„Pusiau juokais sakau, kad verslas gimė iš nepasitenkinimo esama padėtimi. Pagal išsilavinimą esu teisininkė. Tokį darbą ir dirbau, bet jaučiausi ne savo vietoje. Kadangi mano antroji pusė – profesionalus futbolininkas, o jų profesinė karjera nėra labai ilga, kartu pradėjome garsiai kalbėti apie savą verslą. Nei jis, nei aš neturėjome jokių žinių apie šią sritį, o drabužiai pasirodė kažkiek pažįstama ir gan paprasta“, – prisiminė I.Mikeškaitė.
Pernelyg nesukdama galvų pora nusprendė pabandyti: dar dirbdama teisininke Indrė išėjo atostogų ir nuvyko į Lenkiją nusipirkti rūbų. Sutarė: jei ras kanalų, kaip drabužius parduoti, ir matys potencialą, moteris paliks darbą.
Pabandė, pavyko ir ratas užsisuko. „Po atostogų pasakiau, kad išeinu iš darbo. Manau, tokiu sprendimu daug ką nustebinau. Net ir tėvai apie mūsų planus nieko nežinojo“, – portalui lrytas.lt kalbėjo verslininkė.
„Mur mur“ pusmetį drabužius perparduodavo, Indrė džiaugėsi dirbanti sau ir užsidirbanti atlyginimą, o tuo pat metu dalyvavo Darbo biržos projekte, kur kūrė, Indrės žodžiais tariant, pseudo verslo planą. Būtent čia specialistai jai kyštelėjo mintį rūbus ne perpardavinėti, bet siūti.
„Padarėme skaičiavimus, o mintis apie siuvimą taip ir užsiliko. Vis sukosi: gal tai visai įdomu?, – pasakojo Indrė. – Jau nuo pirmosios suknelės pasikeitė susidomėjimas pardavimais, o pati pajutau visai kitokį malonumą, atsirado savirealizacijos pojūtis – sukūriau rūbą, o žmonėms tai patinka!“
Pora susirado siuvyklą, suskubo parduoti perpardavinėjamus rūbus ir ėmė rinkai siūlyti jau jų pačių prekės ženklo gaminius. „Čia ir prasidėjo tikrasis „Mur mur“, – sakė I.Mikeškaitė.
Susikrovė lagaminus ir išsikraustė
Ir taip jau kelinti metai: Indrė sumano modelį, parenka audinius, tik pati nesiuva – šias paslaugas perka. Koks tas „Mur mur“ drabužis? Pašnekovė sako, kad čia nėra tokių modelių, kurie vieną sezoną labai madingi, kitą – jau nebe, rūbas turi būti dailus, patogus, nešiojamas kiekvieną dieną ir lengvai derinamas.
Tačiau per laiką pasikeitė ne tik pats drabužių atsiradimo kelias, bet ir prekybos pobūdis. Vos pradėję, Indrė su Tautvydu pirkėjų ieškojo „Facebook“ platformoje: čia matė didesnį potencialą nei fizinėse parduotuvėse, be to, prisireikus keisti gyvenamąją vietą verslą vystant internete persikelti paprasčiau. Po poros metų atsirado internetinė „Mur mur“ parduotuvė.
Vis dėlto pora po kurio laiko nuo pradinio tikslo – drabužiais prekiauti internete – nukrypo: kraustantis gyventi į Panevėžį įkelti koją į fizinę parduotuvę paskatino Indrės mama. Ji prekybos centre nuomavo patalpas, į kurias ir pakvietė „Mur mur“.
„Nukrypome nuo plano vystyti verslą tik internete, tačiau viskas labai gerai sekėsi, todėl pernelyg neanalizavome, kur reikėtų fokusuotis. Prieš metus sugalvojau atidaryti dar vieną fizinę parduotuvę. Šįkart Šiauliuose. Vis dėlto dabar abi fizines parduotuves uždarome“, – pasakojo Indrė.
Tokių pokyčių link pastūmėjo „Swedbank“ Akademijoje sutikta mentorė.
Ir pati verslininkė anksčiau turėjo panašių minčių, tik nedrįso jų įgyvendinti. Darbas darėsi nebeefektyvus: elektroninių užsakymų daugėjo, teko drabužius vežioti iš sandėlio į prekybos centrą.
Savo padarė ir karantinas, per kurį galėjo dirbti tik tos parduotuvės, kurios turi įėjimą iš lauko pusės. Tąkart Indrė sandėliavimo patalpose Panevėžyje surengė mugę, į kurią klientes sukvietė per socialinius tinklus.
Moteris neslepia – to imdamasi visiškai neturėjo supratimo, ko tikėtis: gal apskritai niekas nepasirodys? Tačiau iki tol niekam nežinotą „Mur mur“ sandėlį surado gausus pirkėjų būrys. O tai tapo ženklu, kad verslininkai jau turi klientų ratą, kuriuos galima pakviesti ateiti į kitą, neįprastą, prekybos vietą.
Nepaisant to, Indrė delsė. „Tačiau mentorė labai greitai sudėliojo taškus ant „i“. Ji įtikino, kad internetinės prekybos vystymas paprastesnis, pigesnis, efektyvesnis visomis prasmėmis. Susikrovėme lagaminus ir išsikraustėme. Po pirmo mėnesio galiu pasakyti, kad viskas puikiai sekasi – atsilaisvino mano fiziniai resursai, galiu daugiau dėmesio skirti elektroninės prekybos skatinimui“, – džiaugėsi pašnekovė.
Nors patalpų nuoma Panevėžyje daug nekainavo, tačiau, jei būtų ketinę jose likti, „Mur mur“ tektų samdyti dar vieną žmogų – persikėlę į internetą išvengė išlaidų augimo. O kur dar prekybos vieta Šiauliuose, kur, kaip teigė Indrė, vien patalpų nuomos kaina labai didelė. „Vis dėlto neplanuojame labai daug sutaupyti – galvojame atsilaisvinusias išlaidas permesti į reklamą internete ir taip didinti pardavimus“, – mintimis dalijosi I.Mikeškaitė.
Būtina mokėti skaityti finansines ataskaitas
Ji sako: jei būtų anksčiau susitikusi Akademijos mentorius, nebūtų ne tik atidariusi fizinės parduotuvės Šiauliuose, bet ir siuvyklos nebūtų įsirengusi. „Ją turėjau 1,5 metų. Maniau, kad norint augti būtina atidaryti siuvyklą. Tai buvo didelė klaida. Galima arba gerai gaminti, arba gerai parduoti. Ir tą, ir tą daryti labai gerai sudėtinga“, – pasakojo Indrė.
Bendrai mentorystė, anot pašnekovės, labai padėjo finansų valdymo klausimu. Sako, visi akademijos dalyviai juokėsi susirinkę dėl skirtingų problemų, tačiau mažai kas sakė, jog nori pasisemti finansinių žinių. O Akademijai pasibaigus – atvirkščiai – visi kalbėjo, kad finansų neišmano.
„Iš nežinojimo niekas nesupratome, kad būtent čia ir buvo didžiausia problema. Dabar supratau, kad būtina mokytis, būtina mokėti skaityti finansines ataskaitas, nes jos gali labai daug pasakyti. Mano mentorė bendravimo pradžioje paprašė atsiųsti kelerių metų finansines ataskaitas ir iš kelių skaičių viską sudėliojo.
Būtent finansinių dokumentų analizė gali pasakyti labai daug, o aš verslą plėtojau daugiau iš pajautimo, įsivaizdavimo. Žinoma, to taip pat reikia, nes ir skaičiai ne visada gali atsakyti, tačiau pagrindinis fokusas turėtų būti į juos. Mes patys pradėjome nuo apskrito nulio, drabužiams turėjome iki tūkstančio eurų, o šiai dienai apyvarta siekia 300 tūkst. eurų. Tai įrodo, kad galima pradėti ir neturint jokių žinių, tačiau būtina dalyvauti mentorystės programose, dalintis mintimis su patyrusiais, nes tai padeda išvengti klaidų“, – minėjo „Mur mur“ įkūrėja.
Turintiems verslą ji pataria: kasdien viską reikia dokumentuoti ir analizuoti – ne tik fiksuoti faktą, bet ir nagrinėti, kur veda skaičiai, analizuoti šių ir praėjusių metų pokyčius, mėginti suprasti, kodėl skaičiai pasikeitė. Svarbu matyti ne tik ką uždirbote, bet ir ką išleidote.
„Didelė Akademijos nauda – pati mentorystė, kontaktų dalinimasis. Atrodo, kaip sunku rasti atsakymą į klausimą, o čia, žiūrėk, kažkas iš dalyvių jau bus susidūręs ir išsprendęs panašią problemą ir gali pasidalinti savo patirtimi, tuo metu mentoriai nukreips reikiama linkme“, – kalbėjo I.Mikeškaitė.
Grynina prekės ženklą
Sprendimas atsisakyti fizinių parduotuvių – ne vienintelis pokytis, kurio link pastūmėjo darbas su mentoriais.
Šiuo metu „Mur mur“ savininkai grynina prekės ženklą. Anot Indrės, žengti tokį žingsnį taip pat pastūmėjo „Swedbank“ Akademija. „Veiklą pradėjome nuo moteriškų drabužių, po to prijungėme ir vaikiškus, ir vyriškus. Šiuo metu aiškinamės, kokie būsime toliau: ar sakysime, kad esame tik lietuviškas prekės ženklas, ar lietuviškas, bet turime ir atvežtinių gaminių, ar prisistatysime prekės ženklu visai šeimai, o gal tik moterims“, – svarstė I.Mikeškaitė.
