Meilė gyvūnams pavirto į išskirtinį verslą: miškininkė įkūrė keturkojų viešbutį

Buvusi miškininkė Deimantė Kašinskienė anksčiau su vyru prie Raseinių esančiuose Milašaičiuose augino medžioklinius šunis.

O dabar gyvūnų priežiūra tapo moters verslu – čia įkurtas jiems skirtas viešbutis „Deikas“.

„Netoli yra gyvūnų viešbutis? O, kaip jo reikia“, – pradžiugo raseiniškė verslininkė Dalia Lukauskienė prašnekus apie tai, kad, sukantis darbų sūkuryje ir kur nors išvykstant, ji iki šiol neturėdavo kam palikti savo katytės.

Žinia apie gyvūnų viešbutį „Deikas“, esantį prie pat Raseinių, Milašaičių kaime, dar nėra plačiai pasklidusi. Viena, jis veikia nuo pernykščio spalio, antra, žmonės augintinius dažniausia patiki pagloboti savo artimiesiems, ir nepagalvoja, kad yra kitokių galimybių.

Pernai spalį Deimantė išplatino feisbuke informaciją apie įkurtą viešbutį, ir po trijų dienų jau slaukė pirmųjų gyventojų labradorų. Po to, anot jo šeimininkės, stojo maždaug mėnesio pauzė, o pieš Kalėdas plūstelėjo keturkojų svečių srautas.

Nors viešbutis veikia ilgiau nei pusmetį, jame jau yra ir kasdienių gyventojų. Vienas jų – jaunas amerikiečių bulis, kurį kasryt atveža šeimininkai, iš Kauno važiuodami į darbą Ariogaloje, ir kas vakarą lyg darželinuką pasiima namo.

„Vienas bute šis šuo negali likti – liūdi, loja ir nuolatos ką nors graužia“, – paaiškino „Deiko“ įkūrėja 39 metų D.Kašinskienė.

Vos tik ji pravėrė savo namų duris, vienas per kitą į kiemą išsirito ir iškart puolė džiaugsmingai sveikintis su atvykusiaisiais trys šunys – trijų mėnesių mopsas, pusmetinis medžioklinis dratharas ir metinukė špicų veislės kalytė Spurga. Pastaroji elgiasi taip, lyg būtų viešbučio administratorė, netrunka padaryti tvarkos savo kieme.

„Patys su vyru auginome medžioklinius šunis, turėjome jiems įrengę voljerų.

Būdavo, prireikia kur nors išvažiuoti, ir iškart atsiranda rūpestis. Tekdavo prašinėti pažįstamų žmonių, kad juos paglobotų ar bent jau atvažiuotų pašerti.

Ne mes vieni tokie buvome, tai svarbu daugybei žmonių, turinčių augintinius, o Raseinių kraštas nėra išimtis“, – apie seniai kirbėjusį sumanymą pasakojo Deimantė.

Jos šeima Milašaičiuose įsikūrė maždaug prieš 15 metų, čia aptvertoje kiemo teritorijoje laigydavo laikos, heideterjerai ir kitokių veislių medžiokliniai šunys.

„Turėjome jiems vietos, tačiau sumanius priimti svečiuose kitų žmonių auginamus gyvūnus būtinai reikėjo konsultuotis ir su veterinarijos specialistais. Reikalavimų buvo nemažai, daug jų susiję ir su tikslia dokumentacija. Kartu reikėjo išsiaiškinti, kaip įrengti uždaras patalpas šunims, nes jose nakvoja tie gyvūnai, kurie su šeimininkais gyvena būste“, – kalbėjo D.Kašinskienė.

Augintinių šėrimu čia turi pasirūpinti patys šeimininkai – jiems tenka atvežti ėdalo, kuriuo šeria juos namuose.

„Specifinio pasirengimo kuriant viešbutį nereikėjo. Nesame kinologai, tačiau ne tai svarbiausia šiame mažame versle – svarbu mylėti gyvūnus. O tai jie labai jaučia“, – patikino D.Kašinskienė.

Pasak jos, pasitaiko, kad žmonės skambina ir klausinėja, koks gi tas „Deiko“ viešbutis. Paprastai moteris paaiškina, kad tiems, kurie ieško ypač prabangaus būsto augintiniams, tokio negali pasiūlyti. Bet jeigu norima, kad su meile būtų gyvūnais pasirūpinta, tuomet surado tai, ko reikia.

Ir koks gi tas viešbučio užimtumas? „Norėtųsi didesnio, bet juk realiai dirbame vos pusmetį, tad nėra blogai – darbo turime“, – atsakė Deimantė.

Pavyzdžiui, mažasis mopsas yra netipinis gyventojas. Užsienyje gyvenanti šeima veislyne užsisakė šuniuką, o patys nesuskubo grįžti į Lietuvą. Su veisėjais buvo sutarta, kad mažylį jie paaugins iki gegužės pabaigos.

Jį reikėjo pasiimti, antraip šuniukas būtų parduotas kitiems. O dabar mopsas įsikūrė viešbutyje ir jame svečiuosis kone iki vidurvasario.

Ar tai mopso šeimininkams kainuos brangiai? Para savaitgalį čia kainuoja 20 eurų, tačiau ilgesniam laikui pasiliekančių globotinių apgyvendinimas gerokai pigesnis.

Šiuo metu Deimantės vyras darbuojasi privačioje įmonėje, o Deimantė gyvena iš savojo verslo.

Ji yra miškininkė ir po studijų daug metų dirbo Tytuvėnų girininkijoje.

„Būčiau joje dirbusi ir toliau, bet dėl sveikatos pokyčių turėjau keisti darbą. Urėdijoje daug fizinio darbo, kilo bėdų dėl riešo raiščių.

Tai ir tapo dingstimi priartinti seną svajonę ir imtis darbo, kurio seniai norėjau. Verslo idėją nešiojausi visus tuos 15 gyvenimo Milašaičiuose metų. Atrodydavo, kad niekam mano paslaugų nereikės, kad per daug rūpesčių. Bet rūpestis dėl sveikatos viską paspartino.

Dirbti pačiuose Raseiniuose už minimalią algą nesinorėjo. Pamaniau, kad tiek pat galiu užsidirbti ir namuose, be to, dirbčiau tai, kas man ypač patinka. Ir neapsirikau“, – pasakojo moteris.

Kurdama būstą gyvūnams Deimantė nesižvalgė į kitus – darė taip, kaip jai atrodė geriausia. Dabar ji regi ir tai, ką reikėtų viešbutyje pakeisti.

„Maniau, kad tose patalpose, kurias įrengėme viduje, apsigyvens mažieji šunys. Bet juk suvažiuoja stafordšyrai, pitbuliai ir kitų veislių didžiuliai šunys, kuriems patinka ką nors graužti, gardai jiems tapo užkandžiu. Teks medinius pakeisti tvirtesniais“, – patirtimi dalijosi D.Kašinskienė.

Lauko voljeruose kol kas svečiuojasi ir minėtasis amerikiečių bulis, o greta jo – Lietuvos skalikų veislės kalytė bei heiderterjeras.

Viešbutyje yra ir svarbių taisyklių. Viena jų – gyvūnai turi būti registruoti, vadinasi, turi būti ir implantuota mikroschema. Kita taisyklė – augintiniai turi būti paskiepyti, taip pat jiems turi būti skirta vaistų nuo erkių.

„Yra žmonių, kurie nusiteikę prieš gyvūnų vakcinavimą, tad tokių augintinių negalime priimti – nesaugu“, – paaiškino Deimantė.

Svarbus yra ir abipusis pasitikėjimas. Paprastai šeimininkai, atveždami savo keturkojus augintinius į viešbutį, bijo labiau nei šunys ar katės. Paprastai šunys kokį pusdienį būna vangesni, o po to elgiasi taip, kaip namuose – išsilaksto, žaidžia, ėda ir miega.