Jis miestelyje prieš kelerius metus įkūrė fazanyną, o dabar planuose – silkių kasykla. Fazanai ir silkės stovi jau ties miestelio riba. Fazanai – herbe, o silkės – didžiulėje statinėje.
„Norėjosi kokio akcento, ne taip, kaip atvažiavus į kiekvieną miestelį: du pagaliai taip, du – šitaip, herbas ir miestelio pavadinimas. Mes čia truputį kitokie“, – sako R.Lekeckas.
Rado ąžuolą su dvigubu kamienu, kokius penkerius metus, kaip pasakojo seniūnas, stovėjo jis miestelio centre. O galiausiai kilo mintis pastatyti ties miestelio riba ir apjuosti statine.
„Mes turime teologijos mokslų daktarą Kęstutį Žemaitį. Tada dar jo motina buvo gyva, sakė – jau vėl iš Šunskų šaipysitės. Turėjau piešti vizualizaciją, kaip viskas atrodys. Galiausiai pasakė – mūsų giminei bus garbė, jei toks ženklas stovės ant mūsų žemės“, – prie Šunskų riboženklio pasakojo R.Lekeckas.
Vietiniai senoliai vengia smagaus pasakojimo apie silkių kasyklą Šunskuose. Jiems tai – pasišaipymas iš šunskiečių. O istorija kalba apie karčemą ir kromelį Šunskuose turėjusį žydelį Feigę. Jei neišprekiaudavo silkių, jas statinėse nuveždavo užkasti į durpyną. Po kelių metų vietos gyventojams kasant durpes kurui buvo iškastos ir statinės su silkėmis. Nuo tada visi šaiposi, kad Šunskuose silkę kasa.
„Kai pradėjau prieš 16 m. dirbti, sakiau: „Ramiai – šaipysimės, bet su norma. Ir silkių kasyklai užteko vietos, ir fazanams“, – kalba seniūnas, kuris silkių kasimo istoriją ne tik įsuko į pramogą, bet vienu metu netgi siūlė silkę nupiešti miestelio herbe.
R.Lekeckas pasakoja: iš pradžių manė Šunskų herbe pavaizduoti mešką, mat yra pasakojimų, kad ūkininkas ryte rasdavo avižų laukus meškų išbraidytus. Tačiau dailininkas Arvydas Každailis šios idėjos entuziastus apramino – liepė meškutes palikti Telšiams.
„Nuo čia prasideda ir iki Prancūzijos tęsiasi didžiausi skroblynai. Jei iš Klaipėdos atvažiuos medkirtys ir nueis į Šunskų mišką, radęs skroblą klaus, koks tai medis, nes aname Lietuvos gale skroblų nėra. Prisipiešėme skroblo lapų – bet jie nuo liepos lapo labai nesiskiria. Prisipaišėme vyskupo kepurių – juk čia Matulaičio (palaimintasis Jurgis Matulaitis – red. past.) tėviškė. Vilniaus komisijos dailininkai pažiūrėjo ir sako: „Mes Vilniuje katedrą turim, ir herbuose nėra vyskupų kepurių, o čia Šunskai prisipaišė“, – apie nenusisekusius bandymus pasakojo seniūnas.
Galiausiai, nieko taip ir nesugalvojant, priėjo tašką, kai jis nukirto: arba viską metame ir išsiskirstome, arba herbe bus fazanas ar silkių kasykla.
„Juokėsi iš manęs: jei piešim silkę, reikės piešti ir butelį. O fazano aš pats nelabai norėjau, nes maniau, kad apkaltins tarybinių laikų propaganda. Mat Gustabūdyje tuo metu buvo medžioklės ūkis, kur tūkstančiais augino fazanus. Tačiau sutarėm, kad juodas herbo fonas bus derlingų žemių simbolis, trys fazanai – viltis, tikėjimas ir meilė.
Taip išėjo, kad turim herbą ir pasakodami apie herbą fazanyno nė neminim, – kalbėjo R.Lekeckas. – Kai herbe atsirado fazanas, bendruomenės pirmininkė džiaugėsi, kad nuo šiandien apie silkes čia daugiau niekas nekalbės. Bus tik fazaniukas. O aš sakiau, kad bus ir silkių kasykla, ir fazaniukas“.
Šunskuose ne tik herbas su fazanais – ir fazanynas yra. Tik atstatė jį kaip zoologijos sodą, kaip rekreacinę zoną, o ne veislyną. Pirmieji paukščiai fazanyne apsigyveno 2017 m., o lankytojai čia gali atvykti nuo 2018 m. spalio.
Fazanynas stovi, pakeliui ir stilizuota silkių kasykla. Kaip sakė R.Lekeckas, bus „kabakėlis su edukacijomis“. Tačiau jau dabar Šunskai šviežiame ore siūlo paragauti patiekalų iš iškastų silkių. Linksmų plaučių seniūnas foršmaką, žydišką patiekalą – kapotą silkę su pagardais, tiesia ant kastuvo – juk silkių kasykla!
„Anksčiau vyrai rusų laikais prie butelio prasinešdavo kilkės. Bet ji su viduriais. Vyrai niekada jos nedarinėja, bet moterims parodysiu: čia kiškit nagą ir va šitą daiktą reikia išsiimti“, – moko R.Lekeckas ant stalo dedant kilkes su virtomis bulvėmis.
Silkė, sako jis, būrų valgis – per pasninką nebūdavo galima valgyti mėsos, bet ūkininkas vis tiek valgydavo bebrieną, o nabagėliai, kas ūky dirbdavo, valgydavo silkutę. Jie ir prisigalvodavo visokių receptų.
Vienas patiekalų – sriuba – ruošiamas su deginta silke: žuvį suvyniodavo į laikraštį ir padegdavo. Kol sudegdavo laikraštis, silkė turėdavo apskrusti, parusti, nes sriubai reikia šiek degusios silkės kvapo. Arba dėdavo į keptuvę, krosnį, bet būtinai kepdavo sausai – be jokio aliejaus.
„Ar laikraščiai dabar jau kitokie, ar kas: pabandžiau – aprūko viskas, niekas man neiškepė, todėl nusipirkau balionėlį ir kaip visi kulinarai padeginu, – silkę degindamas ir ruošdamas, kaip pavadino, „Šunskasriubę“ pasakoja seniūnas. – Po to negalima nieko pjaustyti – reikia sutrinti. Tada pridėti svogūnų laiškų ir krapų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pipirų“.
Pokštaudamas R.Lekeckas pasakoja ir apie tai, kaip tokias degustacijas priima užsieniečiai. Sako, visi į jas žiūri įdomiai, bet norvegai – įdomiausiai. „Ką tu gali norvegui apie silkę papasakoti?! Atsivežiau „Lions“ klubo draugus, raiviausi aš su ta silke, jis žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „Rimai, žiūrėjau, kaip tu gerai darai, bet ką tu čia darai?“ Įtikti norvegui su silke čiudniau“, – juokiasi seniūnas.
