Rūkytos žuvies kvapą pajunta iš tolo – į lyvių namus ir lietuviai traukia autobusais

Buvo devinta valanda ryto, žvejų ūkio „Dieninas“ varteliai dar užkelti, parduotuvės langinės – užvertos, bet susitikimo laikas toks, koks ir buvo sutartas.

Tik po minutėlės iš ūkinio pastato atskubėjo moteris. „Bus daug žmonių, darbų – begalė, – 42 metų I.Celkartė pasiteisino, kad iš virtuvės atlėkė taip, kaip stovi, – užsirišusi kasdienę prijuostę, kojas įsispyrusi į šlepetes, galvą apsirišusi skara. – Maliau žuvį kukuliams, virsime žuvienę.“

Šis žvejų ūkis – jos šeimos valdos. XIX a. pabaigoje statytame name, kurį Iveta paveldėjo iš močiutės ir kuriame išliko senieji jos daiktai ir baldai, įrengta pora nuomai skirtų kambarių.

Kieme – žuvies ir jos gaminių krautuvėlė bei įstiklinta pastoge sujungti du ūkiniai pastatai. Būtent čia svečiai aptūpia stalus vis žvilgčiodami, kada gi iš virtuvės atkeliaus puodai.

„Einame su manimi“, – I.Celkartė pasitinka kiekvieną autobusą, įsukantį į stovėjimo aikštelę. Pastaroji išasfaltuota prie pat kelio, kuris per Bėrzciemį ir kitus miestelius driekiasi palei Rygos įlanką. Vienoje kelio pusėje – jūra, kitoje – Ivetos namai.

Laukdama svečių Iveta pasipuošia, o jiems atvykus pirmiausia visus nusiveda prie jūros.

Turistai vorele krypuoja takeliu paskui Ivetą, o ši jau būna tapusi aktore, nes jūros krantas – tai jos scena. Ir ši moteris ima kalbėti: pasakoja Bėrzciemio – buvusio žvejų kaimo istoriją, pamargina ją anekdotais, praskiedžia lengvu humoru, sugraudina prakalbusi apie negrįžusius iš jūros vyrus ir jų našles.

„To neįmanoma išmokti – pasakoju tai, ką man pasakodavo močiutė. Ji daug kalbėdavo, aš taip pat daug kalbu. Žmonėms prie jūros visada kalbu ir apie Viešpatį. Kalbu, nes man tai – svarbu, nes šiais karo paženklintais laikais, sąmoningai ar ne, visi pamatėme, į ką galima remtis.

Kalbu taip, kaip kalbėdavo močiutė, vietine tarme. Tai – buvusi lyvių žemė, tad mūsų tarmėje daug vokiškų, švediškų žodžių. Be to, mes nukandame galūnes ir kalbame greitai bei garsiai. Darbai juk laukia, o pasakyti reikia daug ir dar perrėkti vėją“, – nusišypsojo I.Celkartė.

Buvęs Bėrzciemio žvejų kaimas – ypatinga vieta. Pajūryje išliko senas didžiulis žvejybos reikmenų sandėlis, gilyn į jūrą veda medinis lieptas, ten pat – ir prieplauka, ties kuria plūduriuoja žvejų valtys.

„Sukviečiu žmones, ir mes žaidžiame žaidimus, susijusius su žvejybos istorija. Pavyzdžiui, kažkada žvejai traukdavo tinklą – mes traukiame virvę, į tinklą įpainioju „žuvų“ – jas reikia kuo greičiau išpainioti.

Adrenalinas užkaitina kraują, kai prasideda žvejų batų mėtymo varžybos. Kas toliau? Kas greičiau? Ir tie dideli žmonės įsišėlę tampa vaikais“, – apie savo ir svečių vaidmenis prakalbo Iveta.

Ar ši sumani moteris niekada neatsitraukė nuo savo gimtųjų namų? „Jaunystėje buvau išvažiavusi į Angliją laimės ieškoti, bet ištvėriau vos du mėnesius. Ten atsidūriau kartu su lietuvių mergaitėmis temokėdama penkis žodžius angliškai.

Tvarkydavome pretenzingų senolių namus, užtat tos aštuonios svetur praleistos savaitės mano vertybes sudėliojo į vietas – nedidelės emigracijos patirties užteko visam gyvenimui“, – pasakojo I.Celkartė.

Taigi ji grįžo namo, Latvijos universitete įgijo apskaitos ir finansų specialistės diplomą, ištekėjo už žvejo ir ėmėsi ūkininkauti. O tada pats gyvenimas surašė nesiliaujančio spektaklio scenarijų.

Kadangi senasis pajūrio kelias driekiasi nuo Kolkos rago iki pat Jūrmalos, netrūksta juo keliaujančių poilsiautojų.

Traukdami per žvejų gyvenvietes jie tai viename, tai kitame miestelyje sustoja vildamiesi iš žvejų nusipirkti žuvies.

„Mes irgi ja prekiaudavome. Kadangi žuvis rūkydavome patys, dienomis, kai dirbdavome tiktai rūkykloje, vėjo gainiojamų dūmų kvapas priviliodavo žmones į mūsų kiemą.

Jie ateidavo, klausinėdavo, žiūrėdavo, o mudu su vyru pasakodavome, ką ir kaip darome. Netrukome suprasti, kad visa tai mums net patinka.

Taip natūraliai viskas ir įvyko. Nekūrėme jokio verslo plano, pats gyvenimas mus visko išmokė“, – apie žvejų ūkio atsiradimą papasakojo Iveta.

Praėjusių metų turizmo sezonas jiems buvo jau dešimtas – nuo 2012-ųjų Iveta svečiams rengia edukacines programas, o po jų kviečia į sodybą pasigardžiuoti žuviene ir kitais patiekalais.

Iveta su vyru Oskaru užaugino dvi dukras. „Dabar joms – 17 ir 18 metų, ir netgi nepajutau, kaip šios dvi mažosios šeimininkės užaugo dirbdamos kartu su mumis“, – nusišypsojo Iveta.

Šio žvejų ūkio veikla yra triguba. Viena jų – svečių namai, kita – edukacinė programa turistams, trečia – žvejyba ir žuvies gaminiai.

„Tai – mūsų gyvenimas, kuriame nieko nėra specialiai prigalvota. Tiesiog mūsų darbas sutampa su pomėgiu. Baigusi programą pajūryje pakviečiu juos į sodybą, kur yra ir žuvų rūkykla, ir virtuvė, ir mūsų šeimos muziejus“, – pasakojo Iveta.

Edukacinę programą žvejų ūkyje reikia užsisakyti iš anksto, mažiausias dalyvių skaičius – 10 žmonių, didžiausias – 50, o tiek paprastai ir telpa į didelį autobusą.

Kadangi programa aprėpia žaidynes prie jūros, bent jau dvi komandos po penkis žmones turėtų būti.

O ką daryti tiems pakeleiviams, kuriuos į kiemą atvilioja rūkytos žuvies kvapas? „Turime visad atvirą nedidukę parduotuvę“, – atsakė šeimininkė.

Pamaitinusi svečius I.Celkarte dar geram pusvalandžiui prikausto jų dėmesį, – žvejų kaimo istoriją apipina savo šeimos istorija ir pasirūpina tuo, kad jie išeitų meile apkamšyta širdimi.

„Stengiuosi žmonėms perduoti gerumo žinių. Patariu jiems apsižvalgyti – nevirkauti, kad pas mus viskas blogai, bet pasidžiaugti tuo, ką turime.

Lankiausi Švedijoje, buvau kitose Skandinavijos šalyse apsikeisti kaimo turizmo patirtimi. Keliaudama supratau ir tai, kad labai gerai gyvenantys žmonės tampa abejingi ir netvarkai, į net blogiui.

Tad linkiu savo svečiams, kad jie širdyse nešiotųsi meilę kitiems žmonėms, net jeigu jų nuostatos yra kitokios. Linkiu turėti jėgų pakilti aukščiau, nei kažkieno liguistos ambicijos. Ir kad mums patiems gyvenime pakaktų sveiko proto.

Tai, ką darau, nėra tik mano darbas – tai mano širdies veikla. Per tris programos valandas aš pamatau ir nuo juoko ištryškusias ašaras, ir netramdomą džiaugsmą, ir tikrą liūdesį. Man visa tai – didžiulis atlygis.“

O gal Iveta, turėdama tokį talentą, dirbo ir mokytoja? „Gimdama atsinešiau šį talentą. Iš tiesų esu tik paprasta valstietė ir to nesigėdiju“, – štai taip į klausimą atsakė žvejo žmona.