2009 metais išėjusi į motinystės atostogas A.Mikolajūnienė tikina supratusi, kad tikrai negrįš į savo buvusį darbą. Ji sako norėjusi kažko savo, be to, visada turėjusi verslininkės gyslelę: jau nuo 13 metų prekiavusi saldainiais.
„Bet šis verslas išėjo visiškai netyčia – kai nusipirkome trijų kambarių butą Lazdynuose, pamatėme, kad dokumentuose parašyta, jog jis yra dviejų kambarių su komercinėmis patalpomis. Perkant to nežinojome – man tiesiog patiko buto nuotraukos ir kaina.
Mano tėtis atvažiavo jo apžiūrėti, nes aš tuo metu dirbau, tad sumokėjau užstatą to buto net gyvai nemačiusi. Bet kai sužinojau, kad čia yra komercinės patalpos, man tai patiko ir tiko. Matyt, taip ir turėjo būti, visiškai nieko nesigailiu“, – neįprastą kelią į savo verslą prisiminė moteris.
Viskas prasidėjo nuo kopijavimo aparato
Visgi pirmus metus turimas komercines patalpas Mikolajūnai nuomojo vienai verslininkei, kad iš gautų pinigų galėtų mokėti būsto paskolą. Tačiau po metų ši nutraukė sutartį, tad šeima ėmė galvoti, ką gi su tuo kambariu veikti.
„Nusprendėme, kad reikia kurti kokį nors verslą – aš vis tiek esu namuose, vaikas labai ramus, galima kažką daryti. Tad visus pinigus, kuriuos gavau per motinystės atostogas, skyriau įmonės įstatiniam kapitalui.
Vėliau galvojome, kokio verslo norėtume. Prekiauti bandelėmis, daržovėmis? Bet tam reikia atitinkamų sąlygų, neduok Dieve kažkas apsinuodys. Mano vyras moka taisyti kompiuterius, tad pasiūlė atidaryti taisyklą, o aš dar sugalvojau joje pastatyti kopijavimo aparatą – gal kažkas norės ką nors atsispausdinti?
Pradėjo pas mus eiti žmonės kopijuoti dokumentų, bet kiekvieną kartą vis klausdavo: gal turite popieriaus? Įmaučių? Tušinukų? Pradėjo pasakoti, ko jiems reikia. Išklausėme jų ir iš pradžių atsivežėme popieriaus, paskui – įmaučių ir taip po truputį visko atsiveždami dabar turime jau 4 tūkst. prekių“, – juokėsi A.Mikolajūnienė.
Pasak jos, galima sakyti, kad patys klientai sukūrė visą prekių asortimentą pasipasakodami, ko jiems reikia, o viso to beieškodami verslininkai taip pat atrado ir parsivežė naujovių.
Prieš pradėdama savo veiklą A.Mikolajūnienė daug metų dirbo vadybininke, pardavinėjo reklamos medžiagas, bet sako niekada nenorėjusi kurti verslo šioje srityje ir būti buvusio darbdavio konkurente.
„Vaikystėje man labai patiko visokie pieštukai, sąsiuviniai, visus savo kišenpinigius išleisdavau ant kanceliarinių prekių, o ne ant kokių pyragėlių. Nors dar labai norėjau atidaryti kavinę. Ir iki šiol dar noriu. Gal, kai visi vaikai išsilakstys iš namų, jų kambaryje įkursime kokią blyninę“, – juokiasi ji.
Verslininkė kaip vienus pagrindinių savo verslo patalpų privalumų išskiria tai, kad nereikia mokėti už nuomą bei kad dirba tiesiog namuose. Visgi anksčiau A.Mikolajūnienė sako sulaukdavusi klientų, kurie bandydavo apsipirkti naktį ir per laisvas dienas – esą juk vis tiek verslininkė gyvena čia pat – tačiau ji sugebėjusi šiems gražiai paaiškinti, kad tam tikru metu nedirba. Anot jos, jeigu nenubrėši ribų iškart, tai tęsis nuolat.
O klientus užsukti į šią niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje Lazdynuose įsikūrusią parduotuvę vilioja spalvotų pieštukų tvorelė prie įėjimo. „Pirkome ilgus tvoros stulpus statybinių medžiagų parduotuvėje, juos netolygiai supjaustėme ir apipjaustėme jų galiukus.
Tada gruntavome ir dažėme įvairiomis spalvomis. Specialiai užsakinėjau dažus, jie atsiėjo nepigiai. Paskaičiavome, kad tvorelės kvadratinis metras kainavo 170 eurų. Reklamos brangios ir joms reikia savivaldybės leidimų, o čia leidimo nereikia, nes tai juk yra tvorelė.
Bet užtat ji viską apie save pasako – kad drožtukas pridrožė pieštukų. Klientai ateina čia su mažais vaikais paskaičiuoti šitų pieštukų, pasimokyti spalvų, nusifotografuoti. Net kai atostogauju, man žmonės skambina ir klausia, kur užsisakėme tokią tvorelę. Tikrai nemažai žmonių irgi tokios norėtų“, – šypsojosi verslininkė.
Tokių prekių kitur Lietuvoje nėra
Nors iš pradžių visas prekes Mikolajūnai pirkdavo iš tiekėjų Lietuvoje, vėliau suprato, kad šitaip toli nenueis, kad turi kažkuo išsiskirti iš kitų, kažką atsivežti iš užsienio. „Turime sutartis su tiekėjais Lietuvoje, o patys kai ką vežamės iš JK.
Anksčiau tas angliškas prekes pirkdavome iš konkurentų Lietuvoje, bet jie nustojo bendradarbiauti su anglais, nes derybos su jais vyksta iki pusės metų – jie labai lėti. Tada mes užmezgėme ryšius su anglais ir jau žinodami, kaip viskas vyksta, įsigudrinome vienu kartu pirkti iškart po 6–7 paletes prekių ir ramiai jomis prekiauti metus. Dabar vieninteliai Lietuvoje turime tokių prekių“, – pasidalino gudrybe verslininkė.
Taip pat šeima ėmė glaudžiai bendradarbiauti su darželiais, nes jie, pasak A.Mikolajūnienės, niekada nebankrutuoja – tai ne įmonė, kuri prisidaro skolų ir dingsta, jie visada laiku apmoka už prekes.
Jos teigimu, darželiai nori kokybiškų priemonių, kurių ne visada gali rasti paprastame prekybos centre, tad vien dėl jų verslininkai iš JK ėmė vežti didelius blokus 12 spalvų guašo, kurio vienos spalvos indelyje telpa 600 ml. dažų.
„Darželiuose šių dažų reikiamas kiekis vaikams pilstomas į paletes, tokiu būdu vaikai nesumaišo guašo spalvų, kaip kad būna su įprastais mažais rinkinukais. Taip pat dideliais kiekiais vežame klijus, modeliną, molį, gipsą – Lietuvoje tokių didelių kiekių nelabai galima rasti, o mažų rinkinių darželiams, mokykloms pirkti neapsimoka.
Taip pat turime daug visokių prekių dekoravimui, įvairių pieštukų – pavyzdžiui, akvarelinių, kuriais ką nors nupiešus ant popieriaus vėliau galima šlapiu teptuku gražiai išlieti piešinį“, – vardijo A.Mikolajūnienė.
Ji taip pat pasakoja lankiusi meno terapijas tam, kad sužinotų apie įvairias naujas priemones ir jų panaudojimo būdus, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti klientams. Mat viskas tobulėja, priemonės keičiasi, jų atsiranda vis daugiau. Pavyzdžiui, ją nustebino labai minkštas plastelinas, kuriuo galima piešti.
Nors kartais iš savo vyriausiojo sūnaus sulaukia priekaištų, kad neaugina verslo, moteris su tuo nesutinka – ji tikina stebinti rinką, atnaujinanti prekes, atsivežanti naujovių. „Aišku, pagalvoju apie ateitį, kad galbūt sūnus perims veiklą.
Aš tyčia jo pas save neįdarbinau, nors jis ir turi verslininko gyslelę – norėjau, kad jis pagyventų ir pamatytų, kaip yra kitur, kad gautų patirties. Manau, kad jis mano versle būtų „supelyjęs“, jam čia nebūtų kur tobulėti.
Todėl liepiau jam pasimokyti, o grįžus jau kartu vystyti verslą, dar ir mane pamokyti. Beje, jis jau ir dabar padaro visokius skaičiavimus, kurių aš visai nesuprantu. Juokiamės, kad dabar mamytė pažais, o, kai jai atsibos, tada jis galės perimti veiklą. O dabar tegu jis eina į savo smėlio dėžę“, – apie neįprastą sprendimą pasakojo verslininkė.
Kitų šalių klientų nesuprastų
Prieš įkurdama verslą A.Mikolajūnienė pasakoja bandžiusi dirbti užsienyje, bet jai ten nepatikę, tad nusprendė grįžti. „Užsienyje esi imigrantas, todėl, kad ir kaip besistengtum, vis tiek geresnis darbas atiteks vietiniam.
Gal užsienyje verslą kurti ir būtų lengviau, bet esu pripratusi prie lietuvių klientų. O kitų šalių žmonės yra kitokie, aš jų turbūt nesuprasiu niekada. Pavyzdžiui, dirbu su latviais, tai net jų nesuprantu. Nors, atrodo, jie mūsų „braliukai“, bet jų suvokimas visai kitoks – kartais skambinu ir klausiu, ar jie išvis nori parduoti savo prekes?
Ne vieną kartą mačiau, kad jie dirba atmestinai, visiškai nėra lankstūs. Norime iš jų pirkti, bet toks įspūdis, kad jie nenori parduoti, lyg tyčia pridaro visokių kliūčių, kai viską galima padaryti paprasčiau ir greičiau“, – dalinosi pastebėjimais moteris.
Visgi verslo Lietuvoje pradžia, pasak jos, buvo sunki, mat čia, kitaip nei daugelyje kitų šalių, nėra tiek daug pagalbos jaunam verslui. „Mus labai smaugė mokesčiai – pirmus 2 metus tikrai buvo labai sunku: dirbi dirbi, bet praktiškai nieko neuždirbi. O turėjome 3 vaikus, paskolą... Nebuvo lengva, nekūrėme verslo greitai. Bet po truputį prasimušėme“, – kalbėjo ji.
Tačiau, verslininkės teigimu, kurdama verslą šeima praktiškai nerizikavo, mat tai buvo labai apsvarstytas sprendimas. Jai ir vyrui jau buvo virš 30 metų, abu jautėsi subrendę savai veiklai.
Vis dėlto kuriant verslą buvo padaryta viena didelė klaida. „Vyras įkalbėjo išsinuomoti patalpas Naujamiestyje. Tuo metu mokėjome labai didelę nuomą – virš 2 tūkst. litų – apie metus šiaip ne taip kapstėmės ten. Išleidome apie 20 tūkst. litų vien nuomai – praktiškai viską, ką uždirbdavome.
O prekes pirkti juk irgi reikėjo, tad nuėjome į minusą. Bet tai buvo pamoka – po jos atsidarėme elektroninę parduotuvę. Ji atnešė labai daug naudos – kur kas daugiau, nei fizinė parduotuvė“, – prisimena A.Mikolajūnienė.
Verslininkė taip pat atskleidė savo paslaptį, kaip laimi prieš savo vien dėl pelno dirbančius konkurentus: tereikia nuoširdžiai padėti užsukusiems klientams, tuomet šie grįš vėl ir vėl.
„Neretai žmonės patys nežino, ko jiems reikia. Ateina, sako: „Reikia kažko trimečiui, pirmokui ir šeštokui“ arba „Einu į gimtadienį, ką padovanoti?“. Tada paklausiu, ką vaikai mėgsta veikti, už kokią sumą ieškoma dovanos ir parenku mažiau Lietuvoje matytas prekes, kurios galėtų tikti. Taip pat parenku tinkamas priemones įgyvendinti klientų sugalvotoms idėjoms“, – aiškino ji.
Šis verslas yra „Kiekvienas gali“ smulkaus verslo stiprinimo bendruomenės narys. Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu: https://swedbank.lt/kiekvienasgali
