Sena svajonė
Šis knygynas duris atvėrė 2021 m. gruodžio 1-ąją, o viso to sumanytojas – filosofas Viktoras Bachmetjevas. Įkurti knygyną savo gimtajame Kaune buvo jo sena svajonė.
Apie tai šypsodamasi pasakojo knygyno vedėja Indrė Gaučienė: „Jautėsi kitokių knygų trūkumas. Ir pačiam Viktorui, filosofijos studijų draugui, žmogui, mylinčiam knygas, norėjosi kažko kito, bet to niekur nepavykdavo rasti.
Pernai vasarą mes netikėtai susitikome ir jis manęs paklausė, ar nesu kuo nors labai užsiėmusi, gal norėčiau knygyną kurti kartu, ir patirties juk turiu, nes 12 metų dirbau knygyne. Nuo to viskas ir prasidėjo.“
Ji paminėjo, kad pradžia nebuvo itin lengva. Visgi skirtumas yra tarp to, kai ateini į darbą, kuriame jau viskas paruošta, ir kai pats kuri viską nuo pradžių, nuo tuščių patalpų, kuriose nėra nieko: nei lentynų, nei kasos aparato,
„Paruošti patalpą buvo sudėtinga, be to, kadangi namas senas, sugalvojome knygų lentynoms panaudoti senas, nudažytas paletes, jas taip pat reikėjo šiek tiek apdirbti, kad knygos jose nesibraižytų. Bet dabar liko tik užsakinėti knygas iš leidyklų – man tai vienas malonumas, poilsis ir pramoga“, – su portalu lrytas.lt kalbėjosi moteris.
Nematytos knygos
Į šį knygyną patenka kruopščiai atrinktos, ne taip dažnai girdimos ar matomos, mažesnių leidyklų, pavienių kūrėjų, kartais net senos, ne masiniam skaitytojui skirtos knygos.
„Tokių kitur Kaune tikriausiai nerasite. Čia užsuka ir nemažai žmonių iš Vilniaus, jie irgi sako, kad čia knygos kitokios, nematytos“, – pareiškė I.Gaučienė, paminėdama, kad įsiklausoma ir į klientų norus. Jei šie rekomenduoja kokias nors įdomias ir knygynui tinkančias knygas, I.Gaučienė jas užsako iš leidyklų.
„Mes daugiau turime akademinės, atrinktos grožinės literatūros, kuri nėra greitai perskaitoma vasarą prie jūros ir greitai pamirštama. Daugiau orientuojamės į mokslo literatūrą, filosofiją, dailę“, – vardijo knygyno vedėja.
Ji pripažino, kad vaikiškos literatūros knygyne yra kiek mažiau, mat iš pradžių buvo labiau orientuotąsi į suaugusius. Tačiau net ir knygelės vaikams čia – išskirtinės, nematytos, su gražiais paveikslėliais, jos – lyg meno kūriniai.
Tačiau dėl to, kad lentynose vaikiškų knygų skaičiuojama mažiau, atsakomybę prisiima ir pati I.Gaučienė. Ji anksčiau dirbo knygyne, kuriame daugiau buvo galima rasti akademinės, mokslinės literatūros, o vaikams – vos vieną kitą knygą, tad dabar moteris bando persiprogramuoti.
Panaši situacija yra ir su poezija. Anksčiau, kaip ji teigė, „poezija buvo miręs reikalas“, tos knygos stovėdavo niekam nereikalingos, neliečiamos, tačiau dabar viskas kitaip. I.Gaučienė sakė nustebo išvydusi, kad dabar poezijos knygas varto nemažai žmonių, jų ieškodami į knygyną užsuka net jaunuoliai.
Kaip namie
Dar vienas knygyno išskirtinumas – čia lentynose knygos išdėliotos ne pagal sritis, o pagal leidyklas.
„Nežinau, ar dar kur nors Lietuvoje taip daroma. Mums taip išėjo netyčia. Kadangi iš pradžių knygų turėjome nedaug, nebuvo ir galimybės jų išdelioti pagal sritis, todėl jas tiesiog sudėjome pagal leidyklas ir taip darome iki šiol. Žmonėms tai įdomu, kai kurie užėję dairosi, nesupranta, kaip knygos ieškoti, tada papasakoju, patariu“, – pasakojo vedėja.
Be to, nemažai knygų lentynose atsuktos ne taip, kad klientas matytų tik jų nugarėles, bet ir pačius viršelius.
„Kol dar pradžia, vietos knygoms yra, tad jas atsukame veidu, viršeliu, į priekį. Kol kas dar turime tokią prabangą, taip jos ir geriau matomos“, – teigė ji.
Dėl to, pasak I.Gaučienės, kai kurie gyventojai šį knygyną net vadina muziejumi ir nebūtinai atėję knygas perka, kai kurie užsuka vien pasižiūrėti, kokiomis knygomis lentynos papildomos.
„Turime staliuką, pasiūlome arbatos, kavos, kad žmonės jaustųsi lyg namie. Kai kurie dėl to nustemba, jiems tai būna netikėta, bet vėliau išsikalbame, o kitą kartą jie sugrįžta vien papasakoti, ar knyga patiko, nepatiko. Kai kurie net pas mus prisėda ir knygas truputį pavarto, paskaito, nes yra pavargę nuo pirkimo internetu, jie nori knygas paliesti, pavartyti, išsirinkti patys.
Be to, jaučiame ir stiprų žmonių palaikymą. Kartais atrodo, lyg įkūrę knygyną žmonėms darome gerą darbą. Jie ateina ir dėkoja.
Daugelis matė, kiek knygynų užsidarė ir supranta, kad tik pasižiūrėti knygų neužtenka, vienąkart užėjus į knygyną, kitąkart jo gali nebebūti, juk išlaikyti knygynus yra sudėtinga. Tai net turime pirkėjų, grįžtančių pas mus kas mėnesį ir vis ką nors nusiperkančių, kad tik neužsidarytume. Tik atsidarėme, o žmonės jau jaudinasi, kad neužsidarytume, – nusijuokė vedėja. – Kai kurie Kauno rašytojai taip pat atneša savo knygų su parašais, tokioms knygoms turime net atskirą lentynėlę.“
Sudomino ir fotografus
Kūrėjai čia atneša ne tik knygų. Anot I.Gaučienės, kol knygų nebuvo per daug, kai kurios sienos liko neuždengtos lentynomis, o į knygyną kartą užsukęs fotografas Remis Ščerbauskas į tai atkreipė dėmesį ir pasiteiravo, galbūt čia būtų galima pakabinti jo fotografijų.
„Taip ilgą laiką jo Kauno gatvių juodai baltos nuotraukos kabėjo ant mūsų sienų, o vėliau tokia galimybe susidomėjo ir kita fotografė. Tad nuotraukas dabar pakeitėme.
Žmonėms patinka knygyne matyti nuotraukas, o ir fotografams patinka, kad jos kabo kaip namie tarp knygų lentynų, o ne kokioje nors tuščioje parodoms skirtoje patalpoje. Tad, kol knygos telpa į esamas lentynas, manau, fotografijos parodų tikrai dar turėsime“, – šypsojosi moteris.
Ką skaityti
Pati I.Gaučienė sakė visada šalia turinti pasidėjusi knygų krūvelę ir kasdien iš jos pagal nuotaiką išsirenkanti ką nors skaityti, bet kai knygų tokia gausybė, sunku išskirti ir parekomenduoti kelias.
Tačiau galų gale pašnekovė apsisprendė ir paragino skaitytojus atkreipti dėmesį į šias: „Odilės“ išleistas „Jonas Mekas. Proza“ ir „Jonas Mekas. Poezija“, Giedrės Beinoriūtės parašytą „Kino operatorius Audrius Kemežys. Akimirksnis spalvoms suderinti“ ir leidyklos „Slinktys“ jaunų rašytojų kūrybą talpinančias knygas.
