Ramuma pulsuojanti vieta
Atėjus prie dviejų vagonų lankytojus pirmiausia pribolškia gamta. Šalia – alytiškiams puikiai žinomas pėsčiųjų takas, kuriuo jie mielai vaikšto, ąžuolynas, pušynas, eglynas, kuriame laksto ir stirnos, kiškiai, voverės. Nuo šlaito matyti ir vingiuojantis Nemunas, visai šalia ir ežerai.
Ši vieta pasirinkta ne veltui. Kaip pasakojo viena iš kavinės vagone įkūrėjų Milena, ji jau seniai žinojo, kad kavinukės nori būtent čia.
„Alytuje yra labai populiarus pasivaikščiojimo takas, ten gali pasivaikščioti 15 km – per visą miestą. Tuo taku važinėjama ir su dviračiais, ir mamos su vežimėliais, daug žmonių ir bėgioja, ir pėstute vaikšto. Tuo taku eidami, jie užsuktų ir į kavinukę.
Tas takas ypatingas, ten yra ir ąžuolynas, ir pušynas, ir eglynas. Tos eglės šiais laikais labai stipriai nyksta, bet ten yra ir voverių, ir zuikių, ir lapių, ir stirnų – kai ten ištisai būni, pamatai. Yra du ežerai, Nemunas prie pat, didelis tiltas. Su kiekvienais metais vis daugiau žmonių vaikšto tuo taku“, – pasakojo moteris.
Ši vieta – ant istorinio šlaito, kuris yra supiltas žmonių rankomis.
„Padarytas toks didelis pylimas iki vieno Nemuno kranto, nuo kurio eina 38 metrų tiltas. Tas pylimas padarytas tam, kad su kitu pylimu galėtų susitikti traukiniai, kurie kursavo į Varėną. Ten kursavo ir garo traukiniai, ir dyzeliniai – viskas keitėsi su laikmečiu. Toje atšakoje, kur stovėjo galinė stotelė, stodavo prikrauti traukiniai ir laukdavo reiso. Joje mes ir pastatėme šiuos du vagonėlius. Ten paklojome ir bėgius“, – prisiminė Milena.
Tiesa, tos istorijos dažnas jaunuolis Alytuje nebežino, jie neregėję kadaise per miestą riedėjusių traukinių.
„O senoji karta ateina į šiuos traukinius pasižiūrėti kaip į nostalgiją. Jiems sentimentalu, jie prisimena, kai eidavo tais bėgiais per visą miestą... Visokių gražių istorijų yra ant tų bėgių nutikę. Aš pati prisimenu, kai vagonai važiuodavo, o mane močiutė per langą išmokė ant tų vagonų skaičiuoti. Būdavo daug vagonų, didelis garsas, o aš greitai bėgdavau žiūrėti. Traukiniai dažnai nevažiuodavo, bet kai pravažiuodavo, būdavo didelis įvykis. Tas dardėjimas būdavo smagus.
Dabar senieji bėgiai išsiardė. Bet gyventojai gana teigiamai atsiliepė apie traukinius, tad tą istorijos dalį ir norėjosi priminti. Ši istorija gyva žmonių širdyse, jie gyvena labai gražiais prisiminimais. Todėl ir norisi, kad kavinukė būtų jauki ir dėl istorijos, ir dėl medžių, kurie dabar jau yra užaugę ir yra stiprūs tos istorijos liudininkai“, – kalbėjo verslininkė.
Nusipirko pirmąjį vagoną
Idėja kurti kavinę sutuoktiniams šovė prieš kelerius metus iš Vilniaus atsikrausčius į Alytų.
„Prieš ketverius metus su šeima iš Vilniaus grįžome į Alytų ir paprasčiausiai reikėjo įsitvirtinti šiame mieste. Mes abu esame alytiškiai ir kai sukūrėme šeimą, mums Vilnius tapo nepatogus. Pradėjome ieškoti, ką galime daryti Alytuje. Kadangi mane ilgą laiką labai traukė maisto gaminimas, konditerija, tai pagalvojau, kad norėčiau Alytuje kitokio lygio kavinukės. Tada pradėjau ieškoti, kur visa tai galėtų būti. Tuomet Alytuje atsitiktinai pastebėjome pašto vagoną. Sakome: darom iš jo kavinę!“ – atviravo alytiškė.
Ne ilgai truko suprasti, kad vagonas tiesiog privalo stovėti ant šlaito. Pati pėsčiųjų taku su vaikais dažnai vaikščiojusi Milena apie šią vietą svarstydavo labai dažnai.
„Man ten trūkdavo tai to, tai ano. Galvojau, visai gerai būtų ten atsitempti traukinį – ten gražios, vaizdingos vietos, manau, būtų smagu ten prisėsti ir ką nors suvalgyti. Ten miškai, istorinės eglės, ąžuolynai tave kaip žmogų praryja – tu juose ir atsipalaiduoji, gali mėgautis vaizdais. Suoliukų ten daug, bet kavinukių nėra“, – aiškino moteris.
Taip prieš 2,5 metų gamtos apsupty atsidūrė pirmasis vagonas, ilgas, nudažytas tamsiai mėlyna spalva. Milena pripažino, kad jį nusipirkus ir atsitempus, viskas susidėliojo labai staigiai.
„Matyt, ta idėja ir buvo duota būtent mums įgyvendinti, nes viską, ko norėjome, tą ir gavome. Viskas tiesiog labai greitai važiavo, net nebuvo kada galvoti, tiesiog reikėjo dėti taškus. Tą traukinį atsitempėme ir toliau pradėjome vystyti tą visą idėją“, – sakė pašnekovė.
Desertinei – dar vienas vagonas
Vis dėlto tuomet pora susidūrė su vienu sunkumu. Aukšto lygio desertinę turėti svajojusią Mileną nuo to ėmė atkalbinėti patys miestelėnai. Kai kurie buvo nepatenkinti čia atsirasiančiais desertais, nes norėjo restorano, kiti siūlė geriau pardavinėti alų.
„Buvo kryžkelė. Mes nežinojome, ką tame didžiuliame traukiny pasiūlyti. Buvo daug visokių nuomonių – mažas miestelis, čia viską visi žino ir tau patarinėja. Tas labai trukdė. Aš pradėjau matyti, kad jau nutolstu nuo savo idėjos, nuo pirminio varianto – juk norėjau ten daryti aukštesnio lygio konditeriją. Be to, buvo tokių, kurie sakė, kad to padaryti net neįmanoma. Man tai sujaukė viską gyvenime, mačiau, kad turiu eiti kitu keliu, kuris man taip pat mielas, bet ne tas, kurio aš labai noriu“, – prisiminė Milena.
Tuomet sutuoktiniai sumąstė vagone įrengti aukšto lygio ledainę. Buvo tartasi ir su galimais tiekėjais.
„Bet kažkodėl vėl pradėjome pasakoti žmonėms apie ledainę ir vėl jie mus pradėjo blaškyti: vėl vieniems negerai, kitiems gerai. Jie teigė, kad traukinys – gana sunkus, metalinis, jis diktuoja savo stilių, o tie glamūriniai dalykai, atrodo, nedera. Be to, tame take praeina labai daug vyrų, jie visi nori alaus. Nesinorėjo jų nuvilti, nes iškart atsiranda kategorija žmonių, kuri gali pas mus ateiti – tik šeimos su vaikais. Mes iškart atkertame šaką, kad pas mus neateitų vyrai“, – pabrėžė pašnekovė.
Taip besiblaškant verslininkams gimė dar viena idėja – įsigyti ir šalia pastatyti dar vieną, mažesnį ir mielesnį geltonąjį vagonėlį. Esą jame būtų jaukiau skanauti desertais, ragauti kavą, negu masyviame vagone.
„Tai irgi įvyko atsitiktinai, tiesiog reikėjo mažam traukiniui išlaukti mūsų. Mes jį išgelbėjome, nes jam buvo numatyta gana liūdna ateitis – senų traukinių atsisakoma labai paprastai, jie supjaustomi ir išvežami į užsienį. Mes atsitempėme jį iš Klaipėdos, jis pastaruoju metu Jūros šventėje vežiojo vaikus – tai iškart jam pridėjo koncepciją, kad ten tikrai galėtų būti ledų, visko, kas vaikams, gal vaflių, cukraus vatos“, – teigė Milena.
Kaip tarė, taip ir padarė – per gana trumpą laiką mažasis geltonas vagonas buvo paverstas miela desertine.
„Kai jį gavau, jau žinojau, koks bus jo interjeras – jis toks, kokį ir įsivaizdavau. Jis man davė atsakymų ir dėl logotipo, dėl kurio stipriai galvojau, ir dėl tolimesnės veiklos. Jis buvo atidarymo pradininkas, leido žmonėms pasimėgauti rudeniu, sėdint tarp geltonų lapų, po raustančiu dangumi. Matau, kad žmogus prie staliuko prisėda ir valandai ar pusantros. Supratau, kad žmonėms reikia nedaug, tik leisti mėgautis ta vieta“, – šnekėjo verslininkė.
Pirmųjų klientų geltonasis vagonas laukė per Milenos gimtadienį – spalio 22-ąją. Dabar čia galima nusipirkti išskirtinių desertų su sava istorija. Receptai – kurti Milenos, pavyzdžiui, šokoladinis ar agonuoninis Napoleono tortas, eklerai. Valgydami vagone, klientai pasijaučia tarsi būtų traukinio keleiviai.
„Rudenį net nelaukėme didelio traukinio įrengimo, nes norėjome susipažinti su savo auditorija, koks iš tikrųjų yra mūsų klientas, kokia amžiaus grupė, į ką jie atkreipia dėmesį, ko jie tikisi. Jie visi labai tikisi didžiajame traukinyje restorano, bet aš sakau, kad tai – mums per aukšta kartelė.
Gal kada nors ateity apie tai galėtume pagalvoti, bet dabar – ne. Mums reikėjo paprastų, elementarių atsakymų, ką mes galime daryti didžiajame traukinyje. Mes dabar stipriai stebime ir bendraujame su savo klientais. Dabar jau aiškiai žinome, suprantame, kuria kryptimi eisime“, – tikino moteris.
Ji dar nesutiko atskleisti, kas bus tame didžiajame vagone. Milena tik sakė, kad jis išliks autenitškas, toks, koks buvo, kai važinėdavo Alytuje. Jame autentiški mediniai suoliukai, mašinisto vieta.
„Tiesiog darysime tokią erdvę, kurioje žmogui bus malonu prisėsti – ten bus oazė tarp išnyrančių medžių, šlaito. Noriu, kad tas traukinys būtų kaip atsakas tai istorinei vietai. Noriu, kad tai, kas bus paduota iš virtuvės, žmogui turėtų tam tikrą istorinį užnugarį“, – prasitarė verslininkė.
Autentiški eksponatai
Autentiški čia ne tik suoliukai, bet ir įvairūs viduje esantys eksponatai, nuotraukos bei bėgiai, ant kurių stovi vagonai.
„Viską galima nupirkti internete, viskas, kas susiję su traukiniais – labai populiari tema. Kai ką gavome iš „Lietuvos geležinkelių“ muziejaus, jie noriai dalinasi ir eksponatais. Autentiška mašinisto vieta, bet ji įveiklinta, kad būtų įdomesnė. Čia dirbo architektas, jis kūrė visą vidų. Senovinių eksponatų gauname ir iš pačių miestelėnų. Jie labai noriai dalijasi. Stengiamės gauti ir nuotraukų“, – šypsojosi Milena.
Tad abu vagonai – tarsi nedidelis muziejus, jie patys jau yra eksponatai.
„Vienas 1974 metų, kitas – 1976 metų. Jie reti, jų leidimai limituoti. Atkurti seną vidų nėra taip paprasta. Dėl senovinių suolų skambinome ir į Baltarusiją, Rusiją, Rygą, kur gaminami tie traukiniai. Jie jų neturėjo, viskas supjaustyta, išnaikinta“, – pridūrė moteris.
Milena pripažino, kad, nors buvo susidurta su nemažai sunkumų, šeima vis rado jėgų eiti pirmyn.
„Žmonėms atrodo, kad viskas paprasta, bet taip nėra. Žmonės nesupranta, kad vagonai turi ir krosnį, ir šaldytuvus, šaldymo įrenginius, indaploves, vandens minkštintuvus. Ten be proto daug įrangos, tam mechanizmui užkurti reikėjo daug laiko. Kad ir elektros atvedimas – tai nepaprastas dalykas. Žmonės nesupranta, kad didžiajame traukiny padaryti penki vandens įvadai.
Įsivaizduokite, kiek ten reikėjo viską padaryti. Ir man atrodė: atsivarysiu traukinį ir viską padarysiu. Bet reikia labai daug paprakaituoti, kad viską padarytum. Buvo apžiotas labai didelis kąsnis, bet dabar jis kramtomas ir galiu pasakyti – aš jį sukramtysiu, nors iš pradžių ir kitaip galvojau“, – atviravo alytiškė.
Nesustoti ragino didžiulis kūrybiškumas ir noras papasakoti traukinių istoriją, kuri – išties ypatinga.
„Nesinori jos bet kaip papasakoti. Aš galiu atvaryti traukinį su paprastomis sėdynėmis, pasidaryti nedidelę darbo vietą ir pradėti dirbti. Bet ar tai turės jautrią istoriją ir šilumą? Nemanau. Jis turės verslą, bet neturės istorijos. Norisi eiti pagrįstai ir išlaikyti tą ir toliau“, – pabrėžė Milena.
Todėl, anot jos, verslininkas neturėtų į pirmą planą dėti pinigų. Jis turėtų būt drąsus, kūrybingas ir darbštus.
„Jei tu eini drąsiai, į viską žiūri kūrybiškai, mažiau klausai patarėjų, eini iš širdies, mažiau galvoji apie pinigus, tai viskas, manau, ateina savaime. Buvo labai daug tokių, kurie man sakė: čia niekada neatsipirks. Man jie labai įdomūs žmonės.
Mes versle su vyru maudomės nemažai metų, bet niekada pirmoje eilėje nepastatydavome pinigų. Pirmiausia eidavome kūrybiškai. Kad neužmuštum kūrybiškumo, negali galvoti apie pinigus. Reikia eiti iš širdies, pasiraitoti rankoves ir dirbti. Nes pinigai neateina paprastai. Kai nėra kliūčių, kai nėra išgyvenimo, ką papasakoti, tada vaikštai kaip negyvas“, – tikino Milena.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
