Rasai patinka gaminti desertus, kepti tortus, tačiau restorano virtuvėje ji dažniau stoja prie, kaip sako pati, rimtesnių patiekalų gaminimo. Saldumynų karalystei vadovauja vidurinioji dukra Monika. Ji į Krekenavą grįžo po kulinarijos studijų Anglijoje. Mama Rasa sako, kad dukters nė kalbinti prisijungti prie šeimos restorano kūrimo nereikėjo – priešingai, kaip sykis ji ir davusi paspirtį imtis verslo.
Be Monikos restorane sukasi ir vyriausia dukra Martyna bei jaunėlė Mantvilė. Abi jas dažniausiai sutiksite prie baro.
Kai prireikia pagalbos, į „Laimę kartu“ atskuba padėti Rasos pusseserė. Bendra su ja veikla ir leido užgimti minčiai apie galimybę užsidirbti sukantis virtuvėje.
„Aš nuo mažens mėgdavau kepti – mama pykdavo, kai sugadindavau cukrų ar kitokius produktus. Vėliau įstojau mokytis į maisto pramonę, dirbau valgykloje vedėja, po to nuėjau į buhalteriją. Galiausiai išvažiavau į užsienį. Padirbau trejetą metų, bet pamačiau, kad vienai ten būti neįdomu. Supratau, kad čia dirbant tiek, kiek užsienyje, irgi galima užsidirbti. Kur sau dirbi, tai sau – negaila nė laiko, nė jėgų“, – kalbėjo R.Marozienė.
Sugrįžusi į Lietuvą moteris drauge su pussesere pradėjo galvoti, ko imtis. Kaip sykis tuo metu buvo prasidėjusi vieno kąsnio sumuštinių mada – moterys tuo ir užsiėmė. Kai būdavo norinčių, iškepdavo ir tortų. Nuo to viskas ir išsirutuliojo. Tad kai Krekenavos centre atsidarė „Laimė kartu“, ne vienas jau žinojo apie tas, kas čia gamina ir kokios maisto kokybės galima tikėtis. „Mes jau buvome padarę įdirbį“, – sakė Rasa.
Tiesa, iš pradžių moterys apie restoranėlį negalvojo. Tik, kadangi neturėjo savo virtuvės, patalpas nuomodavosi miestelio piligrimų centre. „Tačiau atsibodo lakstyti su puodais bliūdais – pradėjome ieškoti patalpų, – prisiminė pašnekovė. – Jau seniai kirbėjo mintis turėti savo virtuvę, o paskui, atsiradus patalpoms, savaime priėjome minties turėti restoraną.“
Moteris įsigijo seną apleistą, tačiau širdžiai mielą pastatą: „Šitas namas buvo toks griuvena, tačiau jis man nuo senų laikų imponavo kitokia architektūra.“
Į šeimos verslą įsisukusi komanda iš karto nusprendė, kad čia nebus cepelinų ir picų – tokio maisto, sako Rasa, galima įsigyti už kelio. Taip ir būna – kiti žmonės pažiūrėję į meniu „Laimėje kartu“ nusprendžia, kad maistas čia jiems netinka. Už tai kiti klientai nustemba čia atradę veganiškų ir vegetariškų patiekalų.
Rasa skaičiuoja: savaitgaliais ir šimtas žmonių apsilanko, darbo dienomis – 30–50. Tiesa, kai pernai
patiekalus galėdavo pasiūlyti visai kitokiomis kainomis – dienos pietus anais metais buvo galima suvalgyti už 3 eurus, kai dabar kaina kone dviguba – kasdien apsilankydavo pusšimtis klientų.
„Savaitgaliais daugiausia apsilanko turistai, darbo dienomis ateina ir vietiniai. Daug būna žmonių, ypač vasarą. Žiauriai pavargstam, nes nieko nesamdome. Vyras viską, ką reikia, suremontuoja, kartais ir indus suplauna. Tačiau samdyti žmonių nesinori. Ir ne tiek dėl algos, kiek dėl pasitikėjimo: kur dirba savi žmonės, maistas tikrai kitoks“, – kalbėjo metus veikiančio restorano savininkė.
Rasa juokiasi: šeimos verslas gerai, nes visada gali pasitarti, tarpusavyje nėra jokių paslapčių, bet kada sulauksi pagalbos, tačiau kyla ginčų – samdytam darbuotojui kaip pasakysi, taip ir turi būti padaryta, o čia pasitaiko visaip.
Tiesa, darbo rankų sumažės, nes į Vilnių kuriam laikui nori išvykti muzikos terapiją studijuojanti Mantvilė. Tačiau Rasa neišgyvena – kai prasidės rudens-žiemos sezonas, nebebus tiek lankytojų, verslą į priekį stums ir priimami užsakymai. Pavyzdžiui, moterys maitina į Krekenavos girininkiją atvažiuojančius medžiotojus vokiečius – jiems vežame pusryčius, pietus, vakarienę.
Juokas juokais, o krekenavietės jau žino, kaip plės savo verslą: virš restorano įrenginėjamos patalpos nedideliam viešbutukui ir masažo kabinetui. Vyriausioji dukra – kineziterapeutė, todėl būtų galima teikti ir tokias paslaugas.
„Bet nesinori verstis per galvą – geriau po truputį. Sveikata irgi brangi. Kas iš to, kad uždirbtus pinigus leisi jai taisyti, – svarsto Rasa ir pasidžiaugia, kad metus gyvuojantis verslas viršijo lūkesčius.
