimas, braukimas, apsisukimas jau yra visai kitokie“, – portalui lrytas.lt pasakojo S.Sonkinas.
Tad sulaužęs ar nudėvėjęs lentą riedlentininkas meta ją į šoną ir perka naują, o riedlentininkų pasaulyje yra apie keliasdešimt milijonų, todėl kiekvieną dieną, oficialiais duomenimis, pagaminama ir į rinką patenka apie 300 tūkst. naujų lentų.
Kaip jis aiškino, bandyta šią problemą spręsti ieškant kitų mažiau lūžtančių medžiagų lentoms gaminti, tačiau populiariausiu ir tinkamiausiu vis dėlto liko kanadietiškas klevas, kurį, deja, sulaužyti lengva.
Supratęs šios mylimos veiklos keliamą žalą S.Sonkinas nusprendė ją spręsti kitu būdu – ne keisti lentų gamybą, o pagaminti ką nors iš likusių nuolaužų. Anot pašnekovo, jau geriau lentas gamina iš medžių nei kokių nors sufabrikuotų medžiagų, mat paskui iš jų jau ne kaži ką būtų galima perdirbti.
„Taip aš net nekeičiu riedlenčių kultūros ir nenoriu jos keisti. Tegu riedlentininkai toliau važinėja ir laužo lentas, tik paskui atneša perdirbti, o ne išmeta. Dabar iš mūsų, riedlentininkų, šiukšlių gaminame produktus ir užsidirbame sau algas, kad galėtume 100 proc. atsiduoti riedlenčių kultūros vystymui, o ne tik po kokio nors kito darbo valandų.
Nors vienas dalykas pasikeitė – sukūrėme alternatyvių galimybių užsidirbti šios kultūros vystymui, nebereikia vien tik prašyti paramos iš rėmėjų. Patys tampame sau rėmėjais perdirbdami savo šiukšles ir tikimės, kad ateityje sukursime tokią sistemą, kuri galės išlaikyti visą šį sportą. Nors rėmėjų, jei mūsų vertybės sutampa, taip pat neatsisakome“, – šypsosi jis, kalbėdamas apie prieš 8 metus pradėtą savąjį riedlenčių perdirbimo „Commune DIY“ verslą.
O atnešti sulūžusias ar senas lentas Simonas skatina siūlydamas finansinę naudą – nuolaidą naujai riedlentei.
„Riedlenčių kultūroje problema yra ir pinigai. Lentos – labai brangios, viena gali kainuoti apie 100 eurų ir daug daugiau, tad tai dar viena problema, kurią reikia spręsti. Todėl dabar atnešusiems senas lentas siūlau nuolaidas naujoms, o jei atnešamos nesulūžusios, jas atiduodu tiems, kurie neturi pinigų nusipirkti naujos. Tokių nabagėlių tikrai daug – dažniausiai 9 iš 10. Tokia ta mūsų riedlentininkų kultūra – dažniau riedlenčių sportą renkasi nepasiturintys“, – dar vieną sunkumą įvardijo vyras.
Riedlentės kitu pavidalu keliasi į automobilius
Sulūžusių lentų S.Sonkinas netvarko, tai – neįmanoma. Jis nusprendė iš jų gaminti ką nors funkcionalaus ir ilgaamžio. Tai jį įkvėpė daryti japonų menininkas Haroshi, taip pat užsiimantys įvairiais meno dirbiniais iš riedlenčių.
„Jei lenta tarnauja mėnesį, šitas pavarų svirties bumbulas – visą gyvenimą. Jis gali būti atnaujinamas, jeigu jam kas nors nutinka, bet tikrai nenutinka, nebent kasdien liečiant kiek nors apsitrina, nieko daugiau, todėl ir garantiją skiriu visam gyvenimui“, – rodydamas gaminį paaiškino S.Sonkinas.
O tų pavarų svirčių rankenėlių – kokių tik nori. Yra ir vienspalvių, ir spalvingų. Tai priklauso nuo klientų norų, jų automobilių dizaino, prie kurio S.Sonkinas visada priderina savo gaminius: kokios spalvos reikia, tokios spalvos lentų sluoksnius jis parenka.
„Pasižiūrėkite į lentas atidžiau, jos yra pagamintos iš sluoksnių, kurie dažomi skirtingomis spalvomis. Kiekvienas prekės ženklas juos spalvina skirtingai, kad išsiskirtų. Tad pririnkęs daug lentų jau turiu ir daug spalvų, kurias galiu naudoti“, – kalbėjo jis.
Į automobilių interjero sritį pasuko, mat ir pačiam ji prie širdies. Pašnekovas pasakojo pirmiausia pats savo mašinai pasigaminęs pavarų svirties rankenėlę, vėliau panašių ir kitokių daiktų prašė jo draugai, artimieji, pažįstami, taip ratas plėtėsi ir galų gale gimė verslas. Dabar Simonas gamina ir automobilių vairus, trofėjus, medalius ir visa kita.
„Čia ir yra visas grožis, kad paimu riedlentininkų kultūros paliekamas šiukšles, jas perdirbu į produktus ir parduodu visai kitoms kultūroms, pavyzdžiui, automobilių gerbėjams. Ir dabar į lentas žiūriu kaip į auksą, nes galiu jas 100 proc. perdirbti ir iš vienos sulūžusios lentos uždirbti apie 200 eurų, vadinasi, galiu nusipirkti 2 ar 3 naujas lentas. Įsivaizduojat? Man tada buvo sunku suvokti, kad sulūžusi lenta gali būti 3 naujų lentų vertės“, – sakė jis.
Visgi daugelis Simono klientų – užsieniečiai, mat lietuviai šiek tiek prisibijo kainų. Kadangi katalogo su produktų nuotraukomis ir kainomis nėra, nes viskas gaminama pagal individualius užsakymus, lietuviai, nematydami sumų, anot pašnekovo, nusprendžia, jog kainos – sunkiai įkandamos.
„Bet kai žmonės prisitaupo pinigėlio, susikaupia ir mums parašo, tada sužinoję, kiek visa tai kainuos, būna šokiruoti. Jie sako: ką, kiek? Visi įsivaizduoja daug didesnes kainas“, – juokėsi S.Sonkinas, paminėdamas, kad, pavyzdžiui, pavarų srities rankenėlė kainuoja 80–110 eurų.
Tačiau po truputį lietuvių klientų ratas vis didėja, išgirdę apie nesikandžiojančias kainas jie jau tampa drąsesni, dažniau parašo dėl jų norimo produkto, tariasi.
Visko išmoko pats
„Niekada nedariau jokių ranko darbo daiktų, nieko nemokėjau, esu visiškas savamokslis, todėl ir verslas taip pavadintas – „Commune DIY“ (angl. DIY – do it yourself, liet. pasidaryk pats). Gaminant iš riedlenčių net nėra jokių taisyklių, yra tik jausmas. Kaip jauti riedlentę darydamas kokį nors triuką, taip turi jausti ir gamindamas iš jos produktą. Galima sakyti, jog tai, kad nuo mažens važinėjau riedlente, man padėjo padaryti tai, ką darau čia, nes išmokau klysti ir man dabar nebaisu to daryti. Žinau, kad galiu 100 kartų pabandyti padaryti tą patį vis kitaip ir galų gale suprasiu, kaip tai daroma, man tai pavyks. Viskas bandymo būdu“, – pasakojo pašnekovas.
Tad jis niekada neatsisako beveik jokių klientų prašymų. Jei žmogus nenori pavarų srities rankenėlės, vairo ar pakabuko, S.Sonkinas tikriausiai padarys bet ką, yra gaminęs net stalo žaidimą.
„Aš visada žmonėms sakau – gerai, pamėginsiu, gal pavyks padaryti, gal ne. Ir ačiū kiekvienam, kuris sumoka už mano praktiką, – juokėsi pašnekovas. – Juk galbūt niekada tokio gaminio nebūčiau daręs, bet kas nors paprašė ir tada aš bandau jį pagaminti, mokausi tai daryti. Tad kiekvienas mano darbas yra lyg praktika.“
Be to, svarbu tai, kad perdirbama praktiškai visa lenta, mat Simonas sugalvojo, net kaip likusias atraižas, drožles panaudoti. Jis iš jų sukūrė MDF plokštes, kurias, kai randa laisvo laiko, panaudoja, pavyzdžiui, šviestuvų gaubtams pagaminti.
Vyras ateityje jau planuoja šalia įsirengti dar vienas patalpas, kuriose jau būtų galima išvysti automatizuotą gamybą. Ši nauja spalvota medžiaga būtų pagaminama vos kelių mygtukų paspaudimu ir būtų skirta masinei gamybai.
Net ir įranga nenauja
Tvarumo čia tikrai nestinga. Pasirodo, Simonas pratęsia ne tik riedlenčių gyvavimo laiką, bet ir įvairios įrangos, mat daugelis dirbtuvėse matomų įrenginių nėra pirkti tiesiai iš parduotuvių. „Visi žino, kad praktiškai niekada nepirksiu nieko naujo, visada ieškosiu, kas jau naudota“, – teigė jis.
Nors kartais dėl to kyla ir sunkumų. Štai jis pasakojo kurį laiką ieškojęs dulkių ištraukimo sistemos ir niekaip jos neradęs. Jau ir į virtuvinius gartraukius ėmė dairytis, nes nebegalėjo be to dirbti – dirbtuvės skendo dulkėse.
„Ir tada staiga atsirado internete skelbimas – žmogus Kaune dulkių ištraukiklius pardavinėjo po 30 eurų, nors vieno jų vertė – 500 eurų. Paskambinau ir paklausiau, gal klaidą padarė, įrašydamas kainą. Jis atsakė, kad tiesiog jam jų nebereikia ir nori greičiau atiduoti, tad iškart sėdau į mašiną ir važiavau jų pasiimti. Štai dabar turiu 1,5 tūkst. eurų vertės industrinę ištraukimo sistemą už 90 eurų“, – džiaugėsi jis.
Be to, daugelis įrenginių, kuriuos turi S.Sonkinas, nėra skirti riedlenčių perdirbimui, tad, kaip jis sakė, „tenka stakles adaptuoti“.
Jau kuriasi visa bendruomenė
Dirbtuvės veikia Vilniuje, Savanorių pr., esančioje erdvėje „Skate Hub Vilnius“. Po šiuo stogu įsikūrė ne tik riedlenčių perdirbimo verslas, bet ir kepurių iš panaudotų drabužių ir medžiagų siuvykla „Bernot.workshop“, riedlenčių parkas ir mokykla „Core Indoor Vilnius“, čia taip pat galima įsigyti ir dizaino studijos „Fully Ghetto“ riedlenčių ar marškinėlių.
„Čia yra namai. Mes norėjome sukurti riedlentininkams namus, dabar juos ir turime. Galima važinėti, bendrauti, dirbti, nuo jaunystės riedlentininkai gali jaustis turintys ir priklausantys bendruomenei.
Noriu, kad čia būtų tokia bendruomenė, kokia yra ir užsienyje, nes pabuvęs ten pamačiau, kad vien dėl to, jog moku važiuoti riedlente ir atrodau, kaip daug metų važinėjantis riedlentininkas, visi kiti tos šalies riedlentininkai man tampa lyg draugai. Ten – labai artimos bendruomenės. Nors žmogus man visai nepažįstamas, jis priima mane kaip draugą, paklausia, ar turiu kur nakvoti, gal reikia priimti ant sofos, o galbūt dar ko nors reikia. Lietuvoje irgi turėsime tokią bendruomenę, ji užaugs ir sustiprės.
Visa šita erdvė yra lyg galimybė riedlentininkui tęsti savo gyvenimą, siejant jį su riedlentėmis, kad nereikėtų dirbti nemėgstamo darbo ir svajoti apie savaitgalius, kai bus galima pavažinėti riedlente. Gyvenimas yra per trumpas, kad lauktume tinkamo momento daryti tai, kas mums patinka“, – aprodydamas patalpas pareiškė S.Sonkinas.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
