Vidurnakčio svečias
Buvo lapkričio pabaiga, lietaus šuorai daužė seno mūrinio pastato langus, o svečio, įspėjusio, kad netrukus atvažiuos, kaip nebuvo, taip nebuvo.
„Tuomet, prieš pusketvirtų metų, dar buvo gyvas mano vyras, bet jis sunkiai vaikščiojo. Buvau svečiuose, kai sulaukiau sunerimusio jo skambučio: „Grįžk greičiau, nes kažkoks vyras iš Vokietijos atvyksta.“
Parskubėjau namo. Belaukiant to svečio taip neramu pasidarė, nes oras buvo bjaurus, visur aklina tamsa. Galop į kiemą įbirbė motoroleris, o jį atvairavęs vaikinas vilkėjo odiniais drabužiais. Pasirodo, navigacija jį paklaidino.
Užuot per keliolika minučių įveikęs 20 kilometrų vieškelio atkarpą, iki mūsų jis važiavo gerą valandą“, – prakalbo Latvijoje, netoli Rundalės rūmų, esančių svečių namų „Balta Maja“ šeimininkė Solveiga Ikertė (Soveiga Ikerte – latv.).
Jos nerimas dėl svečio sveikatos atslūgo tik tuomet, kai pusryčiauti jis atėjo pasipuošęs – pasirišęs varlytę. Pavalgęs ir padėkojęs vyras susikrovė mantą ir patraukė toliau.
„Jis dar kartą nustebino mane, kai po trijų savaičių iš Sankt Peterburgo gavau jo siųstą atviruką. Pasirodo, tas jaunas žmogus, viešėdamas svetimoje šalyje, rado laiko prisiminti mūsų namus“, – ypatingais svečiais pasidžiaugė Solveiga.
Dailininkų namai
Ši moteris pastaruoju metu gyvena nešdama vienatvės nešulį. Jos dukra Laura Matilda Ikertė – garsi dailininkė, gyvena Bauskėje, o sūnaus Mario moteris neteko pati jau būdama našlė. Jis mirė būdamas 46-erių nuo kraujo vėžio.
„Sūnus turėjo geras rankas, mokėjo ir staliaus darbus, ir stogdengio. Paskutinę savo vasarą, sustiprėjęs po chemoterapijos, jis dar spėjo pastatyti lauko terasą, o tada liga grįžo“, – atsiduso Solveiga.
Sūnų jai primena ir darbai, kuriuos jis padarė restauruodamas šį seną pastatą.
Pavyzdžiui, Maris pats išvedžiojo elektros instaliaciją susukęs laidus taip, kai buvo įprasta senuose pastatuose, ir pritvirtino juos ant savadarbių keraminių laikiklių.
Prikėlė iš griuvėsių
„Restauruodami šį seną, 1794 metais statytą pastatą išsaugojome tai, ką dar buvo įmanoma išsaugoti.
Kažkada tai buvo Rundalės dvare dirbančių tarnų namas, o mes 1997-aisiais nupirkome tai, kas iš jo buvo likę, tiksliau – griuvenas“, – apie savo šeimos verslo pradžią užsiminė S.Ikertė.
Sovietmečiu buvusiuose tarnų namuose veikė parduotuvė, o ją uždarius 1990-aisiais pastatas ilgai stovėjo tuščias.
„1995-aisiais keliaudami su vyru autobusu po Šveicariją buvome apsistoję šeimos įkurtuose svečių namuose. Mums ten taip patiko, kad per tą laiką, kol grįžome namo, galva jau buvo pilna idėjų.
Tuomet, kai mums viena valstybinė organizacija pasiūlė pirkti šitą pastatą Pilsrundalėje, nė nesvarstėme. Jis kainavo 660 latų – apie 1200 eurų.
Sūnus buvo užsidirbęs pinigų Vokietijoje, BMW automobilių gamykloje. Mums atrodė, kad tų lėšų užteks, paremontuosime ir turėsime svečių namus“, – pasakojo Solveiga.
Bet vos pradėjusi darbus šeima suprato, ką įsigijo. Supuvusios medinės pertvaros vos laikėsi, sienos subyrėjusios, pro skyles stoge švietė dangus.
„Sovietmečiu niekas nesirūpino architektūros paveldu, prireikė – iškirto sieną ir įstatė duris, prireikė – išgriovė angą dideliam langui. Grąžinome pirminę pastato išvaizdą – atkūrėme ir namo simetriją“, – pabrėžė šeimininkė.
Perdengti stogą pavyko pasinaudojus ES lėšomis, o tada, dirbdami kartu ir savo rankomis restauruodami kambarį po kambario, šeimynykščiai padarė tai, ką buvo sumanę, – 2000 m. pirmame aukšte atidarė kavinę, kurioje pirmieji svečiai buvo tuomečio Rundalės pilies direktoriaus šeima.
Įsikėlė ir į palėpę
„Mūsų palėpė dabar kaip trečias aukštas, ten kambarius įrengėme visai neseniai. Ji stovėjo tuščia tol, kol negavome dovanų – medinių laiptų.
Bauskės senamiestyje vienas pastatų buvo atnaujinamas ketinant jame įrengti žaidimų salę.
Jame buvo keičiama viskas, kas sena, tad seni mediniai laiptai rado vietą pas mus“, – pasidžiaugė Solveiga.
Apskritai ir Solveigos, ir jos dukters Lauros Matildos ryšys su Bauske yra išskirtinis.
Niestelio Rygos gatvėje (Rigas iela) atsiradusi Rožių alėja yra jųdviejų kūrinys.
„Ant tinklo su dukra išsiuvinėjome rožes ir Kalėdoms papuošėme namą, kuriame tuo metu dirbau. Tos rožės taip visiems patiko, kad nusidriekė norinčiųjų pasipuošti eilė. Taigi namas po namo, ir gatvelė tapo Rožių alėja“, – paaiškino moteris.
Ji – technologė, Bauskėje audusi audinius ir siuvusi tautinius kostiumus, tačiau po sūnaus mirties S.Ikertė persikėlė į Pilsrundalę ir ėmė rūpintis svečių namais.
Sukūrė jaukius namus
Kiekvienas kambarys „Balta Maja“ svečių namuose yra skirtingas, kiekvienas apstatytas, papuoštas ir įrengtas kitaip. Lovatiesės ir staltiesės juose rankų darbo – kažkada jas numezgė Solveigos mama, kai kurias – ir ji pati.
Vieno iš kambarių sienų fragmentai apklijuoti XX a. 4-ojo dešimtmečio gamybos apmušalais, kuriuos talkininkai aptiko sandėliuke. Ir ne bet kokius, o pagamintus Italijoje.
Anot S.Ikertės, kambarių sienas molio tinku padengę meistrai pasitaikė romantikai. Ant šlapio tinko jie paliko tokių augalų įspaudus, kokie tuo metu žydėjo kieme.
Dalis paveikslų ant sienų tapyti pačios šeimininkės, jos dukters ir į plenerus atvykusių kūrėjų.
Šiuose namuose veikia ir dailės studija, kuriai vadovauja Laura Matilda ir į kurią žmonės susirenka kone kiekvieną ketvirtadienį. Jų darbai namuose taip pat rado vietą.
„Draugaujame su pakruojiškiais, jie atvyksta pas mus į svečius. Per vieną bendrų projektų gaminome įvairias karūnas, o surengę jų parodą fotografavomės.
Pasitaikė ir prastų nuotraukų, tad paprašėme fotografo, kad atiduotų jas mums, ir dukra ant jų piešė. Mano amžius – solidus, taigi man ypač tiko obuoliais pagražina karūna, jaučiuosi su ja išmintinga“, – apie tai, kaip jos pačios ir dukters portretai atsidūrė ant svetainės sienų, pasakojo šeimininkė.
Solveigos vyras vienoje loterijoje buvo laimėjęs kelionę į Namibiją (Afrika). O ten užsuko į tualetą, iš kurio atsivėrė vaizdas į Namibo dykumą. Užtat sugrįžęs namo nutarė vieną iš tualetų išpuošti natūraliai – išklijavo sienas akmenukais.
Svarbiausia – poilsis
Svečių namuose „Balta Maja“ nėra apartamentų. Juose dauguma kambarių yra ekonominės klasės ir keleto jų svečiams tenka dalintis viena dušo patalpa.
„Tokių kambarių paklausa didžiausia, nes keliaujantiems žmonėms svarbiausia nebrangiai pernakvoti, nusiprausti ir pavalgyti. Jiems nerūpi, kad dušo reikia truputį luktelėti, jiems daug svarbiau poilsis“, – patikino Solveiga.
Praėjusios vasaros pradžioje mažiausia nakvynės kaina buvo 15 eurų, dar 7 eurus kainuodavo pusryčiai. Ir tik rudeniop nakvynės kainą 5 eurais kilstelėjo pabrangusi elektra.
„Draugai patraukdavo per dantį sakydami, kad mes – lyg bepročiai, kai per pusryčius maitindavome žmones už 4 eurus – už tokią nepadoriai mažą kainą“, – šyptelėjo moteris.
Pusryčiaudami, o neretai ir į „Balta Maja“ kavinę pavalgyti atvykstantys svečiai turi galimybę apžiūrėti kolekciją švilpynių, atgabentų iš įvairiausių valstybių – Kanados, Lenkijos, Baltarusijos ir, be abejo, Lietuvos.
Viena kavinės siena nukabinėta atvirukais, kuriuos padovanojo lankytojai. „Pas mus šiemet buvo apsistoję suomiai, pusryčiaudami vis žvilgčiojo į tą sieną, kol sušuko iš nuostabos. Pasirodo, aptiko nuotrauką pastato, kuriame dirba jų draugas. Nufotografavo ją ir jam nusiuntė.
Apskritai dalis svečių pas mus apsistoja ne pirmą kartą, iš Lietuvos – taip pat, o atvykdami atveža dovanų ir jas lydinčių jautrių istorijų. Vieni, pamatę anglimis kaitinamų lygintuvų kolekciją, kitąkart atvykdami atveža jų iš savo namų.
Viena moteris iš Rygos atvežė didžiulį molinį ąsotį. Sakė mačiusi pas mus jų kolekciją, o jos namuose jis vienišas riogsojo, tik dulkes rinko.
Man miela, kad žmonės apskritai apie visa tai pagalvoja“, – svečių dovanomis stebėjosi moteris.
