Prieš porą metų Alantoje (Molėtų raj.) Aidas atsidūrė, rodos, visiškai atsitiktinai – ieškojo aplink Vilnių sodų, „važiavo“ „Google Maps“, kol atslinko iki Molėtų krašto. „Čia labai gražu, sodų – hektarai“, – sako pašnekovas.
Alantoje rado parduodamo namo, kuriame anksčiau buvo vaistinė, skelbimą. Apžiūrėdami pastatą savininkui užsiminė, kad iš tiesų tai sodo, ne namo ieško. „O jis: „Turiu hektarą. Norit?“ Galiausiai nupirkome ir buvusią vaistinę, ir sodą“, – pasakoja Aidas, „Ekogėrimuose“ sėdęs į komercijos direktoriaus kėdę.
Pačiam jam sodininkystė – arti širdies. Sako, iš senelio išmokęs, kaip draugauti su obelimis, moka jas skiepyti, keisti veisles, iš senų nevykusių veislių padaryti naują medį. Ir Vilniuje pašnekovo šeima turi sodą.
O alantiškiams, A.Launikonio nuomone, sodas daugiausia kaip šuniui penkta koja – čia arba ganosi karvės, arba pjaunama žolė galvijams.
Susidomėjo kaimynė
Tarsi kažkas panorėjo, kad Aido šeima įsigytų senąją vaistinę miestelio centre – taip jau nutiko, kad jos kaimynystėje gyveno Deimantė Meldaikytė. Jai, kurį laiką besimokiusiai filologijos ir gyvenusiai Kaune, įgriso miestas, todėl moteris grįžo į gimtąją Alantą. „Čia maloniau, smagiau. Grįžusi norėjau likti, todėl reikėjo susirasti darbą“, – sako pašnekovė.
O čia kaip sykis Aidas įsigijo pastatą sulčių spaudyklai. Panorusi išmokti spausti sultis, Deimantė, kaip sako Aidas, ir atsirado jo orbitoje.
Išmokusi spausti sultis, moteris gavo daugiau užduočių, pradėjo gilinti žinias. „Man patinka ir, atrodo, sekasi. Susiderinom, prilipau. Apdoroju žaliavas, pasterizuoju, išplaunu butelius, tvarkau patalpas... Bet man tai nuoširdžiai patinka“, – su šypsena pasakojo Deimantė, kurios tėtis, pasirodo, jaunystėje dirbęs ten, kur dabar sulčių spaudykla.
Gazuotas sultis nusižiūrėjo Normandijoje
Pernai metais per sulčių spaudimo sezoną spaudykla jau veikė, o praėjusios žiemos „derlius“ – „Zuikio sapnas“, „Sveikutis“, „Stiprintuvas“, „Flamingo“, „Zylė nori“, „Laukinė vasara“, „Raudonas bum“. Tai – septynių ryšių sultys, kurių vienos – gazuotos. Šių idėją Aidas parsivežė po kelionės Normandijoje. Kol kas „Ekogėrimai“ gamina vienos rūšies tokį gaivų gėrimą iš obuolių ir rabarbarų sulčių, tačiau šią liniją galvoja plėsti.
„Idėją ėmėme generuoti prieš gerus metus. Istorija prasidėjo nuo to, kad keliaudami po Normandijos ūkius paragavome gazuotų sulčių. Jos mums be galo patiko. Pasirodo, Lietuvoje tokį produktą rasti sunku – niekas apie jį nežino, ragavę gal vienetai.
Vaisvandenių rinka plati, didelių gamintojų netrūksta, tačiau jų produkcija daugiau – vanduo, pridėtinės dalys, daug cukraus. O žmonės pradeda ieškoti sveikesnių produktų. Pagalvojome, kad jie turėtų norėti pirkti tokį putojantį gėrimą, kuris tiktų ir vaikų šventėms, ir karštą vasaros dieną būtų atgaiva“, – pasakojo A.Launikonis.
Ieškodami geriausio skonių derinio kolegos suprato, kad ši mintis gali išsiplėtoti į įprastesnę sulčių sritį, į kurią pašnekovai irgi pažiūrėjo kūrybiškai.
„Parduotuvėse prisipirkome įvairiausių sulčių ir supratome, kad kai kurių dalykų nėra. Jei norėtumėte įsigyti burokėlių sulčių, kur tą galėtumėte padaryti? O jei norėtumėte sulčių su salierais? Jų taip pat nėra.
Praėjusį rudenį prisipirkome ingredientų, prisispaudėme sulčių ir pradėjome maišyti. Mūsų tikslas – kad sultys ar jų mišiniai skirtųsi nuo to, kas yra rinkoje, bet būtų skanios“, – kalbėjo Aidas.
Burokėlių sultys – geriausias atradimas
Ir štai jums rezultatas: norėjote burokėlių sulčių – burokėlių sulčių yra.
„Asmeniškai man tikriausiai burokėliai ir buvo pats geriausias atradimas, nes pati šios daržovės nelabai mėgstu. Bet ragaudami pamatėme, kad iš jų galima pagaminti skanias sultis – sumaišėme burokėlius, obuolius ir ananasus.
Nustebino šaltalankiai ir apelsinai – aš ir į šaltalankius skeptiškai žiūrėjau“, – kalba Deimantė, o ją papildo Aidas.
„Apelsinus dėjome su žievelėmis. Jos ir šventiniuose pyraguose duoda lengva karstelėjimą. Su šaltalankiais gavosi nuostabios sultys“, – džiaugėsi jis.
Nebe pirmas verslas
Klausant Aido kyla minčių, kad maisto gamyba jam – nesvetima: taip patraukliai jis kalba apie skonių paieškas. Iš tiesų vyras studijavo keramiką Dailės akademijoje.
„Ji man – tarsi dieviška šalis. Man labai patiko keramikos technologinė būsena, technologinio ieškojimo procesas, tarkime, išgaunant kokią spalvą. Ir atradimo džiaugsmas, kai sumaišai smėlį su trupučiu švino, įdedi vario ir gauni be galo gražią glazūrą. Ta sąsaja su skonių paieškomis paraleliai labai artima“, – sakė pašnekovas.
Jam yra tekę dirbti atkuriant Valdovų rūmų koklines krosnis – buvo atsakingas už glazūrų darymą, kad jos būtų tokios, kokios ir replikose.
Tačiau nuo keramikos A.Launikonis visiškai nutolo. Sako, ji nereikalinga – socialinio santykio išnykimas buvo tas momentas, kai nebematė prasmės likti prie keramikos. Vyras pradėjo kitas veiklas – daug metų turi įmonę, kur dirba su apšvietimu, architektais.
Galiausiai, anot Aido, turėdamas keramikos pamatus niekada ir negalvojęs, kad užsiims vien ja.
„Man visuomet būdavo įdomu imtis kokios nors gamybos: gražių puodelių, indų, smagių dalykų. Vienam geram mano bičiuliui tai pavyko – jis visą gyvenimą tą daro, uždirba ir išlaiko šeimą.
Bandžiau ir aš šioje srityje imtis verslo, bet buvo ne tas laikmetis. Turėjau įdomių idėjų – daryti papuošalus iš porceliano, dekoruotus platina. Padaryta visa kolekcija, tačiau nepirko, nors nusišauk. Turėjau idėją pagaminti ir porcelianinių muzikinių dėžučių – ir tos nėjo.
Dabar, manau, tai būtų paklausu, tačiau nebesinori atgal grįžti. Kartais būna, kad nepataikai – tavo idėjos būna nuskridę tam laikmečiui per toli“, – kalba vyras.
