Laukia eilėje, kol galės atiduoti
Globos namus J.Gustaitienė įkūrė prieš beveik 29 metus. Tuomet ji buvo ką tik baigusi veterinarijos mokslus ir pradėjusi veterinarijos gydytojos darbą. Ji dažnai susidurdavo su žmonėmis, norinčiais užmigdyti sveikus gyvūnus, o gatvėse lakstantys buvo karantino tarnybų žudomi. Neištvėrusi tokios realybės moteris nusprendė įkurti prieglaudą ir bent dalį gyvūnų išgelbėti.
Tik atvėrus duris patalpos kaipmat užsipildė, tokio kiekio beglobių ji nesitikėjo. Deja, iš pradžių per tam tikrą laiką nepavykus padovanoti gyvūnų tekdavo atlikti eutanazijas. J.Gustaitienė džiaugiasi, kad dabar šito imtis nebereikia ir visi gyvūnai prieglaudose gyvena tol, kol randa naujus namus.
Kaune bus statomos naujos patalpos, o šiuo metu J.Gustaitienės prieglaudos veikia Alytuje ir Kaune. Jos – užplūstos kačiukais.
„Tai – nesibaigianti problema. Nesuprantu, kas vyksta su žmonėmis, ką jie sau galvoja? Kol organizacijos gyvūnus priima, tol žmonės piktnaudžiauja“, – skėsčiojo rankomis moteris.
Prieglaudos taip užpildytos, kad žmonės net laukia eilėje, kol galės atiduoti savo augintinius. Kai kuriuos gyvūnus reikia priimti skubiau, pavyzdžiui, mirusių žmonių, kitos išeities tiesiog nėra.
Jos teigimu, kačiukus reikėtų kastruoti arba sterilizuoti, kitu atveju ši bėda niekada nesibaigs. Deja, žmonės to daryti ir mokėti pinigų už tai nenori. Tada ši našta užgula prieglaudas.
„Neseniai paskambinusi moteris sakė, kad jos 12 metų katė ir vėl atsivedė kačiukų. Bet jai tie kačiukai ir net pati katė nusibodo, todėl juos nori atnešti mums. Įsivaizduojate? Jai nusibodo. Tokios patirtys paralyžiuoja“, – portalui lrytas.lt pasakojo gyvūnų prieglaudos įkūrėja.
Nepaisant to, J.Gustaitienė pripažįsta, kad situacija su laiku keičiasi į gerą. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje retai kada tenka išvysti be priežiūros lakstantį šunį, o anksčiau tokių buvo daugybė.
Užtrunka, kol prijaukina
Kaip J.Gustaitienė sako, vienam kačiukui, pakliuvusiam į prieglaudą, reikėtų su savimi turėti bent 50 eurų, nes gyvūną reikia paženklinti, paskiepyti, būtina jam sugirdyti vaistus nuo kirminų, taip pat prireikus ir kastruoti ar sterilizuoti. O kur dar visos išlaidos maistui, smėliui, patalpų nuomai, išbrangusiai elektrai, darbuotojų atlyginimams.
Pasak pašnekovės, savivaldybės apmoka tik 14 dienų išlaikymą, jei per tą laiką gyvūnas nėra padovanojamas, už išlaikymą toliau moka prieglauda.
„Bet dažniausiai gyvūnai pasiimami vėliau. Pavyzdžiui, šunys, kurie buvo pabėgę, yra žmonių išgąsdinti, gal juos vijosi, baidė, akmenimis mėtė. Gyvūnas visko bijo, tokio dovanoti negalime. Čia gelbėja savanoriai, jie ateina ir tokiais šunimis rūpinasi, kartu su jais sėdi voljeruose, glosto, bando prisijaukinti“, – pasakojo J.Gustaitienė.
Ji su džiaugsmu prisimena pandemiją. Tada gyventojai vienas po kito lankėsi prieglaudose, kai kuriose patalpose net nelikdavo nė vieno gyvūno, o to jau nebuvo apie penkerius ar net daugiau metų. Džiugiausia, jog tai nebuvo vienkartinės užgaidos, mat nė vienas žmogus negrįžo ir gyvūnų negrąžino.
Apskritai dabar visiems aktyviai naudojant socialinius tinklus gyvūnus atiduoti yra lengviau. Įkėlus nuotraukas žmonės suskuba gyvūnus pasiimti. Tiesa, prieglaudose yra ir antirekordus pasiekusių gyvūnėlių, pavyzdžiui, šuniukų, kurie globos namuose gyvena jau 5–7 metus.
„Bet vieną tokį nabagėlį pavyko padovanoti. Įkėlėme jo nuotrauką į feisbuką ir vos per valandą radome jam namus“, – su šypsena prisiminė pašnekovė.
Tenka priminti sau ir kitiems
Pati J.Gustaitienė augina veislines kates – devonreksus, tačiau neneigia, kad kartais jos namuose atsiranda ir viena kita katė iš prieglaudos.
„Neatsispiriu, – nusišypsojo ji. – Turėjau tokią katę, kuri lyg direktorė, tai pas mane, tai pas kaimynę gyvendavo. Neseniai kaimynė ją išsivežė į sodybą ir paskui pasakė, jog tikriausiai nebenorės jos grąžinti. Aš net nusijuokiau. Tegu turi, jei tik nori.“
Moteris aiškino, kad tokios silpnumo akimirkos ir stiprus gailestis dažnai užklumpa, norisi visus beglobius parsinešti namo, todėl ir darbuotojams nuolat primenama, kad niekam neišeis į naudą, jei namuose atsiras po antrą prieglaudą, tada bus sunku visais pasirūpinti.
Kaupia atsargas
Prieglaudų reikia, mat Lietuvoje vis dar yra nemažai gyvūnų be namų, tačiau tokią veiklą svarstančius pradėti J.Gustaitienė įspėjo – bus sunku, ir emociškai, ir finansiškai. Ji pati dažnai prisimena sunkią globos namų pradžią ir tuo metu buvusį didelį pinigų, kitų reikalingų daiktų, vaistų, maisto stygių. Net ir dabar lėšų nėra tiek daug, tad taupyti nepamirštama.
„Turiu užsilikusią baimę ko nors pritrūkti, todėl visada kaupiame maistą, kad jo turėtume bent mėnesiui į priekį. Maža kas gali nutikti, ar pandemija, ar karas. Vieną mėnesį galėtume išgyventi, sandėliai pilni atsargų“, – teigė ji.
Dėl privalėjimo taupyti ir darbuotojų prieglaudose nėra labai daug – tik patys svarbiausi ir tik tiek, kiek iš tiesų reikia. Tad, kaip teigė J.Gustaitienė, savanoriai prieglaudoms yra didžiulė atrama.
