Atsispyrė iki koktumo kartojamiems „ne“ – kuria, dirba ir linki gero verslo angelams

„Šešerius metus paklusau atgrasymams, blaškiausi, dirbau įvairius darbus, kol galop vienas vienintelis žmogus mane paskatino – darom.

Ir štai pirmieji mūsų ketvirtokai šiemet švenčia Rugsėjo 1-ąją“, – pasakojo privačios „Apvalaus kvadrato“ mokyklos savininkė Laura Tekorė.

Dauguma inovacijas kuriančių moterų, organizacijos „International Business Women Network“ (IBWN) surengtame forume atvėrusios savo verslo istorijas kitoms jo dalyvėms, ir pačios ketvirtadienį lydėjo savo vaikus į mokyklas. Nieko nuostabaus, kad tenka rūpintis ir šeima, ir verslu.

Inovacijas kuriančias moteris į forumą sukvietusi 41 metų Laura Aldonė – IBWN prezidentė ir konsultavimo agentūros „Global World Consulting Agency“ įkūrėja ir vadovė – praėjus vos pusei paros po renginio jau tvarkė investicijų reikalus Maltoje, kad ir šioje saloje atsirastų vietos lietuvių gaminiams.

Moterys tiesia pagalbos ranką viena kitai – vienos kuria inovacijas, kitos padeda joms pasklisti po pasaulį.

Pasak solidžią vadovavimo įmonėms patirtį turinčios, o dabar ir savo bendrovę „Town Projects“ įkūrusios 50 metų Vilmos Bružienės, kuo daugiau kalbama apie sėkmes ir nesėkmes versle, tuo daugiau atsiranda drąsos neignoruoti ir savo idėjų.

„Lietuvos rytas“ pateikia moterų inovatorių istorijas, kurios gali įkvėpti kūrybai ir į verslą pažiūrėti kitaip. Taigi koks buvo postūmis, paskatinęs imtis savo verslo ir jį plėtoti ir kaip pavyko įveikti investicijų paieškos iššūkius?

Viktorija Čijunskytė, 34 m., sutelktinio finansavimo platformos „Profitus“ ir fondų valdymo įmonės „Victory Funds“ bendraturtė, nekilnojamojo turto (NT) ekspertė.

„Turiu lyderystės geną – man nuolatos norisi kurti, organizuoti, nebūti komforto zonoje. Vaikystėje nuolat tapdavau įvairių komandų kapitonė, nors nebuvau geriausia žaidėja.

Pirmasis sumanymas kilo prieš 14 metų – ėmiau dirbti su startuoliu, kuriančiu staliukų rezervavimo sistemą telefonu.

Tai buvo pirmoji pažintis su verslo angelais. Po metų apniko mintis, kad noriu turėti savo NT agentūrą, bet kad tai taptų realybe, turėjau mokytis, todėl pradėjau dirbti brokere“, – pasakojo V.Čijunskytė. Kapitalo agentūrai įkurti nereikėjo – Viktorija dirbo investuodama pačios uždirbtas lėšas.

Vėliau, anot jos, natūraliai vienas verslas keitė kitą klausantis ir nuojautos, ir kitiems aktualių problemų.

Pardavusi NT agentūrą kapitalą ji investavo į paslaugų verslą – su draugėmis įkūrė grožio saloną „Women’s Garage“.

Prasidėjus pandemijai verslą pardavė kolegėms, o pati įsteigė „Victory Funds“.

„Dabar mano investicijos yra nukreiptos į NT ir paskolas.

Bet pirmoji pažintis su investicijomis atsirado, kai su startuolio komanda pristatydavome sumanymą verslo angelams.

Mums pavyko – suradome informacinių technologijų (IT) įmonę, kuri mus parėmė ne pinigais, bet sukūrė rezervavimo sistemos programą“, – pasakojo Viktorija.

Inga Tribuišienė, 46 m., bendrovės „Burbuliukas ir Co“ bendraturtė – direktorė. Įmonė vykdo kelias verslo kryptis. Viena jų – nuo 1995 metų gaminami profesionalūs vandens jonizatoriai, kita – „Fresh Post“ greitojo ir sveiko maisto barai.

„Vandens gerinimo sistemų gamybos verslą prieš 27 metus sukūrė mano tėtis. Perėmiau jo verslą, ir esu, matyt, viena iš nedaugelio, kam jis sėkmingai buvo perduotas.

Kita verslo kryptis yra susijusi su jonizuotu šarminiu vandeniu. Norėjau, kad žmonės jo paragautų, ir taip Vilniuje bei Šiauliuose atsirado po žaliųjų kokteilių barą. Esu tas žmogus, kuris ieško idėjų klausydamas klientų. O jie sakydavo: „Sultys labai skanios, bet jeigu būtų salotos...“

Taigi jau turime keturis „Fresh Post“ barus, netrukus bus atidaryta kita tiek. Turime užklausų ir dėl franšizės – pirmieji atsiliepė prancūzai“, – pasakojo I.Tribuišienė.

Pasak jos, maisto versle gauti banko paskolos neįmanoma, tenka imti iš kitos savojo verslo kišenės. „Esame seno sukirpimo šeima, tikinti, kad būtina atsidėti lėšų juodai dienai. Ši nuostata suveikė ir 2008-iaisiais, ir per pandemiją“, – sakė moteris.

Tokį požiūrį išugdė ypatinga patirtis.

„Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais mano tėvas išsinuomojo Viešintų ežerą Anykščių rajone ir sumanė ant jo kranto pastatyti didelį restoraną.

Tai buvo 1991-ieji, bankų Lietuvoje dar nebuvo, mes ėjome skolintis pinigų „iš berniukų“.

Taip buvo pastatytas medinis 100 vietų restoranas, netgi stalo įrankiai jame buvo mediniai.

O atidarymo išvakarėse jis buvo padegtas. Neliko nieko, tik skola. Po to didelio sukrėtimo ieškojome išeities visi kartu, šeimoje. Ir išsikapstėme“, – apie pradžių pradžią papasakojo I.Tribuišienė.

Ji laikosi ir kitos verslui svarbios taisyklės. Kadangi neįmanoma visko pačiam išmanyti, prireikus konsultuojasi su ekspertais.

„Valanda kavos su jais man kainuoja 200 eurų“, – nusišypsojo Inga. O ir ten, kur reikia technologijų ar inžinerinių sprendimų, tokie darbai patikimi profesionalams už sutartą atlygį.

Daugiau nei 15 metų Irma konsultuoja Lietuvos ir tarptautines įmones ieškant ir pritaikant įvairius personalo valdymo ir žmogiškųjų išteklių sprendimus.

„Buvau profesionali sportininkė, man sunku nusėdėti vietoje. Pakeičiau nemažai darbo vietų matydama, kad nerealizuoju savęs. O vėliau pats verslas susirado mane. Dirbdama tarptautinėje įmonėje galėjau pamatyti pasaulio, stebėti klientų poreikius. Tad ir savo verslo sumanymas kilo ieškant klientams sprendimų.

Dirbau, bet nuolat prastai jaučiausi dėl to, kad darbdaviai nepatenkino mano lūkesčių, o paskui dar prasidėjo pandemija. Supratau, kad problema didelė, tad kas, jei ne aš, padės ją įveikti? Ir išdrįsau“, – apie kelią link savo verslo pasakojo Irma.

Platforma „benme“ veikia kaip tarpininkas tarp darbdavių ir naudas teikiančių partnerių – įmonės darbuotojai pagal iš anksto darbdavio numatytą biudžetą išsirenka jiems patinkančias naudas iš tiekėjų, o „benme“ administruoja visus procesus ir darbdaviui pateikia vieną sąskaitą.

Pasak I.Bučinskaitės, investicijų pritraukimo ir startuolio plėtros procese pagrindus sudėti pavyko dalyvaujant jaunoms įmonėms skirtose programose.

„Dabartinė platforma vėliau virs programėle, o tam reikalingi pinigai. Dirbti su partneriu pradėjome neįsivaizduodami, kiek tai gali kainuoti. Iš savo lėšų įsteigėme įmonę, išsinuomojome biurą, nusipirkome kompiuterius.

Paskui viskas įvyko labai greitai – domėjausi, pateikiau paraišką investicijai į idėją. Nenumanėme, kiek tai gali kainuoti išaugus įmonei, tad visada labai taupėme“, – sakė I.Bučinskaitė.

„Nuo pat 1992-ųjų dalyvauju šeimos versle – turime šildymo sistemų ir santechnikos teikimo įmonę „Jaukurai“. Jos kuriama pridėtinė vertė nedidelė, o investicijų poreikis didelis.

Po 2008 metų krizės, kai apyvarta krito perpus, į skolas teko nurašyti milijonus eurų, o kartu atėjo suvokimas, kad reikia išskaidyti verslą“, – kalbėjo S.Kaziukonienė.

Pasak jos, po 40 metų sukakties ją apėmė nerimas dėl to, kad nerealizuoja savęs, kad turi ir gali padaryti daugiau.

„Sąmoningai ėmiau ieškoti idėjų verslui, keturis mėnesius naršiau įvairias rinkas – drabužių, kosmetikos, interjero dizaino. O sumanymą radau ant pusryčių stalo, – patikino Laura. – Mano vaikai mėgo sausus pusryčius su liofilizuotomis – šaltyje džiovintomis – uogomis. Jas išsirankioję suvalgydavo, o rinkoje tokių pirkti, pasirodo, nebuvo.“

Vis dėlto „Super Garden“ gaminių versle reikia daug investicijų. Moderni įranga ir brangi, ir ilgai gaminama.

„Mums už ją reikėjo sumokėti iš anksto, laukti metus, kol bus pagaminta, o grąža prasidėjo gana negreit. Taigi augimo stadijoje investicijoms reikėjo sumos, prilygstančios pusei planuotos apyvartos. Bankai neinvestavo, tad be kitų savo įmonių lėšų nebūtume visko pradėję“, – pasakojo Laura.

Pasak jos, kuriami liofilizuoti produktai yra išskirtiniai, eksporto galimybės – didelės, o į pagrindines rinkas JAV juos reikia plukdyti konteineriais. „Mūsų produktų savikaina didelė, o rasti vieną pirkėją vos vienoje iš valstijų reikia 500 tūkst. eurų. Tik tam, kad užpildytume lentynas ir užtikrintume plaukimą.

Tai dideli iššūkiai. Augimas siekia 60 proc., nors pardavimo galimybės būna keliskart didesnės. Tenka su nuoskauda atšaukti konteinerius, nes nėra pinigų“, – užsiminė L.Kaziukonienė.

Irena Jokšienė, 65 m., bendrovės „ODA LT“ įkūrėja ir vadovė, profesionalios kosmetikos gamybos pradininkė, įstaigos „Oda akademija“ bei klinikų įkūrėja ir vadovė. Kosmetologijos srityje dirba ilgiau nei 25 metus.

„Sportavau, o tai mane užgrūdino. Baigiau biologijos studijas universitete, nes supratau, jog turiu mokytis, kad manęs niekas nestumdytų. Man nė į galvą neatėjo, kad būsiu verslininkė. Vėliau baigiau ir medicinos mokslus – buvau medicinos seselė, ir mano patirtis, sukaupta dirbant ligoninėje, reiškė ne ką kita, o norą padėti žmogui.

Kosmetologe dirbau daug metų taip pat stengdamasi padėti žmonėms – savo paslaugomis, kosmetikos priemonėmis, geru žodžiu.

Gyvenime atsitiko taip, kad tam tikroje situacijoje turėjau nuspręsti, ką toliau daryti. Mačiau problemas, tad nusprendžiau, kad pati gaminsiu profesionalams skirtą kosmetiką taip, kaip noriu, remdamasi solidžia savo kosmetologės patirtimi.

Kadangi esu biologė ir turėjau chemijos žinių, galėjau įvertinti odos struktūrą ir jos problemas. Jaučiau, kad mano žinios – stiprios, ir kartu su kolege ėmėmės gamybos.

Iš pradžių nebuvo pinigų, bet buvo didelis noras ir pasitikėjimas. Vaistinėje turėjome gambos patalpas, tad jose iki pietų gamindavome kremus, o po pietų eidavome užsidirbti pinigų į savo kosmetologijos kabinetus.

Tad plėtėme gamybą lėtai, įdėdamos į ją tai, ką užsidirbdavome“, – patirtimi pasidalijo I.Jokšienė.

Lina Liubertaitė, 40 metų, mažosios bendrijos „Geltonas karutis“ įkūrėja, kraštovaizdžio ir sodininkystės komunikacijos ekspertė, knygų autorė, laidos „Čia mano sodas“ vedėja.

„Pastebėjau, kad daug kam, žengusiam savo verslo link, didžiausią postūmį padarė laiko stygius. Man pirmoji mintis imtis apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ kilo matant laisvą jų nišą, bet apsisprendžiau tai padaryti, kai iki motinystės atostogų pabaigos buvo likę vos pusantro mėnesio.

Taigi neturėjau laiko ilgai galvoti, jau po trijų mėnesių suorganizavau pirmuosius kursus“, – sakė L.Liubartaitė.

Nuo to laiko praėjo devyneri metai, o Lina toliau kuria projektus, kurie, tikėtina, pavirs naujomis įmonėmis.

„Daugybę metų vedžiau televizijos laidas „Sveikatos ABC“, kurios ilgainiui tapo postūmiu imtis farmacijos verslo.

Neabejoju, kad moterys imasi verslo norėdamos kitiems padėti, išbandyti savo jėgas.

Mes turime labai daug empatijos ir neturime ignoruoti. Tai didelė privilegija versle, ypač kai tenka bendrauti su vyrais.

Gamta mums davė intuiciją, kuri būtina palikuoniams išsaugoti, apginti ir jiems sukurti ateitį. Ir tai įrašyta į genetiką.

Baigiau mediciną, 10 metų jos mokiausi, ir tada, ir vėliau nesuabejojau, kad empatija ir intuicija yra labai svarbu versle.

O mano patirtis liudija ir tai, kad sutartys su akcininkais turi būti labai atidžiai surašytos. Šioje vietoje aš įveikiau pragarus“, – sakė R.Balanaškienė.

„Nemaniau, kad tai, ką dariau, virs startuoliu. Mano vizija buvo padaryti pasaulį sveikesnį, o tas pasaulis – tai mano šeima.

Turiu du vaikus. Juos augindama nuolat galvodavau, kur su jais eiti pasivaikščioti. Troškau būti gera mama, kuo daugiau laiko su jais praleisti lauke. Bet rinkdamasi maršrutą nenumanydavau, kiek laiko jame sugaišiu. Ar tame maršrute bus laiptelių? Kodėl niekas nesužymėjo maršrutų, kuriuos galėtų peržvelgti mamos?

Paradoksas, kad būdama profesionali bėgikė sukūriau mobiliąją programėlę ėjikams „#walk15“, tačiau tikrai nemaniau, kad tai išaugs į tarptautinį verslą, o Eurolyga bus mano klientė“, – pasidžiaugė Vlada.

„Norėjau turėti savo verslą, juo labiau kad žmonės, kurie mane supo, dažnai užsimindavo, kad negaliu visą laiką dirbti samdomo darbo.

Gyvenime ištiko negandų virtinė – skyrybos, piktybinis auglys, paskui – pandemija su savo grėsmėmis.

Teko susirūpinti sveikata, ir ne tik savo. Taip atsirado mano verslas – „Rituami“ produktai, skirti tam, kad galėčiau atiduoti duoklę tėvams, mane slaugiusiai mamai, taip pat visiems senoliams. Jie suteikia galimybę ir mums patiems senti tinkamai.

Sukurti šiuos produktus padėjo mokslininkai iš Kauno technologijos universiteto Chemijos fakulteto, taip pat gydytojai, kurie padėjo nustatyti referentines vertes, kiek ir kokių vitaminų turi būti suaugusio žmogaus organizme.

Taigi kuriame receptūras, gaminame, parduodame – startuolis dar jaunas, bet prieš mėnesį gaminių jau atsirado vieno prekybos tinklo parduotuvėse. Mūsų inovacija yra tai, kad kone mėnesiui „užrakiname“ vitaminus organizme“, – paaiškino S.Giržadaitė.

„Šešerius metus buvau stabdoma sakančiųjų, kad tai per daug sudėtinga, privati mokykla labai daug kainuoja. Dirbau įvairų samdomą darbą, nepaliaudama dalintis savo sumanymu ir nuolat girdėdama tuos „ne“.

Ir tik tada, kai savo bičiulei, o dabar ir kolegei Vilmai papasakojau savo troškimą, ji buvo pirmas žmogus, kuris pasakė, kad pagalvos. Ir po trijų mėnesių sutiko. Jos pritarimas buvo susijęs su finansavimu. Vilma švietimo versle iki manęs dirbo devynerius metus, turėjo privatų vaikų darželį.

Taigi pradinė mokykla jau veikia, ir ši Rugsėjo 1-oji mums jau ketvirta. Todėl mano patarimas abejojantiems ir abejojančioms – būtina sumanymu dalintis“, – tuo, ką pasiekė atkaklumu ir darbštumu, pasidalijo Laura.

Rita Sakus, 50 m., Lietuvos verslo angelų tinklo valdybos narė. Ji gimė Kanadoje, yra dirbusi įmonėse, patenkančiose į „Fortune 500“. Būdama investuotoja R.Sakus nuo 1999-ųjų iki šiol padeda startuoliams įgyvendinti naujus novatoriškus sumanymus.

Ji priminė auksinę taisyklę – norint užsiimti kūryba privalu išlįsti iš komforto zonos, o tam reikia drąsos.

„Inovacijoms reikia įvairovės – skirtingų mokslų, pažinčių, kelionių, reikia galimybės pamatyti pasaulį kitaip – įžvelgti problemas ir mėginti jas išspręsti“, – neabejoja R.Sakus.

Ratpjūklis, pirmasis kompiuterio algoritmas, povandeninė lempa, signalinė raketa, avarinis išėjimas, gelbėjimosi laivas, medicininiai švirkštai, automobilių lietaus valytuvai, žaidimas „Monopolis“, kavos aparatas, neperšaunamosios liemenės – tai tik keletas moterų išradimų, kurie iki šiol neprarado svarbos.

„Šiuo metu Europoje yra apie 300 moterų, dirbančių partnerėmis Europos aukštos rizikos kapitalo fonduose. Nuo 1990-ųjų iki šiol tik 8 proc. aukštos rizikos kapitalo investuotojos buvo moterys, o moterų inovacijos vis dar gauna vos 2 proc. aukštos rizikos fondų pinigų.

Vis dėlto situacija pamažu keičiasi, o inovacijoms ypač palankus metas. Aukštos rizikos fondai turi nepanaudotų daugiau nei 500 mlrd. JAV dolerių. Tad ne problema pritraukti pinigų investicijoms, bet labai svarbu investuotojams tinkamai pristatyti savo sumanymą ir tikslus, pagrįsti jį rinkos tyrimais ir įrodymais“, – patarė R.Sakus.

Pasak jos, gyvenime visada būna žmonių, kurie nesupranta sumanymų, jų indėlio į industriją svarbos. Jų ištartas „ne“ skatina ieškoti investicijų beldžiant į kitas duris.

„Bet reikia įvertinti ir patarimus, kai argumentuotai paaiškinama, kodėl inovacija neveiks. Taigi reikia ir lankstumo, ir priimti tai, kad ne visada esame teisūs.

Svarbu ir tai, kad investuotojo ieškotų du ar trys sumanyto projekto autoriai.

Vienas netrunka pervargti, ir projektas išblėsta, du – neretai susipyksta, o jei komandoje dirbama trise, tai jau suteikia darbų tęstinumo garantiją.

Esu nekart investavusi, ir nemažus pinigus, į vieno žmogaus projektus, kurie išblėsdavo.

Tad ir Verslo angelų asociaciją įkūrėme tam, kad būtų kuo daugiau kitokio požiūrio, kuo daugiau įžvalgų, tuomet sprendžiant, kur investuoti, didesnė sėkmės tikimybė“, – paaiškino R.Sakus.