„Kad suprastum kitą žmogų, turi bent tris dienas pavaikščioti su jo batais“, – sakė vienas batsiuvys tokio pat pavadinimo kino filme.
Ar tikrai visi batsiuviai būna be batų? Kuo ypatingas šis amatas? Apie tai šį kartą kalbėjomės su Druskininkuose dirbančiu individualios avalynės siuvėju Romu Kilmanu, kuris ne tik taiso batus, bet ir sukuria vienetinius jų modelius bei pats pasiuva. Romui talkina ir jo žmona Jugita. Tradicinis posakis, kad batsiuvys būna be batų, šiai porai netinka – savo turimų batų jie net neskaičiuoja.
– Papasakokite apie savo, kaip batsiuvio, kelią. Kada Jūs sugalvojote siūti batus?
– Sugalvojau tuomet, kai sukūriau šeimą. Iki tol dirbau Kaune, namų statybos kombinate, buvau inžinierius, važinėjau į komandiruotes po visą Sovietų sąjungą – net Tiumenėje namus statėme. O kai vedžiau, žmona sako – ne, toks gyvenimas netinka. Taigi 1984 metais Kaune įsidarbinau mokiniu individualios avalynės siuvimo fabrike „Tauras“, užsakymų bare. Gavau gerą, griežtą mokytoją, kuris mane tris metus „kankino“. Pakui išsilaikiau individualios avalynės siuvėjo kategoriją ir pradėjau siūti batus. Vėliau pradėjau domėtis ir batų modeliavimu. Iš karto išsikėliau sau užduotį – batsiuvys pats turi mokėti daryti viską – nuo A iki Z…
Žinoma, aplinkiniai, būdavo stebėjosi – tai kaip čia tu, darei karjerą, o nusileidai iki batsiuvio?… O man šis amatas patiko, buvo labai įdomu. Aš visada į šio amato meistrus žiūrėjau susižavėjęs. Ir dabar įdomu, matau, kaip žmonės džiaugiasi, kaip dega jų akys.
1992 metais atidariau savo įmonę. Buvo pati Lietuvos nepriklausomybės pradžia, viskas dar tik įsibėgėjo. Mes su kolega Kaune buvome pradininkai. Aš ir toliau mokiausi modeliavimo, bendravau su Kijevo modelių namais, vėliau internetu mokiausi kurti batų lekalus pagal italų technologijas sutoria. Taip ir judėjome į priekį, gaminome batus, užsiiminėjome jų taisymu. Atvažiuodavo žmonės iš Elektrėnų, Vilniaus krašto.
O 2001 metais nutraukėme veiklą Lietuvoje ir emigravome į Ameriką. Čikagoje dirbau kitus darbus, net amerikietišką visureigį vairuoti teko išmokti. Su žmona net nuosavą buvome įsigiję, juo visą Ameriką išmaišėme. Bet batsiuvio darbas vis nedavė ramybės. Jis, kaip kokia „bacila“, pasigavai, ir paskui jau nebegali be jo. Ir emigracijoje mane jis traukė, vis tiek domino, todėl teko ir ten batsiuviu padirbėti.
Žinoma, amerikiečiai dirba kitaip. Jų darbas paremtas pasitikėjimo principu. Gali atsidaryti firmą kokiame nors rūsyje, kur tavęs niekas nemato ir nežino, o viską daryti ir paslaugas teikti internetu. Jie siunčia viską iš skirtingų valstijų. Į maišelį įdeda batus ir raštelį… Meistras išsitraukia tuos batus, paskaito kliento pageidavimus, atlikęs apžiūrą, paskambina klientui ir sutaria kainą. Tuomet suremontuoja ir siunčia batus atgal. Darbo buvo daug.
Teko padirbėti ir Londone. Anglai irgi dirba visiškai kitaip. Ten ir graviravimas, ir raktų gamyba, ir baterijų keitimas, ir avalynės, ir lagaminų taisymas – viskas viename. Padirbėjau ir ten. Bet dėl mamos ligos turėjome sugrįžti į Lietuvą, teko ją slaugyti. Mama kilusi iš šių kraštų, taigi Kaune teko viską parduoti ir atsikraustyti į sodybą Dzūkijoje. Vėl teko prisiminti savo amatą. Iš pradžių dirbau Kalviškėse, o vėliau nusipirkome patalpas Gardino gatvėje ir dabar darbuojamės čia.
– Kas yra svarbiausia, kad būtum geras batsiuvys?
– Pirmiausia reikia labai mylėti savo darbą. Juk dirbi ne tik dėl pinigų. Paprastas žmogus daug ko nežino, nemato, kas yra bato viduje, jis mato bendrą vaizdą. Yra tokių smulkmenų, na, tarkime, tu galėtum ir neįdėti kokios vidinės detalės… Taip net greičiau padarytum darbą. Bet aš negaliu taip. Turiu tokią savybę, jei galima tą detalę įdėti, tai aš ją ir įdėsiu.
O kad pasiūtum gerus batus, reikia daug žinių. Aš dirbu apie 38 metus. Kasdien. Nors šis darbas man jau žinomas, bet aš ir dabar mokausi. Dalyvauju užsienio batsiuvių forumuose, daugiausia – modeliuotojų. Ir man vis iškyla naujų klausimų. Braižyba, modeliavimas, dizainas – štai ten prasideda aukštasis pilotažas. O ir darbas visą laiką skirtingas, viskas keičiasi…
– Ar galite pasiūti batą ir individualiai, tarkime, jei žmogaus pėdos nevienodos, jis turi sveikatos problemų, tinsta kojos?
– Na, padėti galiu ne visu šimtu procentų. Jei ištinusios kojos, pagelbėsiu, kadangi individualiai išmatuoju koją, išsiaiškinu su žmogumi individualiai, ko jis nori, ko pageidauja. Ir stengiuosi, pagal galimybes, tai padaryti. Na, bet kartais, žinote, būna, kad tie batai – jau yra ortopedų reikalas, tai ten jau aš nesikišu, nes ortopediniams batams taikomi kiti matavimai ir kita technika.
Nors ir man savo praktikoje teko tai daryti. Visada stengiuosi padėti, atvažiuoju pas žmogų į butą, jei jis nebepaeina… Buvo tokių klientų, kuriems prijungti vamzdeliai, kojos sutinę, o žmogui reikia bent kartą per mėnesį išeiti iš namų… Ir jam reikia batų. Neseniai vienai moteriai teko padėti. Nesveiki sąnariai, susilenkti negali, kojos tinsta, batai su užtrauktukais netinka. Teko pagalvoti, ir batus su gumomis pasiuvome, kad įsimauti galėtų. Kai pasistengi, viskas įmanoma…
– Ar kurdamas batus, naudojate tik natūralią odą?
– Taip, dirbu tik su geromis, natūraliomis odomis. Padus dabar mes perkame, anksčiau dariau ir pats. Gyvenu sodyboje, ten turiu įsirengęs dirbtuvę. Druskininkuose, Gardino gatvėje esančiame kioske yra galimybė tik su klientu susitikti, koją pamatuoti, o kūrybinis procesas vyksta namuose. Juk reikia turėti kurpalius, siuvimo mašiną naujiems batams siūti, daugybę visokių batų dydžių ruošinių – vyriškų, moteriškų, aukštesnių, žemesnių…
Būna, kiti atsineša nuotrauką ir prašo – ar gali pasiūti tokius batus?.. Na, kodėl gi nepasiuvus, jeigu žmogui apsimoka, jeigu sutari dėl kainos. Imu ir padarau. Man ir pačiam įdomu.
– O gal tai labai brangu? Juk siuvate individualius batus?
– Na, kaip čia pasakius. Tokių batsiuvių, kurie gamina individualią avalynę, Lietuvoje – vos keletas. Pas mane užsisakyti tokius batus yra pigiausia, nes aš esu „viskas viename“: modeliuotojas, kuris sukuria bato modelį, sukirpėjas ir supjovėjas, kuris iš tų odų viską išpjausto ir suklijuoja, pats susiuvu batviršius. Kai visa tai sutvarkau, tik tuomet siuvu batą.
Tai man už viską atskirai mokėti nereikia, be to, ir patalpos nuosavos, tai aš galiu sau leisti batus pasiūti pigiau. Skiriasi Lietuvoje batsiuvių paslaugų įkainiai. Tarkime, didmiesčiuose batų siuvimas jums gali ir kelis šimtus kainuoti, o pas mane – apie 90–100 eurų. Na, jei įnoringesnis klientas, jam gali tekti 120–130 eurų sumokėti… Kaina priklauso nuo to, ko žmogus nori.
– Ar būna klientų, kurie, pamatę garsių dizainerių kurtus batus, užsinori ko nors panašaus ir pas jus, tik pigiau, užsisakyti?
– Jūs puikiai žinot, kad visko šiame pasaulyje pasitaiko. Buvo čia pas mane ir Seimo narių žmonos. Aišku, pats seimūnas kuklinasi, į vidų neina, o jo antrosios pusės viena koja truputį mažesnė, kita – didesnė. Ji pinigų turi, bet tinkamų batų rasti negali. Tenka siūtis…
Atvažiuoja žmonės pas mane ir iš Vilniaus, Kauno, Varėnos, Alytaus, daug klientų turiu. Labai daug mano batų iškeliauja į užsienį. Dažnai tie emigrantai perima ir užsienio šalių mentalitetą. Rankų darbo batai ten brangūs, o čia sugrįžę ir pamatę tokias kainas, labai nudžiunga ir užsisakinėja. Yra klientų iš Amerikos, Anglijos, Izraelio. Pastarieji atskrenda poilsiauti ir pamatę, už kiek gali pasisiūti individualius batus, nustemba, sako, kad į Druskininkus ne tik dėl sveikatinimo, gražios gamtos, bet ir dėl batų apsimoka atvažiuoti.
Po truputį klientų daugėja. Iš pradžių sunkiai ėjosi – juk, jei žmogus ko nežino, bijo, nepasitiki. Bet pabando batus pasisiūti vienas, žiūrėk atsirado ir kitas, kuris dar ir kitam rekomendavo. Žinia greitai sklinda. Pamažu ir įsivažiavome.
– Dirbate drauge su žmona Jugita. Ar dirbti tandemu lengviau?
– Žinoma, Jugita man daug padeda. Vienas, be jos, manau, tiek padaryti nebespėčiau.
– Paprastai odontologai gatvėje žiūri į žmonių dantis, dizaineriai – į drabužius, kirpėjai – į šukuosenas, o Jūs tikriausiai einate, galvas nuleidę, ir stebite žmonių batus?
– Taip būna, žinoma. Visada su žmona atkreipiame dėmesį į batus. Žiūrime, ar žmogus jaučiasi patogiai, kaip jie nešiojami. Šiuo klausimu man labai padeda ir avalynės taisymas. Kai žmonės atneša taisyti žinomų firmų ar netgi garsių dizainerių batus, aš iš karto matau jų padarytas klaidas. Matau, kur „sugenda“ tas batas, taigi, kai savą batą modeliuoju, jau stengiuosi tų klaidų nekartoti.
Bato silpniausia vieta yra per lankstomą vietą – čia negali būti jokios siūlės. Siuvant avalynę, yra daug visokių niuansų – reikia išmanyti pėdos anatomiją, žinoti, kaip padaryti batus, kad „nevarytų“ kojos į priekį ir „neverstų“ jos atgal. Reikia išsiaiškinti, kaip viską padaryti teisingai. Nesakau, kad tą pėdos anatomiją reikia išmanyti kaip gydytojui, bet apie ją žinoti reikia.
– Paprastai būtent batsiuviui atnešami taisyti batai, ir jūs geriausiai matote, kokias didžiausias klaidas daro žmonės, nešiodami batus?
– Pirmoji didžiausia klaida – batų džiovinimas. Per lietų ar sniegą sušlapusius batus žmonės, sugrįžę namo, skuba džiovinti ant radiatoriaus. Ir nuo šilumos atsiklijuoja visi padai, kokie jie bebūtų: ir „salamanderiai“, ir „armaniai“, visi – atsiklijuos, nes avalynės klijai yra elastingi. Dabar daugelio namuose yra šildomos grindys, taigi ir batai ant jų paliekami. O to daryti negalima, nes taip pat gali atsiklijuoti padai. Užtenka batus padėti šalia radiatoriaus. Derėtų žinoti, kad natūralioje odoje turi likti 30 procentų drėgmės, tuomet ji ilgai tarnauja, išlieka elastinga, jos negalima perdžiovinti.
Dar nepatariu pirkti batus internetu. Žmonės perka nesimatavę, dažnai neatitinka dydžiai. Juk ir batų nuotraukos dažniausiai būna gerokai retušuotos, kad jie patraukliau atrodytų…
Aš visiems patariu – kai perkate batus parduotuvėje, pasidėkite batus ant lygaus paviršiaus, po bato nosele, turi tilpti pirštas. Jeigu to nebus, batas padarytas neteisingai arba jo kulnas per aukštas, ir jūsų pėdą „varys“ į priekį. Tai galioja ir vyriškiems, ir moteriškiems batams.
Jeigu renkatės batus su užtrauktuku, jis turėtų būti spiralinis, plastikinis. Jie labiausiai pasiteisina. Metalinių – trumpas tarnavimo laikas.
– Ko dar reikėtų nepamiršti?
– Impregnavimas, savaime suprantama, labai reikalingas, reikalinga ir priežiūra. Kaip jau sakiau, labai svarbu neperdžiovinti batų.
Negerai, kai žmonės, pirkdami batus, greitai pasimatuoja, pasidžiaugia, kad tiko ir nešasi namo. Atrodytų, labai gerai tiko, bet, išėjus su naujais batais į gatvę, pritrina pūsles. Todėl batų parduotuvėje, kiek leidžia sąlygos, reikia pabandyti pavaikščioti, pažiūrėti, kaip batas lenkiasi. Dera prisiminti, kad koja bate visada pasislenka 8 milimetrus į priekį. O 8 milimetrai – tai jau vienas bato dydis…
– O ar nėra klaida, kai žmogus perka per mažo dydžio odinius batus, tikėdamas, kad jie prasitampys?
– Į šonus batas prasitampys, bet į ilgį tai tikrai ne. Ir padas pagaliau to neleistų. Na, gal kažkiek truputį ir išsitemps, bet koja kurį laiką vargs. Geri odiniai batai ypatingi tuo, kad pavaikščiojus su jais dvi savaites, jie tampa gyvi ir prisitaiko prie žmogaus kojos. Bet, jei batas yra per mažas, tai jis niekaip neprisitaikys.
Dabar apie žieminių batų padus. Dažnai žmonės klausia: „meistre, kodėl jie slysta“? Sakau, kai perkate batus, juos matuojatės, priglauskit prie stiklo ar veidrodžio. Jeigu batas slysta lygiu paviršiumi, slys ir per sniegą.
– Dažnai žmonės klausia, kaip atskirti tikrą odą nuo nenatūralios?
– Kartais tai padaryti nepatyrusiam darosi vis sunkiau. Dabar dažnai pasitaiko ta vadinama eko oda, jos savybės labai panašios į natūralios, atsiranda visokių naujovių. Aš tai paprasčiausiai uždedu ranką. Natūrali oda nuo žmogaus rankos šilumos greitai sušyla, o dirbtina – ji ir bus šalta, laikyk tą ranką kiek tu nori…
– Ar jau sukūrėte savo svajonių batus?
– Oi, dar ne… Svajonės – tai toks dalykas, kurį stengiuosi įgyvendinti. Kai ką nors sugalvoju, šoku iš lovos ir bėgu dirbti. Tai žinot, dar tiek tokių dalykų bus… Turiu derintis ir prie klientų skonio, juk iš to gyvenu.
Žmonės kartais klausia, kokią garantiją savo sukurtiems batams suteikiu. Sunku pasakyti. Klausiu, o kiek kilometrų galėtum nueiti? Aš galiu suteikti garantiją pagal kilometražą. Juk, jeigu tie batai gulės ant spintos, tai jie ir šimtą metų laikys, o jeigu tu kiekvieną dieną vaikščiosi per balas, bus kitas reikalas.
O šiaip, aš ir pats išbandžiau savo siūtų batų tvirtumą. Pasigaminau sau pusbačius, nešiojau juos ir žiemą, ir vasarą. Žolę, jais avėdamas, pjoviau, negailėjau specialiai. Pažaliuoja, nuplaunu, kremu ištepu ir vėl toliau… Net degančią žolę jais gesinau. Ir nieko, atlaikė jie man šešis metus. Po to per siūles irti pradėjo, siūlai sutrūkinėjo, tai mašina jas persiuvau ir vėl nešioju.
– Tai čia jau tikriausiai žmonai nepasisekė, nes vyras, mokantis sutaisyti batus, niekuomet naujų nenupirks…
– Na, mano žmonai naujų batų netrūksta. Kai kuriu naują modelį, tai visuomet pirmiausia jį siuvu pagal žmonos kojos dydį, ir tie batai jai atitenka. Puikus būdas išmėginti, ar tinkamas modelis, ar batas patogus, ar gražiai ir teisingai „ant kojos gula“. Žmona pasako, kas negerai, kur spaudžia ir panašiai. Juk batai – ne kelnės ar suknelė, kur būtų galima kokį centimetrą ten ar ten užleisti. Siūdami batus, mes viską skaičiuojame milimetrais. „Aš nežinau, kiek aš batų turiu“, – sako mano žmona.
– Ar turite pasekėjų, kuriems galėtumėte perduoti savo amatą?
– Aš pats vis dar mokausi. Žinote, čia toks darbas – tu turi jį mylėti. Ir jeigu dabar reikėtų šį amatą perduoti sūnui, aš nepatarčiau. Net jeigu man pačiam reikėtų jį vėl pradėti iš naujo, aš nepradėčiau, nes tai yra per daug sudėtinga ir per mažai apmokama. Štai, pavyzdžiui, Amerikoje, kur dirbau, individualaus pasiuvimo batai kainuoja nuo dviejų-trijų tūkstančių dolerių ir daugiau, Anglijoje –tiek pat svarais. Laimė, kad ir pas mus jau pamažu žmonės pradeda suprasti ir vertinti rankų darbą.
Žinote, dabar populiaru sakyti – „tvari Lietuva“, „žiedinė ekonomika“. Tai ir mano specialybė patenka į šitą sąrašą – užuot pirkus naujus batus, juos galima pataisyti, persiūti. Jeigu batai ilgaauliai, tai tas jų aulas yra amžinas, juk sudyla padas, viena ar kita detalė. Jei žmogus atneša tokį batą, pakeičiame jam priekinę sudilusią jungtį, įdedame kailį pamušalą, odą, išmatuojame koją ir pagal ją padarome pageidaujamą noselę. Ir tai išeina trigubai pigiau negu pirkti naujus, o batai tampai rankų darbo ir tarnauja ilgiau, nei bet kurie kiti.
– O apie ką dažniausiai pasvajojate?
– Kad žmonės pinigų daugiau turėtų. Svajonė tai toks dalykas – kai ką nors sugalvoji, pamąstai, kaip tai padaryti, ir padarai. Ir tada nebelieka tos svajonės, tad kartais geriau nesvajoti.
Aš kartą atlikau eksperimentą, surašiau CV ir išsiunčiau į Ameriką, Kanadą, Švediją. Iš visur gavau teigiamus atsakymus – tik važiuok. Tik aš jau buvau toje emigracijoje ir valgiau tą emigranto duoną, jau nebenorėčiau lipti ant to paties grėblio.
Daug kas mano pažįstamų emigrantų, sugrįžusių į Lietuvą, neišlaikė, nusivylė ir vėl išvažiavo po platų pasaulį laimės ieškoti, o aš dėl savo amato pritapau ir pasilikau čia. Ir man niekur važiuoti nebereikia.
