Su Tadu Grybu kalbamės apie tai, kuo šis žaidimas ypatingas, kodėl jis taip pakeri žmones ir kokia jo sėkmės istorija.
– Tadai, kuo šis žaidimas taip žavi žmones?
– Pirmiausia intriga ir azartu nugalėti kartu su komanda. Taip pat naujais potyriais, kuriuos žaidėjai junta išėję iš komforto zonos, atsidūrę situacijose, į kurias gyvenime nepatenka. Šiame žaidime išmoksta nuosekliai ir sklandžiai reikšti mintis, argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Ne mažiau svarbi ir kūno kalba, kurią padeda lavinti šis žaidimas. Gavus mafijos kortą tenka blefuoti, o tai tikrai ne kiekvienam yra paprasta. Dėl to žaidžiant tenka išmokti labiau valdyti savo emocijas ir kūno kalbą, o taip pat analizuoti kitų žaidėjų elgseną. Žaidėjai kuria strategijas, kaip nugalėti kartu su komanda, taip pat stengiasi patys kuo ilgiau išlikti žaidime, todėl tampa svarbios asmeninės įžvalgos, pasitikėjimas savimi.
– O kokia asmeninė patirtis žaidžiant šį žaidimą?
– Pamenu, kai pirmą kartą žaidžiau mafiją mane labai greitai išbalsavo. Net nebuvau mafijos atstovas, bet taip jaudinausi, kad tai matėsi ir žaidėjai nusprendė manęs atsikratyti. Supratau, kad žaidžiant turiu elgtis kitaip, kad būčiau naudingas komandai ir mane laikytų vertingu žaidėju. Po pirmų žaidimų susiradau mafijos klubą Kaune ir 2–3 kartus per savaitę eidavau žaisti ir tobulėti asmeniškai, kad būčiau geresnis žaidėjas. Negalėjau sustoti žaisti ir mėgautis žaidimu. Prieš kiekvieną žaidimą apgalvodavau naujas taktikas, kalbas, vaidmenis. Nors pradžioje virpėdavo balsas ir šiek tiek drebėdavo rankos, kaskart tapdavau vis drąsesnis.
– Kaip tapote žaidimo vedėju?
– Atsiradus progai pabandžiau vesti šį žaidimą savo kolegoms. Daugelis kolegų pagyrė mane, kad vedu labai gerai, tinkamas balso tembras, puikiai suvaldau žaidėjus, išmanau taisykles ir gebu aiškiai jas perteikti žaidėjams. Po tokio įvertinimo jau tą pačią dieną pradėjau galvoti apie savo mafijos klubą. Nepraėjus nė mėnesiui ėmiausi siekti užsibrėžto tikslo – kurti savo mafijos klubą.
– Ar paprasta įkurti tokį klubą?
– Paprasta atrodė tik iki tol, kol tai buvo mintyse. Pradėjau nuo pavadinimo. Svarsčiau daugybę variantų, tačiau galiausiai klubą pavadinti „Detektyvinė mafija“ įkvėpė filmas „Kuždesių sala“. Tačiau sunkiausia buvo didelės finansinės investicijos, kurių prireikė, kad klubas turėtų žaidimo inventorių, kad būtų surandamas ir matomas. Visus savo uždirbtus pinigus investavau į klubą. Labai daug padėjo ir sužadėtinė Neringa. Ji ne tik skatino tai daryti ir siekti savo svajonės, bet ir prisidėjo finansiškai. Ir mums pavyko!
– Kokia buvo naujo klubo gyvavimo pradžia?
– Prisimenu savo pirmą užsakymą – renginį Vilniuje. Visą savaitę kasdien ruošiausi tam vakarui, galvojau, kaip geriau pristatyti žaidimą ir jo taisykles. Net pasidariau „Power Point“ prezentaciją. Dabar tai atrodo juokinga, bet tik pabandęs tai daryti supratau, kad galima ir paprasčiau viską paaiškinti.
Pirmą kartą stojus prieš auditoriją kaip klubo „Detektyvinė mafija“ įkūrėjui, jau po pirmų 15 minučių nugara buvo šlapia kaip Nemunas. Bet aš buvau taip užsivedęs, atidaviau visą save. Po renginio likau labai patenkintas ir aš pats, ir žaidėjai. Su pirmojo „Detektyvinės mafijos“ žaidimo užsakove net ir dabar palaikome ryšius, susirašome, pasveikiname vienas kitą su šventėmis.
Po pirmo renginio tiesiog užsidegė mano širdis. Supratau, kiek daug reiškia kolegoms kartu smagiai praleisti laiką. O man, kaip vedėjui, be galo svarbu perteikti kitiems visą turimą patirtį ir parodyti mafijos žaidimo aspektus.
Didžiausiais įvertinimas, kai tie patys klientai kviečia pravesti žaidimą vėl ir vėl. Nors „Detektyvinė mafija“ gyvuoja tik vos daugiau nei metus, jau turiu klientų, kuriems vedžiau žaidimus po tris kartus.
– Tadai, gal pasitaikė netradicinių žaidimo vakarų, kokių nutikimų?
– Vienas didesnių iššūkių buvo žaidimo vedimas anglų kalba. Mane pakvietė pravesti žaidimą anglų kalba iš vakaro. Priėmiau kvietimą su truputėliu nerimo. Tačiau labai nustebino, kad jaunimas norėjo dar tęsti žaidimą, nors visi jau 3,5 valandos praleido prie stalo, o ir jau laikrodis mušė vidurnaktį. Labai nudžiugino, kai žmonės iš Italijos, Kipro ir Latvijos asmeniškai man dėkojo už praleistą nuostabų vakarą.
– Minite jaunimą, ar šis žaidimas populiariausias tarp jaunų žmonių?
– Jaunimas labai mėgsta mafiją, tačiau šis žaidimas įtraukia visokio amžiaus žmones. Vyresnės kompanijos taip pat laisvai žaidžia, juk čia nereikia lakstyti ar kaip kitaip fiziškai stengtis. Esu žaidimus vedęs net vaikams ir galiu patvirtinti, kad jiems šis žaidimas taip pat labai naudingas. Vaikai skatinami daugiau kalbėti, reikšti savo mintis, pagrįsti nuomonę, analizuoti. Pastebėjau, kad tam tikros vaikų savybės yra neginčijamos koziris šiame žaidime. Vaikams netrūksta noro laimėti, todėl jie labai stengiasi už savo komandą. Vaikai nebijo meluoti ir neparodo jokios baimės. Su vaikais žaidimas yra kitoks, kartais daug sunkesnis.
– Vesdamas žaidimą turite unikalią galimybę stebėti žmones, jų besikeičiančias emocijas. Ką įdomaus ar netikėto pastebėjote?
– Šitame žaidime žmogus visu šimtu procentų išeina iš komforto zonos. Kiekvienas kartas yra kitoks. Kai žaidimas vyksta su naujais, nematytais žmonėmis, jis tampa dar įdomesnis. Žaidžiant reikia analizuoti žmones: ar jie meluoja, ar bijo, o gal tik jaudinasi, ar logiškai dėlioja mintis. Supranti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas ir pamatai jo iki tol neatskleistą pusę. Pavyzdžiui, sutinki vadybininką, kuris kasdien kalba prieš auditoriją pristatydamas prekes, atrodo drąsus ir pasitikintis savimi. O žaidime jis pasikeičia, pastebi, kaip žmogus jaudinasi, pradeda liesti savo veidą, trinti rankas. Tai išduoda jo būseną ne komforto zonoje. Galiausiai paaiškėja, kad jis gavo mafijos vaidmenį, kas ir privertė jį jaustis nepatogiai.
– Jeigu tiek daug nekomforto tame žaidime, ar tikrai smagu jį žaisti?
– Pirmiausia kviečiu pabandyti ir įsitikinti pačiam. Dažniausiai žmonėms taip patinka, kad per vakarą žaidžiama tris kartus ir tai trunka apie tris valandas. Per mano praktiką pasitaikė vos vienas kartas, kai iš kompanijos viena viešnia atsisakė bandyti žaisti, bet noriai stebėjo žaidimą iš šalies.
Tai gali reikšti nepasitikėjimą savimi, baimę rizikuoti ar tiesiog nenorą žaisti. Tačiau bet kokia rizika ir išėjimas iš komforto zonos gali pakeisti jūsų gyvenimą. Mafijos žaidimas – tarsi maža pratybų aikštelė. Kartais reikia pradėti nuo mažų dalykų, o kartais nerti stačia galva į iššūkius. Rezultatas pasiekiamas tik dideliu atkaklumu ir komandiniu darbu. Kaip ir gyvenime mūsų pastangos, įžvalgos, strategija ir atsidavimas dažniausiai atsiperka. Žaisdami mafiją ar gyvenime darykite viską iš širdies ir pamatysite, kad vieną dieną šypsositės ir prisiminsite nuostabiausią patirtį. Noriu palinkėti visiems – siekite savo svajonių, jos tikrai pildosi.
