Tenka siūti patiems
Geras jausmas. Šis posakis ypač tinka apsakyti pojūčiui, kuris apima vilkint drabužius, pasiūtus iš ekologiškos medvilnės, arba mūvint džinsus iš perdirbtos tekstilės.
Tačiau nusipirkti tokių drabužių nėra galimybių – juos tenka pasisiūti patiems.
Audinių parduotuvėje „Danesa“ nuo pasiūlos gali apsisukti galva, bet svarbu nepamesti proto ir pirkti tai, dėl ko specialiai buvo sukartas kelias iki jos. Mat joje yra galimybė įsigyti audinių iš perdirbtos tekstilės, būtent iš džinsų.
Dar viena neįprasta prekė – ekologiškos medvilnės audiniai iš Nyderlandų.
Užrašas ties jų rietimais skelbia, kad ekologiška medvilnė buvo užauginta nenaudojant jokių chemikalų.
Pusantro metro pločio audinio metras kainuoja apie 9,3 euro. Galima palyginti – įprasta medvilnė kone perpus pigesnė.
Sunkiai skinasi kelią
Įvairiais žinių kanalais aplinkosaugininkai skleidžia žinią apie tai, kad, nepaisant visuomenės, politikų bei įmonių pastangų, klimatas toliau šyla ir situacija tampa vis kritiškesnė.
Tekstilės gamybos ir drabužių pramonė – viena tų sričių, kurioje gausu atliekų ir į kurią perdirbimas, arba vadinamoji žiedinė ekonomika, sunkiai skinasi kelią.
Anot aplinkosaugininkų, pigius naujus drabužius iš sintetinių audinių siuvantys koncernai daro didžiulę žalą gamtai. Sintetika neperdirbama, o jos pirminė žaliava yra nafta, taigi tokia tekstilė, kaip ir plastikas, išmesta bet kur nesuyra.
Medvilniniams audiniams gaminti reikia daug vandens, kurio trūksta tam tikruose žemynuose, o ir gamybos procesas tekstilės pramonės įmonėse yra taršus – į orą iš jų patenka nemažai anglies dvideginio, naudojami dažai taip pat taršūs.
Įsipareigojimų nestinga
2019-ųjų vasarą didžiausi pasaulio drabužių siuvimo koncernai Prancūzijos mieste Bjarice pasirašė susitarimą dėl indėlio į kovą su klimato atšilimu.
Pavyzdžiui, „Zara“ pranešė, kad po šešerių metų visi jos gaminiai bus ekologiški, o iki 2025-ųjų apie 80 proc. energijos jos fabrikuose ir parduotuvėse bus iš atsinaujinančiųjų šaltinių.
Maža to, visos tekstilės atliekos bus perdirbamos, o ne išvežamos į šiukšlynus.
Švedijos koncernas „H & M“ irgi įsipareigojo iki 2030-ųjų visus drabužius gaminti iš antrinių bei ekologiškų žaliavų.
Pastaruoju metu šio prekės ženklo parduotuvių klientai skatinami sunešti iš namų nebedėvimus drabužius ir tai padariusiems naujam pirkiniui yra taikoma nuolaida.
„Atneškite nebereikalingus COS drabužius ir gausite naujiems 10 proc. nuolaidą“, – šių metų pradžioje skelbė užrašas ant vitrinos stiklo COS parduotuvėje Berlyne.
Ten, kaip ir Vilniuje, manekenai tąkart buvo aprengti drabužiais, pasiūtais ir perdirbto džinsinio audinio.
Praėjusią žiemą parduotuvė COS prekiavo ir šiltomis striukėmis, siūtomis iš perdirbtos tekstilės, – bent jau taip skelbė įrašai jų etiketėse.
Komercijos kaukės
„Komercijoje neišvengiama ir „žaliojo smegenų plovimo“. Būna, kad parduotuvėse iškabos skelbia apie perdirbimą, bet iš tiesų drabužiai būna kaip drabužiai, tik jų etiketės išspausdintos ant perdirbto popieriaus“, – sakė M.Paukštė.
Vilniaus senamiestyje, Klaipėdos gatvėje esančiose patalpose, ji sutelkė visą savo veiklą – ir tekstilės atnaujinimo studiją „Denim Diaries“, ir DĖK’ui galeriją.
Sukdamasi edukacinėje veikloje ji regi ir besikeičiančias žmonių nuostatas, ir pokyčius prekybos verslo komunikacijoje – tekstilės perdirbimo poreikis didėja.
„Nežinia, kiek komercijoje yra tiesos apie tvarumą, o kiek noro parduoti gaminius. Ir nežinia, ar ilgainiui tekstilės versle atsiras ryškių pokyčių.
O kol kas vieni teigia, kad šiuo metu perdirbama 12 proc. pasaulyje pagaminamos tekstilės, kiti – kad apie 20 proc., treti – kad vos 1 proc.
Pirkėjai tarsi spaudžia pramonę, kad ji didintų perdirbimo apimtį, bet tekstilininkai neskuba to daryti, nes jiems komerciškai tai nenaudinga“, – kalbėjo M.Paukštė.
Tariasi su gamintojais
Imdamasi sumanytų projektų Milda neretai varsto ir tekstilės pramonės įmonių duris.
Ir vis dar atranda tai, kas ją nustebina.
„Lankiausi įmonėje, siuvančioje vyriškus marškinius ir pagal individualius užsakymus, ir masiniam pardavimui.
Su jos darbuotojais buvau susitikusi pokalbio dėl galimybės gauti audinių skiaučių. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad įmonė nutarė atsigręžti į tvarumą ir neužsakyti naujų audinių tol, kol nesunaudos jų likučių.
Pasirodo, tekstilės pramonėje audinių likučiai skaičiuojami rietimais.
Toks yra siuvėjų veiklos principas – užsisakyti audinių su didele atsarga, o jų perteklius taip ir lieka nepanaudotas“, – patirtimi dalijosi M.Paukštė.
Vis dėlto, pasak Mildos, perdirbimas tekstilės pramonėje yra tik smulkmė, tik viena tvarumo mozaikos dalis.
Nes yra ir tokių tvarios veiklos aspektų, apie kuriuos mažai tekalbama, pavyzdžiui, taupus audinių naudojimas taip ant jų klojant lekalus (drabužių detalių brėžinius), kad kuo mažiau liktų atliekų.
Su tvarumu susiję ir drabužių kiekiai – prisiuvama jų maždaug trečdaliu daugiau nei reikia ir tai, ko žmonės nenuperka, galop išmetama.
Džinsinis eksperimentas
M.Paukštė turėjo neįtikėtiną užmojį – sumanymą perdirbti džinsus. Ji surinko jų šimtus, iškarpė iš jų užtrauktukus, kniedes, sagas, blizgučius ir, sukaupusi maždaug toną dėvėtų džinsų audinio, suskato ieškoti, kas jį Lietuvoje galėtų perdirbti.
„Būčiau visai patenkinta, jei tai būtų buvęs tik geras žurnalistinis eksperimentas – pabandyti Lietuvoje perdirbti senus džinsus. Nes tai buvo įdomi nauja patirtis.
Paruošus džinsų tekstilę perdirbti dar reikėjo susirasti fabriką, kuris sutiktų tai padaryti. Tačiau įmonė, kuri to ėmėsi, buvo tikrai ne pirma, į kurią kreipiausi, buvo ir nesėkmingų bandymų“, – pasakojo Milda.
Viename Lietuvos mieste veikiantis fabrikas gaminamam neaustiniam pluoštui naudoja siuvykloje susikaupiančias atraižas.
Jame tas pat buvo padaryta su Mildos nugabentu naudotų džinsų audiniu.
Jis buvo supjaustytas, išskaidytas į pluoštą ir suveltas į veltinį – tokią medžiagą, kuri naudojama drabužiams pašiltinti.
Išradinga moteris atliko ir kitokį bandymą – susirado Anykščiuose verpėją, kuri iššukuoja į kuodelį siūlų likučius ir juos iš naujo suverpia.
Taigi ji tai pabandė padaryti ir iš džinsinio pluošto – iš jo suverpė siūlų.
Tai, pasak Mildos, nėra nauja technologija ir įmonės galėtų to imtis, nors nėra garantijos, kad siūlai visada bus kokybiški.
„Vis dėlto iš verslo pusės mano eksperimentas atrodo kitaip. Savo kailiu patyriau, kad perdirbti tekstilę įmanoma naudojant turimus išteklius, nereikia tam statyti specialaus fabriko.
Ši pramonė turi viską, ko reikia, bet ji dar nemato prasmės vargti, kai yra pigesnių, lengviau apdorojamų žaliavų. Tapo akivaizdu ir tai, kad perdirbimas tėra vienas žingsnis į priekį, nes vėliau tų gaminių dar kartą niekas nerinks ir nebeperdirbs.
Manau, kad be atsakingo vartojimo išmetamos tekstilės kiekiai nemažės – perdirbimas nebus savaime išplėtotas. Taip, vartotojai stebi pokyčius, bet ar jie nori už drabužius iš antrinių žaliavų mokėti brangiau?“ – svarstė pašnekovė.
Reikia didelių kiekių
Yra ir kitų niuansų, susijusių su tekstilės perdirbimu, pavyzdžiui, striukės siuvamos iš mišrių audinių – viršutinio sluoksnio, pašiltinimo, pamušalo, jose daug kniedžių, užtrauktukų, sagų. Tai lyg mišraus plastiko pakuotės – paprasčiau jas sudeginti, negu viską atskirti ir surūšiuoti.
„Fabriko darbuotojai man sakė, kad dėl tos vienos tonos džinsų audinio neverta nė mygtuko paspausti.
Perdirbimui reikia didelių kiekių tekstilės atliekų, reikia gerų projektų, aprėpiančių audinių kelią nuo gamybos iki prekybos drabužiais, reikia ir didelių energijos išteklių bei nemažų išlaidų logistikai.
Taip ir sustojau – prisigaminau rietimų, ir man nusviro rankos. Nes kad ir ką gaminčiau iš audinių atliekų, žmonėms nereikalinga.
Rinkoje visko pilna, tad bet kokia gamyba iš antrinių žaliavų atrodo beprasmiška.
Štai todėl ir nutariau eiti edukacijos keliu – aiškinti žmonėms, kaip dėvėti drabužius, kaip skaityti etiketes, o tą veltinį iš džinsų naudoju per užsiėmimus savo dirbtuvėse“, – tokia patirtimi pasidalijo vilnietė M.Paukštė.
Ir dar: ji sakė apskaičiavusi, kad jei žmonės vilkėtų drabužius dukart ilgiau, nei yra pratę, jei nepaisytų dėmelės ant suknelės ir vien dėl to neišmestų, tekstilės pramonės sukeltą taršą būtų galima sumažinti 45 proc., nes tiek pat sumažėtų ir jos gaminių poreikis.
Iš audinių likučių surišo tinklus
Jurgita Stankūnienė, SBA grupės bendrovės „Utenos trikotažas“ tvarumo ir sertifikavimo vadovė:
„Nepanaudotos medžiagos – plačiai paplitęs visų tekstilės gamintojų rūpestis, kurį kiekvienas sprendžia skirtingai.
Statistika rodo, kad įvairiuose drabužių gamybos etapuose neišvengiamai iki 30 proc. tekstilės lieka nepanaudota. Tai lemia įvairios ne visada iš anksto nuspėjamos priežastys.
Šios medžiagos per daug skirtingos, kad vėliau būtų panaudojamos naujoms pasaulinių ženklų kolekcijoms, bet ir per daug vertingos, kad liktų sandėliuose, arba, dar blogiau, atsidurtų sąvartynuose. Tai naujos kokybiškos medžiagos, tačiau dėl susidariusių kiekių įvairovės nėra tinkamos masinei drabužių gamybai.
Pasaulyje vos 20 proc. tekstilės yra perdirbama, 60 proc. atsiduria sąvartynuose, 20 proc. sudeginama.
Gamybinė tekstilė, dėvėti drabužiai, nauji, bet neišparduoti drabužiai, – dėl augančio vartojimo tekstilės atliekų kiekiai kasmet auga, o jų perdirbimas – sudėtingas ir brangus procesas, kuris galimas tik tokiu atveju, jeigu drabužis ar medžiaga yra vieno pluošto.
Sudėtinių pluoštų, pavyzdžiui, medvilnės ir poliesterio, atskirti vis dar neįmanoma.
Siekdama sumažinti drabužiams nepanaudotos tekstilės kiekį bendrovė „Utenos trikotažas“ nuolat ieško būdų, kaip ją panaudoti kitur.
Vienas jų – specialios riboto leidimo „Zero Waste“ (liet. „be atliekų“) drabužių kolekcijos, skatinančios sąmoningą vartojimą, išteklių taupymą ir domėjimąsi savo pasirinkimų poveikiu aplinkai.
Į nepanaudotos tekstilės mažinimo projektus „Utenos trikotažas“ kviečia ir užsakovus – jiems siūlo greta pagrindinių savo kolekcijų gaminti ir smulkius aksesuarus, kuriems būtų galima panaudoti likutines medžiagas. Tai gali būti ir plaukų aksesuarai, ir įvairios movos, šalikai ar kiti smulkūs tekstilės gaminiai.
Pati bendrovė masinėms kolekcijoms nepanaudotą tekstilę pritaiko savo pilietinėms iniciatyvoms.
Šiais metais iš gamybinių atraižų buvo pinami maskuojamieji tinklai savo šalį ginantiems Ukrainos kariams, o prieš keletą metų, kai prasidėjus pandemijai kritiškai trūko apsauginių kaukių, įmonė sureagavo žaibiškai ir per dieną iš nepanaudotos tekstilės prisiūdavo po keliasdešimt tūkstančių kaukių.
„Utenos trikotažas“ aukščiausią įvertinimą pasiekė tuomet, kai įtakingiausia aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ 2020-aisiais pripažino bendrovę pirmąja pasaulyje, kuri visiškai atitinka tekstilės gamintojams organizacijos keliamus itin griežtus aplinkosaugos reikalavimus.“
Siūlo vienytis su startuoliais
Jekaterina Rojaka, „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė, yra minėjusi, kad Lietuvos tekstilės pramonei didelę neigiamą įtaką buvo padariusi pandemija, nes poreikis pirkti darbužius karantino sąlygomis buvo sumažėjęs.
„Atsigavimas ir pozicijų sustiprinimas yra siejami su eksportu ir konkurencingumu tarptautinėje rinkoje, o 2022-ųjų finansiniams rezultatams įtakos turėjo augančios energijos kainos, taip pat žaliavų ir darbo jėgos trūkumas.
Be to, tekstilės įmonės šiandien susiduria su didžiuliais iššūkiais siekdamos patenkinti klientų „žaliuosius“ lūkesčius.
Aprangos gamybos technologijos yra tobulintinos, jos sunaudoja daug vandens, o tekstilės atliekų perdirbimas vis dar labai mažas.
Pasaulyje perdirbamų drabužių kiekis siekia tik 1 proc., o sprendimai yra brangūs, inovacijų trūksta. Todėl siekiant sėkmingai gaminti ir eksportuoti savo produkciją tekstilės įmonėms reikės naujų investicijų į inovacijas ir glaudesnių ryšių su inovatyviais startuoliais“, – teigė J.Rojaka.
