Verslo pradžia apipinta jautriais išgyvenimais
Suknelės, paltai, laisvalaikio kostiumėliai, pirštinės, delninės, krepšiai – dabar I.Burbaitė siuva kone viską. Tačiau vadovaujasi vienu rodikliu – kuria tik tai, kas jai pačiai patinka ir ką ji ar jos draugės nešiotų.
Visgi dauguma drabužių ir aksesuarų skirti tik moterims. Verslininkė paminėjo sulaukianti žmonių klausimų, kodėl vyrus taip nuskriaudė – nieko jiems nekuria.
„Aš tiesiog nemoku siūti vyrams, – juokėsi pripažindama I.Burbaitė. – Mokiausi siūti drabužius tik moterims, o vyrų drabužiai juk visai kitaip formuojami. Kartais pasiuvu vyrams šortus, gal reikėtų įsivažiuoti.“
Siūti ji išmoko visai neseniai – vos prieš pradėdama verslą. Iki tol ji dirbo restoranuose, o universitete baigė tarptautinio turizmo verslo studijas. „Ir niekada nedirbau pagal specialybę“, – nusišypsojo verslininkė.
Kaip ji pasakojo, draugams ruošiantis vestuvėms I.Burbaitė susapnavo suknelę, kurią norėtų vilkėti šioje šventėje.
„Juk galėjau tokios suknelės paieškoti parduotuvėse ar paprašyti kieno nors, kad pasiūtų, bet man kažkodėl šovė į galvą mintis tą suknelę pasisiūti pačiai. Nemokėjau siūti, todėl užsirašiau į kursus“, – portalui lrytas.lt pasakojo moteris.
Deja, istorija pasisuko kiek kitaip, nei planuota. I.Burbaitei besimokant valdyti siuvimo mašiną žuvo jos geriausia draugė – būsima nuotaka –, tad suknelės Indrė vestuvėms taip ir nepasisiuvo. Visgi kursus ji baigė.
Prekės ženklo pavadinime „Ady Burba“ taip pat slypi moteriai svarbus asmuo – brolis, kuris, kaip sakė I.Burbaitė, taip pat žuvo per anksti. Burba – tai brolio pavardė, o Ady – ispaniškai Indrė.
„Visada žinojau, kad pavadinime turi būti pavardė Burba broliui atminti, bet praėjo nemažai laiko, kol pradėjau verslą, nes niekaip nesugalvojau pilno pavadinimo.
Bet kartą žaidėme su draugais stalo žaidimą ir klausėme vieni kitų, kokios mūsų vardų reikšmės. Mano vardas reiškia nendrę, tada išverčiau šį žodį į įspanų kalbą, nes brolis turėjo ten gyventi, ir taip radau „ady“.
Tad dabar pavadinime esame mes abu, sesė ir brolis, „Ady Burba“, – pasakojo pašnekovė, verslą pradėjusi 26 metų.
„Draugė ir brolis man buvo labai brangūs ir jie abu išėjo per anksti. Dėl jų nusprendžiau, kad turiu būti, turiu tęsti tai, ką pradėjau, turiu toliau siūti“, – paminėjo ji.
Lietuvės – nedrąsios?
Verslą pradėti sunkumų nekilo. Ji pasinaudojo Užimtumo tarnybos parama, visą „popierizmą“ sutvarkyti pagelbėjo tarnybos darbuotojos, tad liko tik nusipirkti reikiamą įrangą, medžiagas ir pradėti siūti.
Per kelerius darbo metus siuvėja pastebėjo lietuvių nedrąsą. Daugelis klienčių, pavyzdžiui, prašo juodos spalvos krepšių, tačiau I.Burbaitė tokių net neturi.
„Visada siūlau į įvaizdį įnešti bent truputį spalvų. Juk krepšys yra stiliaus detalė, jis nebūtinai turi būti juodas, gali būti ryškesnis.
Verslo pradžioje spręsdama, kokią spalvų paletę naudosiu, svarsčiau apie juodą, pilką, baltą ir žemės spalvas. Tokias lengviausia derinti ir paklausa tokių drabužių gali būti didesnė. Bet tada supratau, kad taip negalima, reikia spalvų, ypač artėjant rudeniui ar žiemai, kada visi ima rengtis juodai, pilkai. Net žiūrint darosi niūru. Tai pradėjusi verslą net pati pakeičiau savo garderobą, įnešiau daugiau spalvų.
Tik dabar po truputį į Lietuvą iš pasaulio atkeliauja drąsumas. Vieną dieną ir mes būsime spalvingi“, – nusijuokė ji.
Be to, net versle I.Burbaitei svarbi atsakingo vartojimo idėja. Medžiagų likučių ji neišmeta. Štai pirštinės gaminamos iš likusių audinių atraižų, kitos panaudojamos gumelėms siūti, kurias moteris klientėms prideda kaip dovaną siųsdama užsakytas prekes.
Pavargti galima net vykdant mylimą veiklą
Visgi su kiekvienu metų laiku naujų kolekcijų neišvysite.
„Sukuriu naują prekę tada, kai kokia nors idėja šauną į galvą, ateina įkvėpimas ar tą drabužį susapnuoju, o ne tada, kai keičiasi sezonai. Savęs nespaudžiu, man taip kurti nepavyktų“, – paminėjo moteris.
Be to, ir suspėti tai įgyvendinti būtų sunku, mat ji viską daro viena – ir galvoja idėjas, kuria eskizus, siuva, administruoja interneto svetainę, socialinių tinklų paskyras, reklamuoja prekes, bendrauja su klientais ir net pakuoja siuntas.
O stipriai išpopuliarėjus jos siūtiems krepšiams I.Burbaitė po 100 pirmųjų pasiūtų savo rankomis net prašė kitų siuvėjų pagalbos, kitaip verslininkė nespėtų nuveikti kitų darbų.
Visgi toks didelis krūvis kartais palaužia net ir verslininkus. Rugpjūtį moteris darė trumpą pertrauką, mat perdegė.
„Visko nebespėjau ir net nebenorėjau daryti. O aš visada siuvu drabužius su gera nuotaika, nes tikiu, kad energija daiktams persiduoda, o žmonėms tuos drabužius juk reikės nešioti. Jei siūsiu su pykčiu, nervu, galbūt ir žmogus nemylės to drabužio. Todėl padariau pertrauką“, – atviravo I.Burbaitė.
Užklupus sunkumams svarbu nepasiduoti
Tad pasirodė, kad išlaikyti pradėtą veiklą nėra taip paprasta.
Kadangi I.Burbaitė dirba viena, neretai jai kyla minčių apie kitų žmonių įdarbinimą, bet greitai tai ir pasimiršta.
„Man vis dar sunku suprasti, kad tai jau yra verslas, per daug širdies į šią veiklą įdedu, nenoriu darbų atiduoti kitiems“, – šypsojosi ji.
O verslo sėkmė kaip amerikietiški kalneliai – būna pakilimų, o kartais tenka ir leistis.
„Prasidėjus karui Ukrainoje labai išsigandau, nes savaitę neturėjau nė vieno užsakymo. Prieš koronavirusą taip pat buvo daug išgąsčio, visi pradėjo siūti kaukes, o aš nenorėjau naudotis šita situacija, norėjau toliau kurti ir siūti būtent savo drabužius. Tada jau buvo minčių, kad galbūt atėjo verslui galas, juk visiems dabar reikia tik kaukių, o aš jų nesiuvu. Bet paskui viskas susitvarkė“, – pasakojo I.Burbaitė.
Ji paminėjo, kad ne kartą tokių nuosmukių metu yra svarsčiusi savo verslą parduoti, bet širdis to padaryti neleido, todėl ir kitus verslininkus ragina nepasiduodi užklupus sunkumams.
„Visada bus pakilimų ir nusileidimų, viskas šokinės. Bet reikia verslo nepaleisti ir ateis diena, kai viskas vėl bus gerai“, – pasidalijo patirtimi moteris.
Šis verslas yra „Kiekvienas gali“ smulkaus verslo stiprinimo bendruomenės narys. Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu: https://swedbank.lt/kiekvienasgali
