„Visi mūsų gaminiai labai skanūs“, – patikino pardavėja Zita. Žodis kitas, ir nuo maisto vitrinos pavyko atsitraukti tik nešinai varškėčių prikrauta dėžute.
Pagunda visko prisipirkti – didelė, tačiau tądien vizito tikslas į Utenoje, J.Basanavičiaus gatvėje esančią „Maxima XX“ parduotuvę buvo ne pirkiniai, bet pramoninių prekių skyrius.
Būtent jame darbuojasi 61 metų Virginija Lazauskienė – moteris, kuri kone trečdalį savo amžiaus paskyrė darbui vienoje vietoje – „Maximos“ parduotuvių tinkle.
Ji buvo viena iš darbuotojų, kurie pasitiko į 2004-ųjų lapkričio 8-ąją Utenoje, Aušros gatvėje atidarytą „Maximą“ plūste plūstančius žmones.
Ji buvo ir komandoje žmonių, kurie prieš ketverius metus perėjo dirbti naujausioje šio tinklo parduotuvėje Utenoje, prigludusioje prie ten pat esančio „Ermitažo“.
Tad koks turi būti darbas, jei jo įsikibę žmonės laikosi ne keletą, bet dvi dešimtis metų? „Atsakymas yra paprastas. Tiesiog jis turi patikti“, – patikino V.Lazauskienė.
Nepraėjo pro šalį
„Esu meilės emigrantė“, – paklausta kaip ji, suvalkietė, atsidūrė Utenoje, nusijuokė Virginija.
Tiesa, meilė dar turėjo šiek tiek palaukti. Virginija persikėlė gyventi į Aukštaitiją, kai po mokslų gavo paskyrimą ir įsidarbino mezgėja „Utenos trikotažo“ fabrike. O tada atsirado ir žmogus, su kuriuo ji užaugino sūnų bei dukrą, o šie juodu jau apdovanojo net šešiais vaikaičiais.
„Atvažiavau į Uteną 1977-aisiais, ir fabriko mezgimo ceche išdirbau net 20 metų. Galbūt būčiau dirbusi dar ilgiau, tačiau pradėjus mažinti etatus man teko užverti fabriko duris“, – pasakojo Virginija.
Be darbo ji nesėdėjo – ėmė prekiauti dėvėtais drabužiais, ir tai darė kone septynerius metus. Tačiau smulkusis verslas turi savo specifiką, jis išvargina, juolab kad turgavietėse prekeiviams tenka darbuotis bet kokiu oru, nepaisant, ar tai dargana, ar kaitra, šaltis ar sniegas.
„Tuomet, kai Utenoje, greta naujosios bažnyčios Aušros gatvėje buvo pastatyta „Maxima“, pamaniau, kad imsiu ir užeisiu. O gal gausiu joje darbo? Kiek gi galima su tais rūbeliais vargti?“ – į praeitį grįžtelėjo V.Lazauskienė.
Žodis po žodžio, ir anuometinis pokalbis su komandą buriančia parduotuvės direktore Ale Bielskiene baigėsi klausimu, ar Virginija turėsianti Vilniuje galimybę pas ką nors laikinai apsistoti.
Toks klausimas Virginiją ir nustebino, ir pradžiugino. Nes jis reiškė būtent tai, kad ji priimama į darbą ir kad reikės pasimokyti.
„Kaip tik tuo metu Vilniuje dar gyveno mano dukra. Tad nuvažiavau pas ją, ir tris savaites mokiausi iš patirties turinčių darbuotojų „Maximos“ pramoninių prekių skyriuje.
Tuomet, kai į naująją parduotuvę Utenoje buvo pradėtos vežti prekės, mes visi, mokiniai, grįžome namo ir pradėjome ruoštis jos atidarymui“, – taip apie darbų pradžią šiame lietuviškame prekybos tinkle kalbėjo Virginija.
Karjera nepaviliojo
„Virga!“ – išgirdusi tokį kreipinį V.Lazauskienė kaskart nustemba. Paprastai niekas iš saviškių parduotuvėje jos taip nevadina, nes visiems „maximiečiams“ ji yra Virgutė.
Užtat ne mažybinis kreipinys reiškia ir tai, kad Virginiją pašaukė anaiptol ne bendradarbiai. Galbūt – į parduotuvę užsukę pažįstami žmonės, o gal – ją įsidėmėję pirkėjai.
Tokių, tikėtina, yra nemažai, nes per aštuoniolika darbo metų ne vienas uteniškis įsidėmėjo jos vardą. Kaip gi kitaip, jei pramoninių prekių salėje dirbanti moteris nuolat zuja tarp lentynų?
„Man labai patinka pramoninių prekių skyrius, nenoriu jo keisti į jokį kitą.
Nieku gyvu negalėčiau dirbti pardavėja ties maisto prekių vitrinomis. Ten – monotonija. Darbuotojai ten rytais sukrauna į vitrinas prekes, ir visą dieną jiems tenka sverti tai, ko prašo pirkėjai.
Pieno produktų skyriuje monotonijos taip pat yra į valias. Reikia išimti besibaigiančio galiojimo prekes, sudėti – naujas, ir kasdien tenka kartoti tą patį. O štai pramoninių prekių skyriuje – nuolatinė kūryba“, – kalbėjo Virginija.
Ją kaskart apima smalsumas, kai vienos sezoninės prekės keičiamos kitomis, kai vietoj Vėlinių žvakių į lentynas pradedami krauti Kalėdų šventėms skirti gaminiai. Be to, dėliojant žėrinčias kalėdines prekes norisi ir pačiai pasistengti, kad jos lentynose ar ant palečių atrodytų ypač gražiai.
„Pramoninių prekių skyrius yra didelis. Tai viskas, kas nevalgoma ir net tai, kas valgoma, pavyzdžiui, maistas kūdikiams bei ėdalai augintiniams. Drabužiai, buitinė chemija, indai, buities prietaisai – visa tai telpa į šio skyriaus lentynas, kur man pačios gražiausios yra tos, į kurias sudedu įvairiausius indus“, – apie savo darbą kalbėjo V.Lazauskienė.
Regimi ir neregimi pokyčiai
Kone du dešimtmečiai prekyboje – didelis laiko tarpsnis. Ar įmanoma įžvelgti tai, kaip per tą metų gausą pasikeitė pati „Maxima“?
Pasak Virginijos, didžiausi pokyčiai yra susiję su technologijomis. „Maxima“, kurioje ji dirba, statyta neseniai, tad joje neišvengiamai visa inžinerinė infrastruktūra įrengta taip, kad būtų tausojama energija.
„Man pačiai tapo lengviau peržiūrėti prekių kainas. Anksčiau tekdavo kas savaitę sutikrinti jas pagal atspausdintą kainyną.
Dabar gi turime kaupiklius. Tai lyg mini kompiuteriai, kuriais skenuojame prekių barkodus ir iš karto juose matome informaciją, kiek tos prekės kainuoja, ar teisingai nurodyta jų kaina lentynoje. koks tų prekių likutis sandėlyje. Tai didelis palengvinimas“, – kalbėjo Virginija.
O štai fizinio darbo, anot jos, nepakeitė jokie robotai. Tuomet, kai atvežamos paletės su prekėmis, tenka pasiraitoti rankoves ir padirbėti.
„Buitinės chemijos pakuotės – nelengvos, gyvūnams skirto ėdalo – taip pat. Bet esu apdovanota sveikata, kai dirbu net negalvoju apie tai, kad sunku“, – patikino Virginija.
Stipri motyvacija
Draugiški bendradarbiai ir vadovai – viena iš svarbiausių priežasčių, kurios, anot Virginijos, neprileidžia minčių apie kito darbo paieškas. Joks žmogus neištvertų taip ilgai viename darbe, jei jame tvyrotų įtampa.
Didelis privalumas, anot jos, yra ir kasdienė galimybė nemokamai papietauti – karšus patiekalus visiems darbuotojams pagamina virėja.
Solidus darbo stažas padidina atostogoms skirtų dienų kiekį, o atsižvelgiant į apyvartą – į didesnį prekių pardavimą – kartu su alga sumokama priedų.
Išskirtinis yra ir „Maximos“ darbų grafikas, kai keturias darbo dienas keičia keturi laisvadieniai.
„Taip, darbo dienos būna ilgos, kartu su pietų pertrauka siekia dvylika valandų.
Keliuosi 5 val. ryto, po valandos jau būnu savo „Maximoje“ ir per porą valandų iki parduotuvės atidarymo patikrinu kainas bei susivežu į salę jau atvežtas prekes. Tol, kol nėra pirkėjų, daug paprasčiau užpildyti jomis lentynas“, – užsiminė pašnekovė.
O štai keturios išeiginės suteikia ne tik galimybę nudirbti namų ar sodo darbus, bet ir atsikvėpti.
„Mudu su vyru labai mėgstame keliauti po Lietuvą. Pastaruoju metu tenka gerokai pasukti galvą tariantis, kur dar nuvažiuoti – kokių lankytinų vietų dar nepamatėme. Taigi nusižiūrėję jas sėdame į automobilį ir – pirmyn“, – ilgų laisvadienių teikimais privalumais pasidžiaugė Virginija.
