Tokie jau yra tie žmonės, neiškenčia neparagavę Zyplių dvaro vynuogyne bręstančių uogų. Tačiau jų veislės – ne tokios, kurios saldumu patepa gomurį, bet skirtos vyno gamybai. Kita vertus, ne bet kokios vynuogės ištveria lietuvišką žiemą, tad nėra ko jų lesioti.
Gavo gamybos licenciją
Vynuogynas greta Zyplių dvaro parko – išpuoselėtas, mat jame šeimininkauja ne bet kas, o Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) dėstytoja, agronomijos mokslų daktarė Asta Ramaškevičienė ir jos vyras vyndarys Artūras Ramaškevičius.
Pagal panaudos sutartį, Šakių savivaldybės sudarytą su A.Stulginskio universitetu (dabar ŽŪA), vynuogyną prižiūri Ramaškevičių įkurtas vyndarystės puoselėtojų šeimos klubas „Vyno kerai“.
Pagaliau jie gavo licenciją vyno gamybai ir pernai subrandino pirmąjį vynuogių vyną.
Kone tuo pat metu ir Europos institucijos pripažino, kad Lietuvoje taip pat įmanoma fermentuoti vyną iš vietinių veislių vynuogių, taigi ir mūsų krašte šių uogų gėrimui atsirado vietos.
Atkurs ir parką
Vynuogių kekės kybo ant vynmedžių prie pat Zyplių dvaro rūmų oficinos, kurioje prieš gerus metus, per antrąjį pandemijos primestą karantiną, duris atvėrė viešbutis.
Pro vynuogyną senų medžių alėja veda link didžiulio, apie 20 hektarų teritoriją užimančio dvaro parko, tiksliau – būsimo parko, nes šiuo metu jis nedaug tesiskiria nuo miško.
„Šakių savivaldybė buvo užsakiusi tyrimus, dokumentai – jau parengti, lieka tikėtis, kad teritorija bus sutvarkyta. Dendrologų specialistų ataskaitoje nurodyta, kad senųjų medžių joje išliko ne tie daug, kiek tikėtasi.
XIX-XX a. sandūroje parką įrengė paskutinis jo šeimininkas, grafas Tomas Potockis, tad jį ketinama sutvarkyti taip, kaip būta prieš šimtmetį“, – paaiškino Šakių krašto verslininkas, vienas iš bendrovės „Gulbelės“ grupė savininkų Arūnas Tarnauskas.
Paveldo objektuose – iššūkiai
„Gulbelės“ grupė Zyplių dvare atsirado prieš septynerius metus, kai Šakių savivaldybė, įgyvendinusi ES finansuojamus projektus – atnaujinusi dvarą ir jo pastatus, suskato ieškoti verslininkų, kurie išsinuomotų ilgam patalpas ir imtųsi komercinės veiklos. Nes būtent tokia buvo europinio finansavimo sąlyga.
„Paskelbus konkursu buvo ieškoma, kas norėtų ir galėtų imtis tokios veiklos, bet be mūsų norinčių daugiau neatsirado.
Mūsų veiklos tikslas yra maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos. Bet tol, kol atidarėme restoraną – kol išsiaiškinome, kokios sąlygos keliamos veiklai paveldo objektuose, praėjo pora metų. Taigi „Kuchmistrų restoranas“ veikia nuo 2017-ųjų, o štai viešbutį Zyplių dvaro oficinoje atidarėme tik pernai, per antrąjį pandemijos karantiną“, – pasakojo A.Tarnauskas.
Ar neteko per tuos veiklos Zyplių dvare metus pasigailėti, kad apskritai jos imtasi?
„Ne, ne, neteko, – patikino Arūnas. – Būta trumpalaikės nevilties, kai atrodydavo, kad viskas galėtų būti ir paprasčiau. Bet visa tai atlėkdavo, nes dirbime su verslo partneriais – su architektais ir interjero dizaineriais, kurie mums labai padėjo.
Pavyzdžiui, įrengdami viešbutį buvome įpareigoti išsaugoti architekltūrinį išplanavimo, nieko negalėjome keisti. Kadangi buvo trys įėjimai į oficiną, tiek jų ir liko. Viduje įrengta 12 kambarių, iš jų keturis – antrame aukšte“.
Per karantiną – darbo vieta
Tačiau technologijos neaplenkė nė istorinio pastato. Jame įrengtas elektroninis savitarnos terminalas, taigi svečiai neturi jokios akistatos su jo administracija.
Jie patys rezervuoja kambarius internetu, atsirakina elektronines spynas, užsiregistruoja, atsiskaito už paslaugas, o pusryčių pro dvaro gėlynus nukulniuoja į „Kuchmistrų“ restoraną.
Pasak A.Tarnausko, nors viešbutis buvo atidarytas per karantiną, pandemijos primestas sąstingis jį aplenkė.
„Mačiau, kad žmonės prasmingai išnaudojo „darbostogas“. Nemažai jų apsistodavo viešbutyje ir dirbdavo nuotoliniu būdu. Pernai nakvynė kainuodavo 65–85 eurus, matyt, tai jiems buvo priimtina kaina“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, „Kuchmistrų“ virtuvėje laikomasi tų reikalavimų, kurie buvo keliami savivaldybės – ji susijusi su tautiniu paveldu, ir svečiai vaišinami maistu, koks buvo patiekiamas dvaro virėjų. O ir virtuvės meistras, kuris joje darbuojasi ketverius metus, perprasto senųjų dvaro patiekalų specifiką.
„Viską padarėme taip, kad žmonės patikėtų, jog iš Vilniaus į Palangą važiuoti pro Zyplius yra labai patogu“, – nusijuokė pašnekovas.
O kodėl gi ne? Persikėlus ties Kaunu į kitą Nemuno pusę kelias į Šakius verčia neskubėti – pasigrožėti gamta, o paskui telieka pasiekti Kuršių marias ir palei jas traukti iki kurorto.
Skvarbus istoriko žvilgsnis
Architektūros istorikas Marius Daraškevičius, kalbėdamas apie Zyplių dvarą, yra pasakojęs, kad lietuviškoje terminologijoje dvaras reiškia kiemą, kuris iki XIX amžiaus tebuvo panašesnis į aikštę, kurioje dominavo mediniai, rečiau – mūriniai rūmai, o greta stovėjo svarbūs reprezentaciniai pastatai.
„Nuo XVIII amžiaus paskutiniojo ketvirčio, Lietuvos dvaruose plintant griežtomis taisyklėms susaistytai klasicistinei architektūrai bei angliškiems peizažiniams parkams, pradėjo kisti ir reprezentacinio kiemo vaizdas.
Uždara aikštė buvo suliejama su parku, o kieme paliekami tik griežtai centre įkomponuoti rūmai ir dvi oficinos iš abiejų jų šonų.
Centre buvo įrengiamas apvalus arba ovalus apvažiavimo žiedas, kurio viduryje vešėdavo gėlynas, dar vadinamas klomba“, – aiškino istorikas.
Svarbūs reprezentacinio kiemo formantai buvo oficinos – jų stilistinė architektūra ir statybos kokybė buvo itin aukšta, o įranga kone prilygo bajorų rūmams.
Anot M.Daraškevičius, oficinose gyveno atvykę svečiai, aukštesnio rango samdomi žmonės, tokie kaip guvernantė, virėjas, ūkvedys, rūmų ekonomė ar sodininkas. Juose taip pat senatvėje būdavo apgyvendinamos vaikų auklės.
„Oficina – statuso simbolis, mat neturtingų vidutinių ir smulkių bajorų dvaruose oficinų nebūdavo.
Dalyje Zyplių dvaro oficinos patalpų, kurioje atvertas viešbutis, atkurtas sienų trafaretinis dekoras, išsaugoti išlikę autentiški fragmentai, taip pat restauruota pirmoje patalpoje išlikusi skliautinė niša su medinėmis lentynomis.
Restauruota išlikusi keraminių plytų danga, remontuotas ir restauruotas sienų mūro tinkas, plytų mūro dūmtraukiai pastogėje“, – paaiškino istorikas.
