Unikaliai papuošti ir spalvingi ne tik kasdien naudojami indai, bet ir tortinės, vazos ir kitos dovanų idėjos spinduliuoja ramybe ir jaukumu, o kiekvienas dirbinys neeilinis dar ir tuo, kad turi pavadinimą.
Pastūmėjo didelis noras ir tikėjimas
Šalia pagrindinių darbų panevėžiečiams keramika tapo savirealizacija, kurios taip troško dirbdami kitus darbus, tačiau tai palaipsniui iš hobio išaugo į verslą. Kaip prisiminė Inga, nuolat galvoje kirbėjo mintys, kuo galima užsiimti laisvu laiku – trūko kūrybinio kelio.
„Sugalvojome tuo užsiimti po atsitiktinio pokalbio su broliene, kuri irgi užsiėmė keramika. Užteko vieno pokalbio ir vieno pabandymo, kad tai stipriai įtrauktų. Patį pirmą kūrinį lipdėme dviese su vyru, po to sekė mokymasis pas profesionalus, bet daugiausia mokėmės iš klaidų“, – apie verslo pradžią kalbėjo ji.
Tačiau ir Viktoras kiek anksčiau užsiėmė kalvyste su savo tėčiu, todėl kūrybos jau spėjo paragauti.
Dabar vienas „Ceramicat“ kūrėjų vis dar dirba istorijos mokytoju, o Inga, baigusi farmaciją, dirba vaistinėje. Bendruose namuose įkurtose keramikos dirbtuvėse sutuoktiniai leidžia laiką po kitų darbų. Kaip juokėsi pašnekovė, greičiausiai todėl viską ir suspėja, mat nereikia nė išeiti iš namų.
Visgi keramikos dirbinių autoriai į šią veiklą žiūri ne tik kaip į dar vieną darbą, bet ir į galimybę padėti žmonėms, o patiems atsipalaiduoti ir pailsėti. Molis priverčia atsipalaiduoti, sugeria emocijas ir tarytum „įžemina“.
Nors ši veikla jau tapo gyvenimo būdu, pradžia nebuvo iš lengvųjų. Naująjį amatą perprasti padėjo ir patarimus dalijo Ingos brolienė su broliu, tačiau verslininkams reikėjo pasirūpinti ir finansais. O investicijų čia buvo nemažai: nuo įrangos, keramikos degimo krosnies iki žaliavų.
„Bet buvo labai didelis užsidegimas, didelis noras ir jutau stiprų vyro palaikymą – nežinau, ar be jo palaikymo būčiau pasiryžusi tokiai avantiūrai, nes tai tikrai nemaža investicija, kai nežinai, kaip viskas bus toliau. Dviese viskas lengviau“, – kalbėjo pašnekovė.
Vis tik pradžioje pasitaikydavo, kad ne visi indai pasiekia atsiduria prekyboje. Jei nepavykusius kūrinius pora dar kaupdavo ir jų būdavo gaila atsikratyti, dabar, kaip minėjo Inga, nutarė labiau save mylėti. Gaminius su broku išveža į specialią atliekų surinkimo aikštelę, kur galima priduoti keramikos duženas.
Atpažįsta iš produkcijos
Jau ketverius metus iš eilės šeimos rankų darbo vienas populiariausių dirbinių – puodeliai su įdubimais išorėje. „Būna, kad mus dėl to ir atpažįsta. Sako: „Pamačiau lėkštes ir jau žinojau, kad čia jūs“, – šypsodamasi kalbėjo ji.
Ne mažiau populiarūs ir dubenėliai bei dubenys, papuošti spalvotomis gėlėmis. Nors asortimente spalvų, atrodytų, nemažai, panevėžiečiai siekia estetikos – spalvos neretai primena gamtos spalvas, yra neutralios, sukuriančios jaukumo jausmą.
Čia nepamatysite raudonos spalvos lėkščių, humoro jausmo nestokodama sakė Inga. Tačiau galima įžvelgti ir gamtos motyvų, mat šeima gyvena netoli gamtos, o visai šalia teka upelis. Tad užtenka išeiti į lauką ir grįžti namo galima su naujomis idėjomis. Pavyzdžiui, kai kur galima pamatyti lėkščių, kuriose įkomponuota augalo forma ar indas glazūruotas gamtos spalvomis: primenančių žemę, vandenį ar augaliją.
Keramika imli laikui, todėl net ir patį paprasčiausią puoduką pagaminti gali užtrukti 3–4 savaites. Inga net yra skaičiavusi, kad vieną populiariausių puodukų lipdyti užtrunka apie valandą. Kadangi gaminiai iš molio džiūva lėtai, niekur nenuskubėsi.
Vien iki pirmojo diegimo gali praeiti iki penkių parų, tuomet dirbinys Viktoro rankomis glazūruojamas ir vėl puoduką reikia kišti į krosnį – tik tada galima džiaugtis galutiniu rezultatu.
Kiek užtruks paruošti užsakymą ar įgyvendinti naują idėją, priklauso nuo sumanymo dydžio, sudėtingumo ir naudojamų medžiagų. Atitinkamai kinta ir kaina. Tarkime, dirbiniai iš balto molio yra kiek trapesni ir pigesni, o iš akmens molio – patvaresni.
Būtent tokius indus iš „Ceramicat“ kūrėjų užsisako ir restoranai, kur tiek puodeliai, tiek lėkštės yra nuolat naudojamos ir skalaujamos indaplovėje. Tiesa, Ingos ir Viktoro planuose – glaudesnis bendradarbiavimas su restoranų tinklais, taip pat norima užsiimti ir edukacijomis: jau dabar žmonės prašo individualių pamokų, o įmonės – užimti darbuotojus per šventes.
Sutuoktiniai džiaugiasi, kad keičiasi pirkėjų požiūris – vis dažniau nori save pasilepinti ir patys buityje naudoti rankų darbo indus. Kasdienybėje ir patys meno autoriai nebegali gyventi be savo pagamintų puodelių ar lėkščių.
Tačiau Inga sako, kad neturi vienintelio komplekto, kuriame visi indai būtų panašaus stiliaus – vieną dieną mėgsta pabandyti vieną puodelį, kitą dieną – imasi kito.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
