„Paldies“, – savąjį „ačiū“ latviai gana dažnai ištaria „RestoBazar“ padavėjams. Mat Zarasuose į Sėlių aikštėje esantį mėsainių restoraną jie užsuka papietauti, kai išsirengia į Lietuvą arba apsipirkti, arba po ją pakeliauti.
Nuo Daugpilio iki Zarasų – vos 30 kilometrų, bet važiuodami nuo Rėzeknės arba Jėkabpilio latviai, pasiekę Lietuvą, jau būna praalkę.
Pasak „RestoBazar“ savininko 31 metų Artiomo Tretiako, latviai Zarasuose – dažni svečiai. Ypač tai buvo juntama per pirmąjį karantiną, kai 2020-aisiais įsigaliojo draudimas keliauti, ir staiga kaimynų restorano užstalėse nebeliko. Ir tik pernykštį turizmo sezoną čia vėl buvo girdima latvių kalba.
Patirtį perkėlė į Aukštaitiją
„Tuomet, kai įsitvirtinome Birštone, dairėmės, kur dar būtų galima plėsti verslą. Pasirinkome Zarasus, nes tai taip pat patraukli turistams vieta.
Daug kas mus įspėjo, kad tai – užkampis, kad mieste didelis nedarbas, bet užsispyrėme ir prieš trejus metus „RestoBazar“ svečiams atvėrėme duris“, – štai taip su dviejų restoranų savininku A.Tretiaku pasisuko kalba apie maitinimo verslo plėtrą, atsiradusią 2019-ųjų pabaigoje prieš pat pandemiją.
Vis dėlto Zarasai ištampė nervus ir Artiomui, ir jo bičiuliui verslo partneriui Laimonui Ženkui.
, taigi Sėlių aikštėje jie restoranui išsinuomojo seną pastatą, kuriame nebuvo nei elektros, nei vandens – tik keturios sienos ir kiauras stogas.
„Išsinuomoję jį investavome. Vien remontas, kad galėtume pradėti verslą, kainavo apie 70 tūkst. eurų, stogo ir fasado remontui reikėjo dar 30 tūkst. eurų.
O tada, kai pradėjome veiklą, savininkai nutarė pastatą parduoti aukcione. Neturėjome galimybių trauktis – teko jame dalyvauti, nors parduodama buvo tai, į ką mes investavome.
Buvo skaudu, bet svarbiau už pinigus buvo darbuotojų likimas, jų emocijos. Tai vietos gyventojai, jie prašyte prašė, kad pasiliktume, kad ir jų darbo vietos išliktų. Taigi aukcione už tą pastatą teko pakloti dar 120 tūkst. eurų“, – sakė Artiomas.
Dabar po trejų metų veiklos vertindamas sumanymą Birštone esančio mėsainių baro „Bir.Bur.Bar.“ patirtį perkelti į Aukštaitiją A.Tretiakas nepabūgo pasidžiaugti, kad investicijos, kurioms prireikė ir savo santaupų, ir banko paskolų, pasiteisino.
Žiūrėdami į „ateivį“ įsidrąsino ir vienas po kito Zarasuose duris atvėrė dar keli restoranai – iki tol mieste nebuvo jokios maitintojų konkurencijos. O tai reiškia, kad pamirštame Lietuvos užkampyje atsirado ir daugiau darbo vietų, ir daugiau išlaidaujančių svečių.
Santaupos – verslo pradžiai
A.Tretiakas ir jo žmona Akvilė – šiauliečiai. Jie verslo pradžiamokslį įveikė Birštone – mieste, su kuriuo anksčiau neturėjo jokių reikalų ir kurį pirmiausia atrado į jį nuvykę pailsėti kaip emigrantai.
„Vos baigę Šiauliuose gimnaziją, 2011-aisiais, išvykome į Londoną. Nežinojau, kur pulti, ką studijuoti, ko mokytis, todėl nutarėme atsitraukti nuo Lietuvos. Akvilė Londone trejus metus studijavo verslą ir rinkodarą, o aš dirbau statybose.
Po mokslų Akvilė ėmėsi laikrodžių ir papuošalų pardavimo, o aš statybose netrukau perimti inžinieriaus darbų. Iššūkių netrūko, bet uždirbome neblogai, galėjome daug keliauti.
Vis dėlto laukdamiesi pirmojo mažylio nutarėme grįžti į Lietuvą ir 2016-aisiais parsiradome į savo butą Šiauliuose“, – pasakojo Artiomas.
Nei jis, nei Akvilė su Birštonu neturėjo jokių sąsajų, bet grįžę iš emigracijos vieną, kitą kartą nuvažiavo į šį kurortą pailsėti. Ir miestas juos užkabino.
„Šiauliams neturėjome jokių įsipareigojimų – nei verslo, nei samdomų darbų, tad išsinuomojome būstą Birštone ir ėmėme galvoti, ką čia nuveikus. Imtis darbų Vilniuje, nes iki jo kelias netolimas? Bet didelis miestas netraukė, tad emigracijoje uždirbtus pinigus nutarėme investuoti į savo verslą Birštone“, – taip apie bendrovės „Mėsainių baras“ atsiradimą 2016-ųjų spalį pasakojo jos savininkas ir vadovas A.Tretiakas.
Stebėjo poreikius ir kūrė
Birštonas – kurortas, kuriame maitinimo įstaigos nėra naujokės, jų konkurencija – nemenka. Tad kaip Artiomo ir Akvilės šeima ryžosi įkelti koją į restoranų ir kavinių verslą?
„Tuomet, kai į Birštoną atvykdavome kaip svečiai, tai vienur, tai kitur skaniai pavalgydavome. Tuo metu jame buvo, rodos, penkios stiprios vietos, kuriose ir maistas geras, ir kainos patrauklios. Tačiau apsigyvenę mieste supratome, kad ir patys turistams galėtume šį tą pasiūlyti, – jame nebuvo nė vieno mėsainių baro. Toks ir buvo pirminis mūsų sumanymas – „Bir.Bur.Bar“.
Iki tol niekas mūsų šeimoje neturėjo sąsajų su restoranų verslu, nesu ir pats dirbęs padavėju ar virėju. Ir gerai, kad neturėjome patirties. Jei būčiau žinojęs, kas laukia, nebūčiau nė kojos kėlęs į šią verslo nišą“, – patikino Artiomas.
Tinkamas patalpas jis, dirbdamas išvien su bičiuliu Laimonu, netruko atrasti – dviaukščiame pastate virš „Iki“ parduotuvės. Išsinuomoję jas įrengė taip, kaip buvo sumanę, – patrauklias ir jauniems, ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Vis dėlto klientų poreikiai pakoregavo pirminį jų sumanymą, ir „Bir.Bur.Bar“ greta mėsainių atsirado kitokių patiekalų. Meniu įrašai liudija, kad dienos pietų patiekalui šiame bare pakanka 5 eurų, sriubai – 1,5 euro. Kitų karštųjų patiekalų kainos sukasi apie 10 eurų, mėsainių – apie 7–15 eurų, užkandžių – apie 5 eurus.
Keleri iššūkių metai
A.Tretiakas neslepia – taip, per pandemijos primestą karantiną buvo ypač sunku. Kadangi jį pavyko ištverti, jis viliasi, kad įveikti pavyks ir dabartinį sunkmetį.
„Pernykštė vasara kėlė daug nerimo. Kas bus toliau? Kaip gyvensime? Ar žmonės taupys pinigus? Sąlygos mūsų verslui nebuvo palankios: karas, energetikos krizė, žaliavų kainos, infliacija.
Už patiekalams būtinus produktus teko mokėti vis brangiau ir brangiau, bet atitinkamai tiek pat padidinti patiekalų kainų neįmanoma. Žmonės neužsuktų pavalgyti, juolab kad kavinės ir restoranai yra tai, ko taupant pirmiausia atsisakoma“, – apie verslo iššūkius kalbėjo Artiomas.
Jam teko ir vis dar tenka laviruoti – vertinti, kurio patiekalo savikaina labiausiai padidėjo, kurio mažiau, ir taip koreguoti tai vienų, tai kitų kainas.
Anot Artiomo, karas bei energetikos krizė kėlė baimę ir dėl šeimos saugumo, ir dėl verslo išlikimo. „Buvome atsakingi ir už žmones, dirbančius pas mus. Dalis jų su mumis darbuojasi nuo pat pirmos dienos, privalėjome ir jais pasirūpinti“, – kalbėjo A.Tretiakas.
Pasak jo, žaliavų kainos vis dar tebėra didelės – brangiai tenka mokėti už mėsą, daržoves, gėrimus, sultis, vandenį, popierių – taip pat.
„Vis dėlto tikiuosi, kad baisiau už pandemiją nebebus, nes ji buvo visiškai suparalyžiavusi verslą“, – teigė pašnekovas.
Kas sunkiausia versle?
Taigi kas sunkiausia versle? Sunkiausia, anot Artiomo, pataikyti į dešimtuką vertinant vartotojų poreikius. O tada reikia pagalvoti apie viską: strategiškai palankią vietą, patrauklų interjerą, gerą virtuvės šefą, meniu, darbuotojus.
Reikia santaupų arba paskolos, o tai – didelė rizika, nes išlieka nesėkmės tikimybė, kai viską gali tekti prarasti. O kiek reikia turėti pinigų verslui pradėti?
„Pirminės investicijos buvo didelės, nes patalpos buvo tuščios. Iš pradžių remontui prireikė 30 tūkst. eurų, po kelių mėnesių – dar 10 tūkst. eurų, po to dar kita tiek, ir taip be sustojimo, pavyzdžiui, stalus reikėjo keisti naujais, įrengti oro vėdinimo sistemą, vėliau atnaujinti virtuvės įrangą.
Tiksliai net nebežinau, kiek teko investuoti į restoraną, nes pinigų reikėdavo vėl ir vėl“, – kalbėjo Artiomas. Pasak jo, sunkiausi buvo pirmieji treji metai, kai ir jis pats, ir Laimonas dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki tol, kol išeidavo paskutiniai lankytojai.
„Pirmus trejus metus dirbau viską, ko tik prireikdavo, – ir virtuvėje, ir už baro, ir padavėju, ir produktų tiekėju. Tai buvo tokia patirtis, kurios neatstos joks universiteto diplomas.
Dabar jau paprasčiau – jau pasidalijame su darbuotojais atsakomybe, todėl daugiau laiko galime skirti sau, be to, atsitraukus nuo darbų kyla ir naujų sumanymų“, – kalbėjo verslininkas.
Pagaliau atsirado galimybė pasidalinti darbus ir su žmona Akvile. Jų pirmagimei Arianai dabar – šešeri metai, o jos vienų metų broliukas irgi jau atsiplėšė nuo grindų. Taigi rytais vyras pasilieka namuose, o Akvilė nudirba savo darbus.
Atrodo, kad šiai šeimai pavyko, – žiema artėja pabaigos link, turizmo sezonas, tikėtina, sukvies daugiau lankytojų, o tada bus įmanoma dėlioti ir tolesnius verslo planus.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta puslapyje Verslo genas 2023.
