Juo labiau kad dabar mūsiškėje parduotuvėje jau turime stiprų kolektyvą – patyrusių darbuotojų branduolį, kuris pajėgus atremti visus iššūkius“, – štai taip apie darbą, kurį šiuo metu daro, prakalbo Klaipėdoje, Liepų gatvėje esančios „Maxima XX“ parduotuvės vadovė Vilma Alšauskienė.
Ši 51 metų moteris „Maximos“ tinkle dirba du dešimtmečius, tad jos patirtis aprėpia ir tai, kaip keitėsi parduotuvėse technologijos, žmonų apsipirkimo įpročiai, pardavėjų bei pirkėjų bendravimas.
Būna, kad kam nors susirgus ar pasiligojus vaikams, kuriuos reikia slaugyti, parduotuvėje reikia perskirstyti darbus, o ne visi nori kituose skyriuose dirbti“, – kalbėjo V.Alšauskienė.
Maža parduotuvė – maži iššūkiai
2001-ųjų rugsėjo 18-oji. Šią datą Vilma puikiai prisimena – tądien Klaipėdoje, „Akropolyje“ esančioje „Maxima XXX“ parduotuvėje ji pradėjo dirbti salės darbuotoja. Taigi ji įsidarbino ne bet kur, bet vienoje didžiausių uostamiesčio parduotuvių.
Anuomet, būdama trisdešimtmetė, Vilma nutarė pakeisti darbą – jau buvo sukaupusi patirties dirbdama nedidelėje parduotuvėje.
„Norėjau didesnių iššūkių. Išmokau vairuoti – gavau vairuotojo pažymėjimą, o tada, talkinant darbo biržai (dabar – Užimtumo tarnyba), pradėjau ieškoti darbo. Deja, niekas nieko nepasiūlė, todėl įsidrąsinau ir nuėjau į darbo pokalbį į „Maximą“. Ir mane priėmė. Taigi mažą parduotuvėlę iškeičiau į didelę“, – į praeitį grįžtelėjo Vilma.
Ar sunki buvo pati pradžia, kai tekdavo suktis didžiulėje parduotuvėje tarp lentynų, kraunant į jas prekes? Kur ir ką padėti? Ir kaip tai padaryti kuo greičiau?
„Niekada niekas nepalieka naujokų vienų. Aš taip pat, pradėjusi dirbti salės darbuotoja daržovių skyriuje, turėjau savo globėją. Ir užsikabinau – dirbau tame skyriuje net trejus metus.
Kadangi nebijau jokių darbų, man niekada nekilo minčių apie tai, kad parduotuvėje dirbti sunku. Kur bebūčiau ir ko imčiausi, tiesiog dirbu taip, kaip sugebu – dirbu kaip namie. Juo labiau kad pati pasirinkau tokį darbą ir esu iš tų, kurie net per atostogas negali ramiai nusėdėti“, – patikino moteris.
Dirbo ir mokėsi
Ar visą laiką taip ir dirbsiu, kraudama į lentynas bulves, svogūnus ir kitas daržoves? Arba kitas prekes kitose salėje?
Atsakymas į šiuos klausimus buvo vienas – ne. Ir jis Vilmą paskatino imtis studijų – moteris įstojo į Klaipėdos valstybinę kolegiją ir kibo į finansų mokslus.
Nuo tokio sumanymo niekas jos neatkalbinėjo, atvirkščiai, sulaukė paskatinimo, o kartu – ir galimybės darbų grafiką priderinti prie studijų. Tad penkerius metus moteris studijavo, o vakarais dirbdavo pardavėja kulinarijos skyriuje.
„Man toks grafikas buvo priimtinas – sugebėjau ir mokytis, ir dirbti. Jeigu nebūčiau gavusi galimybės pakeisti darbo pobūdžio, ko gero, būtų tekę palikti parduotuvę ir visą laiką skirti tik studijoms. To neprireikė.
Apskritai „Maxima“ laikosi nuostatos, kad aukštesnėms pareigoms reikia užsiauginti savo darbuotojus, o nepririnkti jų iš pašalies. Tai motyvuoja savus žmones, kurie stengiasi – dirba, mokosi ir taip daro karjerą.
Didelis privalumas buvo ir tai, kad „Maximoje“ taip rikiuojami darbai, kad keturias darbo dienas keičia keturi laisvadieniai“, – kalbėjo Vilma.
Atsakomybės gūsiai
Baigiantis studijoms Vilma atsitraukė nuo kulinarijos skyriaus vitrinų. Kadangi toje pačioje „Akropolio“ „Maximos“ parduotuvėje prireikė greitai gendančių maisto produktų vadybininko, jai ir buvo pasiūlytos šios pareigos.
„Neneigsiu – buvo sunku. Taip būna, kai tenka imtis visai kitokio darbo, nei buvo įprasta.
Bet kartu galiu paliudyti tai, kad visko yra išmokstama, o man rūpėjo ir teberūpi kuo daugiau visko sužinoti, tad padirbėjau įvairiuose skyriuose, kur kiekviename – savita specifika. Nes greitai gendantys maisto produktai – tai ir pienas bei jo gaminiai, ir duona, ir pyragai bei tortai, ir mėsos gaminiai“, – pasakojo Vilma.
Niekur nedingo ir tai, ką ji išmoko per studijas – finansų žinių jai prireikė, kai ji didžiulėje „Maximoje“ jai buvo patikėtos pamainos vadovės pareigos, o tai reiškė ir tai, kad ji tapo direktorės pavaduotoja ir taip įgijo vadovavimo parduotuvei patirties.
O štai dabar jau kone treji metai, kaip V.Alšauskienė uostamiestyje vadovauja ketvirtai pagal dydį „Maxima XX“ parduotuvei. Taigi 18 metų darbo stažą, įgytą „Akropolio“ „Maximoje“ papildė dar treji metai atsakomybės vadovaujant naujausiai Klaipėdoje šio tinklo parduotuvei.
Kuri pozicija per tuos du dešimtmečius buvo sunkiausia? Pasak Vilmos, daugiausia įtampos iš pradžių kėlė naujausios – direktorės pareigos, nes vis dėlto teko prisiimti atsakomybę už visos parduotuvės veiklą.
„Streso buvo, bet neleidau sau atsitraukti“, – patikino Vilma. Dabar ji kasdien prieš 8 valandą ryto praveria savo parduotuvės duris, 17 valandą – jas uždaro. Įprasti prie naujo darbo ritmo, – kitokio, nei būta 18 metų, juk nebuvo paprasta.
„Iš pradžių nesugebėdavau savaitgaliais namuose susitvarkyti taip, kaip tai padarydavau per keturis laisvadienis. Daržas, sodas, puodai, šeima – ir visa tai tenka sužiūrėti per dvi išeigines dienas. Prireikė laiko, kol išmokau pirmenybę teikti tam, kas svarbiausia – poilsiui“, – nusišypsojo Vilma.
Ši moteris užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų, kuriam šiuo metu – 17 metų, taigi profesijos pasirinkimo iššūkiai jam dar prieš akis. „Abi dukros jau sukūrė savo šeimas, bet nė viena, nė kita neatsigręžė į prekybą: viena dirba logistikos srityje, kita – finansų“, – užsiminė pašnekovė.
Regimi ir neregimi pokyčiai
O kaip per tuos du dešimtmečius pasikeitė pati Maxima? Vyresnio amžiaus žmonės, ko gero, dar pamena, jog netrūkdavo gandų apie tai, koks sunkus prekyboje darbas ir kokios mažos joje algos.
„Visur reikia dirbti. Nebent žmonėms, kurie ateina į darbą tik „užmušti“ laiko, normalus darbas atrodo kaip vergovė. Jie tingi dirbti, o tokių žmonių esti visais laikais.
Pati aš niekada neatsidūriau tokiose situacijose, kuriose mane ar kitus kas nors engtų“, – paaiškino Vilma.
Užtat per tuos porą jos darbo dešimtmečių pasikeitė ir pardavimo, ir bendravimo su pirkėjais kultūra. „Pati juk penkerius metus dirbau pardavėja kulinarijos skyriuje, o tai – kasdienė akistata su pirkėjais. Nebuvo lengva – nėra ir dabar paprasta dirbti tokiose pozicijose.
„Niekada naujokų nepaleidžiame vienų – mokome, stebime, padedame. Reikia žinoti, kada su pirkėjais pasisveikinti, kada – atsisveikinti. Tenka prisėsti ir prie mokomųjų programų, reikia ir geležinės kantrybės. Pirkėjas juk visada yra teisus, tad nuoskaudas tenka nuryti.
Yra buvę, kad ir pati, aprėkta, apšaukta pirkėjų, atsitraukusi nuo prekystalio ir išsiverkdavau. Užtat puikiai suprantu, kaip parduotuvėje jaučiasi mano darbuotojai“, – kalbėjo V.Alšauskienė. Ir pridūrė: „Užtat kaip gerai, kad visi jau pamiršo laikus, kai kasininkams patiems tekdavo suskaičiuoti grąžą – dabar juk už juos tai padaro kasos aparatas.
Labai geri pagalbininkai yra ir skaneriai, kuriuos vadybininkai nešiojasi. Pakanka salėje nuskenuoti prekės duomenis, ir jau aišku, kokia jos kaina ar koks tokių prekių likutis sandėlyje. Neseniai juk su kiekviena preke, kai tik kildavo klausimų, bėgdavome tikrinti juos duomenų kompiuteryje“.
