Kaunietės kurti papuošalai stebina ne vieną: žmonės galvoja, kad visa tai – valgoma

Jolita polimerinį molį atrado visiškai netikėtai, dar 2012-aisiais.

„Tai buvo visiškai atsitiktinis dalykas, kai mano pirmagimė labai norėjo prekiauti mokyklos mugėje. Pagalvojau, kad kepinių prikepa visos mamos, todėl norėjosi nustebinti vaikus, kurie ateis įsigyti. Kanceliarinių prekių parduotuvėje ir atradau polimerinį molį, parsinešiau jį namo. Tuo metu tai buvo tokia naujovė, nelabai kas žinojo, kokia tai medžiaga ir kaip su ja dirbti“, – prisiminė ji.

Tąsyk menininkė pagamino pirmuosius gaminius, kurie, kaip pati sako, turėjo daugybę klaidų.

Su dukters muge viskas ir baigėsi, molį Jolita padėjo į šalį ir maždaug metus jo nečiupinėjo. 

„Prieš dešimtmetį gimė antroji dukra. Tuo metu ieškojau, kaip save realizuoti, nes būnant motinystės atostogose man tiesiog trūko veiklos ir savęs išpildymo. Tuomet savo rankdarbių stalčiuje vėl radau molį.

Nuo to momento aš jo nebepaleidžiu. Mano santykis su moliu primena meksikietišką serialą: aš jį labai myliu, bet būna dienų, kai noriu nuo jo pabėgti. Suprantama, tas pabėgimas būna trumpalaikis, bet aš molio taip pasiilgstu. Nesiskiriame jau dešimtmetį“, – šyptelėjo kūrėja.

2013-aisiais atėjo laikas, kai Jolita suprato, kad mėgstamą hobį galima paversti verslu. Ji ėmė ir sukūrė savo rankdarbiams namus socialiniuose tinkluose. Teko sugalvoti ir pavadinimą – „Kilputės pieva“.

„Pavadinimas atsirado ganėtinai keistai. Tuo metu buvau pasinėrusi į nėrimą vąšeliu. Nerdama pagalvojau, kad neri kilputę po kilputės. Taip pavadinime atsirado žodis „kilputė“. Bet toks žodis yra labai siauras, o norėjosi, kad mintis būtų platesnė, gilesnė.

Pradėjau ieškoti papildomo žodžio. Taip man gimė žodis „pieva“. Pieva talpina labai daug, nuo paties mažiausio vabaliuko, akmenuko iki margiausių gėlių, žemuogių. Šiandien „Kilputės pieva“ yra išskirtinai apie molį“, – pasakojo Jolita.

„Iš kūrybos norisi užsidirbti. Tada pradedi ieškoti galimybių. Tuo laiku man buvo virš 30 metų ir manęs neveikė jokie visuomenės primesti amžiaus ribojimai, kad gal jau per vėlu pradėti savo veiklą. Sakyčiau, suveikė jaunatviškas maksimalizmas ir monetizavau savo idėją. Ir jei kuri moteris galvoja: „Aš jau per sena“, tai, mano manymu, žmogus niekada nėra per senas atrasti naujus dalykus ir juos išbandyti. Žmogus jaunas, kol vis dar patiria pirmų kartų“, – pabrėžė Jolita.

Dar po trejų metų, 2016-aisiais, draugės paraginta ji nutarė savo dirbinius gyvai pristatyti žmonėms ir sudalyvavo pirmojoje mugėje. Jolita pabrėžia: tai buvo neįkainojama patirtis, Žmonės čiupinėjo, stebėjosi dirbinių tikroviškumu.

„Supratau, koks svarbus tiesioginis kontaktas su savo pirkėju. Nuo tada ilgą laiką važinėjau po muges ir pristatinėjau savo kūrybą. Labiausiai patikdavo žmonių reakcijos, kai jie galvodavo, kad visa tai valgoma. Paėmę į rankas iš molio nulipdytus šilauogių auskarus, uogų kekes stebėdavosi ir klausdavo: „Ar jūs jas sudžiovinote?“.

Aš tada pasakodavau žmonėms visą gamybos procesą. Tas per gyvą bendravimą užmezgamas santykis davė spyrį žinomumui: žmonės pradėjo reklamuoti vienas kitam, iš lūpų į lūpas skleisti žinią. Važinėdavau į muges ir visada prie savo stendo sulaukdavau begalės žmonių“, – atviravo kaunietė.

Greta dalyvavimo mugėse, buvo ir darbas socialiniuose tinkluose.

„Pradžioje nežinojau, kaip su socialiniais tinklais elgtis, kaip juos išnaudoti, tai jie buvo kaip nuotraukų galerija, kol galiausiai supratau jų paskirtį. Aš daug mokiausi, eksperimentavau, dirbau ir šią dieną esu pakankamai žinoma kaip gamtos turtus atkartojanti papuošalų kūrėja“, – tikino pašnekovė.

„Kilputės pievos“ asortimentas ganėtinai platus – galite atrasti uogas, gėles, avokadus, citrinas, bei tautinės atributikos papuošalus: seges, auskarus, vėrinius, apyrankes, aksesuarus į plaukus.

„Mano pagrindinis įkvėpėjas yra gamta. Kaskart stebiuosi jos stebuklais. Pavasarį, kai pradeda skleistis pirmieji medžių lapai, jie būna tokie intensyvūs savo tekstūra, tokie gležni ir aš juos visada įdėmiai apžiūriu atkreipdama dėmesį spalvą, formą.

Miške eidama pastebiu patį menkiausią vabaliuką ant smilgos. Man net vaikai sako: „Mama, kaip tu juos pamatai?“. Taku eidama vaikams parodau kiekvieną vabaliuką, kiekvieną įdomesnį augalą, gamtos spalvas. Taip mokau savo vaikus pamatyti mažus stebuklus, mokau juos džiaugtis mažais dalykais. Žmogus ir gamta yra neatsiejama visuma“, – šypsojosi Jolita.

Pačiai kūrėjai mieliausia gaminti bijūnus.

Papuošalus, atrodančius it tikri maži bijūnai, labiausiai pamilę ir pirkėjai.

„Aš juos galėčiau gaminti nuo ryto iki vakaro, ir mano klientėms niekada jų nepakaktų. Įkeliu juos į internetinę parduotuvę, praeina kelios minutės ir jų jau nelieka. Aš pati dėl to džiaugiuosi. Bijūnai yra tai, ko laukia mano klientės“, – tikino Jolita.

Visgi ji pabrėžė: turėdama tokią menišką sielą, kasdien bijūnų lipdyti negali.

„Tada jie bus be dvasios. Dėl to lipdau uogas ar ką nors kita ir vėliau su didžiule sukaupta aistra vėl grįžtu prie bijūnų. Norisi, kad moterys, įsivėrusios mano gamintus auskarus, savyje jaustų harmoniją ir ramybę“, – sakė Jolita.

Bijūną gaminti užtrunka ilgiausiai, ypač jei tai didesnis aksesuaras – ne auskarai, o, pavyzdžiui, segė. Tokią padaryti Jolita užtrunka visą darbo dieną ar daugiau. Lipdyti šilauoges esą žymiai paprasčiau.

„Niekada nesėdu dirbti, kai jaučiuosi blogai, kai nesu energetiniame rezerve, nes tikiu, kad visa tai sudedu į kūrybą. Tą atliepia ir mano klientės. Jos sako: „Kai įsiveriu tavo gamintus auskarus ar užsisegu vėrinį, nenoriu jų nusiimti“. Galvoju, kad visgi tą energetiką užkoduoju savo dirbiniuose“, – įsitikinusi moteris.

Didžiausios Jolitos gaminamų aksesuarų gerbėjos – moterys nuo 25 iki 55 metų, bet tarp klientų yra ir jaunesnių bei vyresnių. Kartą mugėjo teko gerokai nustebti, kai žaismingus auskarus nusprendė įsigyti močiutė.

„Pati vyriausia mano klientė buvo virš 80 metų močiutė. Ji rinkosi auskarus, o aš nepagalvojau, kad renkasi sau ir rodau: „Gal jūsų anūkei patiktų šitie?“. Ji sako: „Aš renkuosi ne anūkei, o sau“. Ji nusipirko šilauoges. Tai buvo viena įsimintiniausių klienčių“, – prisiminė verslininkė.

Tarp klientų yra ir vyrų, jie į Jolitą kreipiasi pagalbos išrinkti papuošalą savo mylimajai.

„Vyrai dažniausiai man skambina telefonu. Būna net tokių, kurie leidžiasi į ilgą pasakojimą apie savo moterį. Taip žavinga, kaip jie pažįsta savo moteris, žino, ką jos mėgsta. Aš pasakau jiems komplimentą, kad jie – nuostabūs, jog taip atsakingai renka papuošalus savo mylimosioms. Man tai – didžiulis džiaugsmas“, – šnekėjo ji.

Visgi ne visi klientai nustebina taip maloniai. Pasitaiko ir tokių, kurie Jolitai atsiunčia kito kūrėjo darbo nuotrauką ir prašo pagaminti tokį pat.

„Aš labai gerbiu kiekvieną kūrėją, jo autorines teises ir visada sakau: jei radote šią nuotrauką, tai ieškokite ir jos autoriaus. Apskritai savo socialiniuose tinkluose šviečiu žmones apie tai, kas yra autorinės teisės ir kodėl negalima vogti. Šiame kūrybiniame kelyje nesu koncentruota vien į pinigus. Pinigai ateina tada, kai jie nėra trokštamas rezultatas. Svarbiausia šiame kelyje yra kūryba ir atsidavimas. Kai tu pasineri į kūrybinį procesą, tada pinigai ateina patys“, – pabrėžė pašnekovė.

Deja, ne visi kūrėjai mąsto taip pat. Jolita atviravo: ne sykį teko susidurti su tais, kurie tiesiog plagijavo jos kūrinius.

„Buvo tokių, kurie viską stengdavosi nukopijuoti taip, kaip padarau aš. Būna, kad padarau dirbinį, o po savaitės tas žmogus daro lygiai tokį patį. Taip, aš neišradau šilauogės, bet ją galima padaryti visokią, tu gali įnešti savo kūrybiškumo momentą, pagal kurį tave atpažins ir žmonės ir tai bus tavo išskirtinis braižas.

Konkurentų buvo, yra ir bus, tik aš juos linkusi vadinti kolegomis. Aišku, yra tokių, kurių niekaip negaliu pavadinti kolegomis, bet čia jau kitos istorijos. Plagijavimas, kopijavimas, autorinės teisės yra svarbu tiems, kas turi tvirtą vertybinį stuburą“, – šyptelėjo papuošalų kūrėja.

Jolita pabrėžia: papuošalų kūrimas jai visai ne darbas, o sielos ramybė ir meditacija.

„Šioje veikloje aš pasineriu į save. Dirbdama užsidegu žvakę, įsijungiu ramesnę muziką ir turiu laiką su savimi. Kai aš dirbu, man ištirpsta laikas. Kartais bedirbdama pasižiūriu į laikrodį: pirma, antra nakties, jau laikas miegui! Šis darbas – lyg sanatorija sielai, absoliuti atgaiva. Atradau tai, ką tikrai daryčiau, jei man net nemokėtų pinigų“, – prasitarė kaunietė.

Visgi ji neslepia: kūryba ne visuomet yra tiesi linija, tai daug įdomesnė kelionė. Su lygiais keliais ir žvyrkeliais, su kalnais ir duobėmis, su pakilimais ir nuosmukiais. Pasak kūrėjos, su sunkumais susiduria ir tie, kurie jūsų akimis atrodo itin sėkmingi. 

„Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, ir klumpu, ir parkrentu. Bet visada stengiuosi atsistoti. Galbūt po to vėl klupsiu, gal prieš kelią turėsiu pereiti žvyrkelį, galbūt nusiridenti nuo kalno. Labai svarbu apsisupti save teisingais žmonėmis, bendrauti ir suprasti, kad tu nesi vienas šioje kelionėje, kad absoliučiai visi klumpa, tik kiti nedrįsta to garsiai pasakyti.

Galvoju, kad absoliučiai sėkmingų nėra. Ne mintys, o veiksmai keičia gyvenimą. Mes turime nuolat kažką daryti tam, kad pasiektume savo tikslą“, – kalbėjo pašnekovė.

Jolita šiuo metu ne tik intensyviai kuria, bet ir dirba ties kita savo svajone – įkurti savo nuotolinę akademiją, kurioje mokytų ne tik lipdymo meno ir verslumo, bet ir padėtų savo mokiniams atskleisti jų kūrybiškumą, rasti savo identitetą ir daugelį kitų dalykų.

„Man svarbu, kad žmonės ne tik uždirbtų pinigus, bet tą darytų iš vidinio savo pašaukimo, su lengvumu. Mano didžiausia siekiamybė šiuo metu – atidaryti akademiją ir duoti maksimalią naudą savo mokiniams. Pagrindinis tikslas bus parodyti žmonėms, kaip galima iš savo mylimos veiklos uždirbti ir ja mėgautis, kad darbas gali būti ir malonumas“, – atviravo kūrėja.

Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.