Į vilnietę jau kreipėsi ne viena nuotaka: to Lietuvoje nedaro niekas kitas

Viktorija įkūrė vienintelį tokį verslą Lietuvoje – ji džiovina gėles, o vėliau iš jų sukurtą kompoziciją įrėmina. Į moterį labai dažnai kreipiasi nuotakos – joms gaila išmesti vestuvinę puokštę, žiūrėti, kaip ji vysta, todėl ir nutaria paversti paveikslu.

Viktorija sulaukia ir ką tik vaikutį pakrikštijusių tėvelių prašymų padėti išsaugoti per krikštynas gautas gėles. O kiek puokščių lieka po gimtadienių, vestuvių metinių ir kitų švenčių. Visa tai vilnietė gali paversti meno kūriniu.

Idėja džiovinti ir rėminti puokščių gėles Viktorijai dingtelėjo tuomet, kai gimė jos sūnus.

„Turėjau daugiau laisvo laiko, galėjau prisiminti hobius. Kai buvo mano sūnaus pirmasis gimtadienis, gavau begalę gėlių, kurios man buvo tokios svarbios, tokios sentimentalios.

Tuo metu prisiminiau tai, ką mes veikdavome vaikystėje – spausdavome gėles tarp knygos lapų. Prisirinkdavome pievoje gėlių, džiovindavome ir žiūrėdavome, kieno gražesnės. Taip ir kilo idėja – paėmiau sūnaus gimtadienio gėles, susispaudžiau ir pasidariau paveikslą“, – portalui lrytas.lt pasakojo Viktorija.

Tą paveikslą pamatė jos draugės, kurios kaipmat užsimanė kažko panašaus.

„Viskas prasidėjo labai nuoširdžiai, iš noro išsaugoti puokštę. Tuomet pamatė draugės, jos kažkam padovanojo, pamatė ir kiti. Taip ir pradėjau daryti. Tuomet pastūmėjo vyras: sako, susikurk internetinį puslapį, galbūt dar kas nors pamatys, gal dar kam nors bus aktualu“, – prisiminė moteris.

Viktorija pamatė, kad tokių paveikslų iš džiovintų gėlių Lietuvoje nedaro niekas kitas, tad ir nutarė: reikia išties įkurti verslą.

„Man buvo labai svarbu, kad visi žmonės, kurie dalyvauja šių paveikslų kūrimo procese, būtų labai šilti ir man artimi. Pirmąjį paveikslą sau pasidariau džiovindama gėles tarp knygos lapų, o vėliau šiek tiek pasidomėjau ir paprašiau tėčio, kad man padarytų pirmąjį presą, spaudyklę, kurioje galėjau spausti didelį kiekį žiedų. Tėtis pagamino presą. Tėtis – mano kolega, kaip mes pajuokaujame. Jis man padeda su rėmais, su paveikslų užbaigimu“, – kalbėjo pašnekovė.

Tuomet reikėjo susirasti, kas gamintų paveikslams rėmus.

„Norėjau, kad tai būtų natūralaus, gero, tikro, kokybiško medžio rėmai. Susiradau nuostabų vyrą iš Ukmergės, kuris daro gražius ir kokybiškus rėmus. Dar teko susirasti, kas man pjaustytų stiklus. Kai pradedi daryti ne tik sau, bet ir kitiems, reikia labai daug visko apgalvoti.

Tuomet padarėme pirmųjų darbelių fotosesiją. Labai jaudinausi, nes tai nėra toks verslas, kuriame turiu kažką perparduoti – čia įdėta labai daug rankų darbo, labai daug laiko. Kiekvienas paveikslas man labai išmylėtas dalykas“, – tikino Viktorija.

Po to Viktorija sukūrė instagramo paskyrą, savo parduotuvėlę pavadino „Gėlerija“. Deja, atidarymo džiaugsmas tetruko vieną dieną – 2022-ųjų vasario 23-iąją.

„Susikūriau savo instagramą ir kitą dieną prasidėjo karas. Su džiaugsmu pradėjome instagramo puslapį, norėjome ten visko prikelti, pasakoti, užsakinėti reklamų, bet ta visa euforija dingo. Viskas tapo nebe apie tai. Nemažai įmonių naudojosi tuo, kad vyksta karas, jie darė reklamą per tai, kad kalba apie karą, bet aš tuo metu nusprendžiau patylėti“, – prisiminė Viktorija.

Visgi pirmajam šokui nuslūgus ir kuriam laikui praėjus, ji ėmė toliau plėtoti verslą.

„Kai įvyko pirmas užsakymas iš nepažįstamo žmogaus, labai džiaugiausi, buvo labai smagu, jaučiausi labai įvertinta, ypač dėl to, kad jau kurį laiką auginau vaiką, sėdėjau namuose, buvau atitrūkusi nuo darbo rinkos, buvo tokių jautrių etapų, kada galvojau, kad gal nieko neveikiu, nieko nemoku. Kai žmonės pradėjo vertinti mano darbus, man tai buvo labai malonu“, – šypsojosi ji.

Tuomet viskas labai stipriai įsivažiavo – reklama geriausia tuomet, kai perduodama iš lūpų į lūpas.

„Pirmi metai buvo gan smagūs, kai kurie žmonės grįždavo jau gavę vieną paveikslą, užsakinėdavo ir kitoms šventėms. Mano paveikslai nėra pirmos būtinybės prekė, todėl smagu, kai žmonės grįžta, nes tada supranti, kad viskas tvarkoje, kad viską darai gerai“, – manė vilnietė.

Tad pirmas sezonas tikrai nebuvo prisvilęs blynas.

„Smagiausia to dalis, kad tai nėra mano pagrindinis darbas. Šiuo metu aš auginu vaikus – per tą laiką, kol turiu „Gėleriją“, gimė ir antras sūnus. Todėl aš apie pajamas daug negalvoju, negalvoju, kaip užsidirbti. Man tai malonumas ir labai džiaugiuosi, kad galiu mėgautis tuo“, – manė vilnietė.

Gėlių džiovinimas ir įrėminimas – gan ilgas procesas. Į tėčio pagamintą spaudyklę Viktorija gėles deda tarp drėgmę sugeriančių lapų.

„Tuos lapus svarbu labai dažnai keisti, bet tai priklauso nuo gėlių – kai kurioms galima keisti ir rečiau. Jei gėlės šlapesnės, linkusios pūti, lapus reikia keisti kas dieną. Proceso ilgis irgi priklauso nuo gėlės – vienos gėlės išdžiūva per dvi tris savaites, o drėgnesnėms gėlėms reikia keturių šešių savaičių.

Ačiū Dievui, kol kas nė vienos vestuvinės puokštės nesupūdžiau. Jei kažkas atsitiktų kitoms gėlėms, būtų galima nusipirkti naujų, bet kai džiovinu vestuvines gėles, kas kartą jaučiu tokią didelę atsakomybę, nes tai – būtent tos dienos gėlės, norisi jas kuo gražiau išsaugoti“, – pabrėžė verslininkė.

Kai kam šis procesas gali pasirodyti nuobodus, bet Viktorijai tai – visiška meditacija.

„Turbūt visų žmonių siekiamybė yra dirbti tai, ką mėgsti. Manau, kad tai pasiekiau – tai, ką veikiu, yra smagu, malonu, o dar ir pajamų šaltinis. Man labai patinka. Kai prasideda sezonas, vyksta daug švenčių, galiu sėdėti prie to kasdien po visą dieną, galiu keisti gėlytes, kilnoti jas.

Vieniems atrodo, kad tai – kančia, kad trunka labai daug laiko, bet man – ne. Čia yra mano gėlytės, mano poilsis ir mano džiaugsmas“, – juokėsi moteris.

Viktorija gamina dviejų rūšių paveikslus. Viena rūšis – iš šventinių puokščių, dažniausiai vestuvinių, tačiau ne tik – klientai nori, kad būtų sudžiovintos ir gimtadienių, krikštynų, metinių bei kitų švenčių puokštės. Tokios gėlės keliauja į didesnį, dažniausiai ąžuolinį rėmelį.

„Kita rūšis, tikrai dažnesnė, yra raidžių formos mozaikos. Tokius dažniausiai dovanoja krikštynoms, vaikų gimtadieniams, palankynoms, praeitais metais buvo labai populiaru spausti krikštynų puokštes, iš gėlių padaryti vaiko pirmosios vardo raidės mozaiką.

Tam tinka ne visos gėlės, tik smulkiažiedės. Mozaikas perka daugiausia vaikams, bet esu dariusi ir ne vaikams – tokiu atveju žmonės renkasi abstrakčias formas, ne raides, o apskritimus arba kvadratus“, – kalbėjo ji.

Kartais moteris sulaukia ir ypatingų užsakymų.

„Praeitais metais buvo klientė, kuri norėjo ką nors padovanoti savo tėvams 30-mečio vestuvių proga. Ji susirado savo mamos vestuvinės puokštės nuotrauką, mes pasižiūrėjome, kokios ten gėlės ir atkūrėme tą puokštę bei ją įrėminome. Man labai patiko ta idėja.

Pernai buvo ir tokia nuotaka, kurios vestuvinė puokštė buvo iš levandų ir gubojų. Ji jau nebeturėjo tos puokštės, bet labai norėjo turėti paveikslą iš tų gėlių. Tai mes nusipirkome tas gėles ir sukūrėme paveikslą“, – prisiminė pašnekovė.

Tiesa, tokie paveikslai nėra amžini – bėgant metams, jie po truputį blunka.

„Paveikslai nėra ilgaamžiai, tu tik prailgini puokštės gyvenimą. Bet gėlės paveiksle su laiku blunka, kaip ir bet kas. Dėl to reikia vengti tiesioginių saulės spindulių, drėgmės. Jei patenka drėgmė, net ir įrėmintos gėlytės gali pradėti pelyti. Mano žiniomis, penkerius metus paveikslas tikrai atrodo gražiai, bet laikui bėgant keičiasi gėlyčių spalvos, ryškios tampa pastelinėmis“, – tikino Viktorija.

Džiovinimui kai kurios gėlės apskritai netinka – kai kurios būna labai drėgnos, jos ne džiūsta, o iškart pūva.

„Taip pat sunkiau su baltomis gėlėmis – tam tikrų gėlių lapai būna labai ploni, jie išdžiūvę tampa permatomi. Kadangi mes klijuojame ant stiklo, tas permatomas lapas nelabai gražiai atrodo. Vengiu rėminti vien baltas puokštes, nes tada sunku padaryti kompoziciją, tad skatinu, kad būtų įvairesnių gėlių.

Praeitais metais buvo nuotaka, kurios puokštė buvo vien iš baltų bijūnų. Ji labai norėjo rėminti puokštę. Aš sakiau, kad nelabai gražiai atrodys, tai ji sugalvojo, kad norės rėminti ne tik savo nuotakos puokštę, bet ir gėles, kurias per vestuves gaus iš artimųjų. Kompozicija išėjo labai graži“, – tikino Viktorija.

Be to, džiovinti atnešta puokštė turi būti nenuvytusi.

„Kuo greičiau aš ją įdėsiu į spaudyklę, tuo mažesnė tikimybė jai supūti. Esame išsaugoję ir penkių dienų senumo puokštę, bet aš visą laiką apsidraudžiu ir sakau, kad puokštė turėtų būti daugiausia trijų dienų senumo.

Tikrai svarbu, kad puokštės būtų gyvos, kuo greičiau pristatytos, nes, deja, iš sudžiūvusių gėlių nelabai ką galiu padaryti. Būna, klientės sako, kad turi puokštę iš pernai vykusių vestuvių, klausia, ar galima padaryti paveikslą. Ne, negalima – puokštės turi būti gaivios, gražios“, – pabrėžė Viktorija.

Nors pagrindinė jos veikla dabar – būti dviejų mažų berniukų mama, Viktorija svajoja vieną dieną turėti savo studiją, kurioje galėtų toliau kurti paveikslus iš gėlių.

„Šiuo metu mano pagrindinis darbas yra mano vaikai, bet svajoju, kad „Gėlerija“ taptų mano pagrindiniu darbu, kad grįžusi iš mamystės atostogų galėčiau pilna koja būti studijoje tarp gėlių“, – svajojo moteris.

Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.