Po studijų Telšiuose Rūta ir Martynas bandė dirbti Vilniuje. Tačiau sostinė netapo artima, šurmulys, didelis tempas ir atstumas padarė savo – ilgai netvėrusi pora savo vietą rado Panevėžyje.
Iki, kaip sako Martynas, atėjo geriausias laikas pradėti savo verslą, jis buvo samdomas darbuotojas, tačiau taip pat juvelyrikoje. Tuo metu Rūta buvo išbandžiusi daug įvairių veiklų: dirbo su floriste, pardavinėjo juvelyriką, glazūravo keramiką, padirbėjo ir reklamos įmonėje.
Nustebsite, tačiau vyrauja stereotipas, kad moteris būti juvelyre negali. „Moteris turi juvelyriką nešioti“, – juokauja R.Vaitiekūnienė.
Tačiau jos ir Martyno „Pumpurai“ tik įrodo, koks klaidingas šitoks suvokimas. O Martynas priduria: šiandien juvelyrika daroma ne tik senovine technika – yra labai daug technologijų, kurios leidžia sukurti darbus nenaudojant jėgos, o pasitelkiant išmonę, protą ir kitus gabumus. „Moterys laisvai gali būti juvelyrėmis, dažnai jos turi daugiau subtilumo ir jautrumo“, – pastebi pašnekovas.
Bedirbdami kitiems Rūta ir Martynas nejučia ėjo savo verslo link. Jis subręsta, sako pašnekovas, kai tos įmonės, kuriose darbuojiesi, nebegali atitikti tavo lūkesčių – kai peraugi pats save, aplinką. Tad atėjo metas, kai jiedu apsisprendė pradėti siūlyti aplinkiniams savo juvelyrikos matymą, jos suvokimą ir gebėjimą pateikti.
„Kai ryžomės pradėti savo verslą, jautėme didelį entuziazmą. Savas verslas – tai didesnė atsakomybė, šiek tiek daugiau streso, bet kartu atsiranda galimybė į viską žiūrėti iš savo perspektyvos – tu išsilaisvini“, – kalba Martynas.
Taip atsirado „Pumpurai“. „Konkrečios istorijos, kodėl taip pasivadinome, nėra, tačiau mums susisiejo graži asociacija: gamtoje žiedai skleidžiasi iš pumpurų, taip ir mūsų studijoje gimsta žiedai, tik nevystantys, iš tauriųjų metalų. O ir mes patys daugiausia idėjų semiamės iš gamtos, naudojame daug gamtos motyvų“, – paaiškina R.Vaitiekūnienė.
Vestuviniai žiedai pralaužė užtvanką
Pradžia buvo kukli – su studijų metais sukauptais įrankiais. Tačiau, kaip sutaria pora, jie peršoko verslo pradžioje turėtus lūkesčius. „Pasidavėme tėkmei – patys nežinome, kur tai nuneš. Pradėjome nuo visiškos klasikos – nedrįsome pasiūlyti, ką galime pagaminti, nes ir patys iki galo nežinome, ką galime. Viskas prasidėjo nuo mūsų vestuvinių žiedų: kai juos pasigaminome ir parodėme kitiems, tarsi atsidarė užtvanka – prasidėjo kitokios juvelyrikos gamyba“, – pasakoja Rūta.
Jai antrina Martynas ir priduria: „Nereikia konkuruoti su kitu – reikia stengtis peršokti savo lūkesčius. Būna ir ašarų, ir streso, ir rankos nusvyra, jei kažkas proceso metu nutinka ne taip. Jei nepavyko žiedas toks, kaip nori, reikia jį tobulinti, kol padarysi taip, kaip nori. O tuomet atsigręžęs pamatysi, kad aplenkei aplink esančius žmones.“
Pumpuriško braižo neišmuši
Prieš tampant juvelyru, M.Vaitiekūną domino gamta. „Pumpurų“ juvelyrika taip pat artima gamtai. Vis dėlto Martynas sako, kad jų kūriniai sunkiai apibrėžiami: „Pas mus ateidamas žmogus mus pačius transformuoja, bet pumpuriškas braižas, kurio iš papuošalų neišmuši, išlieka.“
Rūta ir Martynas į juvelyriką sako niekada nežiūrintys kaip į daiktą – visada išlieka ryšys su papuošalą užsakiusiu žmogumi. „Didžiausias malonumas, kai ateina žmogus su noru įamžinti kažkokią istoriją, atsiranda paslaptingas kūrybinis procesas, kaip jis įsivaizduoja papuošalą. O gal jis kaip tik neturi įsivaizdavimo, tada visas vaizdas gimsta bekalbant su mumis“, – pasakoja M.Vaitiekūnas.
Juvelyrai iškvočia istoriją ir iš tų klientų, kurie pas juos ateina nė nežinodami, ko nori: galbūt turite istoriją, kuri jums sukelia juoką? Galbūt nešiojatės neįgyvendintą svajonę? Gal turite vietą, kuri jums labai brangi, ir norite ją įprasminti?
„Mūsų pokalbiai užtrunka apie dvi valandas, kad suprastume, ko klientai nori ir ką mes galime pasiūlyti. Jei jau nutarėte gaminti, o ne pirkti masinės gamybos papuošalą, visada siūlome įnešti kokį asmeniškumą. Kad ir įdėti akmenuką, kuris atspindėtų akių spalvą“, – paaiškina Rūta.
Ji prisiminė klientę, kuri užsuko į „Pumpurų“ studiją dorai nė nežinodama, kokio papuošalo nori. Tačiau besišnekant su ja išplaukė istorija, kurią juvelyrai sudėjo ant papuošalo: pasirodo, minėta moteris – viena iš trijų seserų, gyvenusių sodyboje, kur namų kieme augo pušis, vienintelis aplink buvęs medis. Taip atsirado pakabukas su pušies šaka ir trimis seseris simbolizavusiais akmenukais.
„Ne visi nori dėstyti savo gyvenimo istorijas – reikia prie to prieiti“, – sako R.Vaitiekūnienė ir čia pat prisimena dar vieną susitikimą. Šįsyk – apie vestuvinius žiedus užsisakiusią porą.
Jau pildydami užsakymo kvitą juvelyrai paklausė, kaip klientai susipažino. Šie papasakojo, kaip nepažinodami vienas kito jiedu išvyko į Berlyną švęsti Naujųjų metų. Taip užsimezgė draugystė, kuri peraugo į vestuves. Būsimi jaunieji pasakojo prisimenantys tamsų fejerverkais nuspalvintą dangų, todėl juvelyrai pasiūlė jiems nukalti vestuvinius žiedus iš dviejų aukso juostų: apatinėje – Berlyno panorama, viršutinėje – kitos aukso spalvos juosta, kurioje matyti sproginėjantys fejerverkai.
„Žmonės ateina stereotipiškai galvodami, kad vestuviniai žiedai turi būti įprasti. Jie gali būti paprasti variniai, o gali būti kaip tik neregėtų formų ir medžiagų. Vestuvinis žiedas tampa vestuviniu dėl to, kad jis pagamintas tai progai ir kad ceremonijos metu jais apsikeičiate“, – priduria M.Vaitiekūnas.
Tačiau toli gražu ne visos užsakovų atneštos istorijos džiugios – ne taip jau retai žmonės prašo sukurti papuošalą, kuris primintų išėjusį artimąjį.
Į juvelyrų studiją užsukusi mergina paprašė paprastos sidabrinės širdelės – voto. „Mūsų smalsumas reikalavo paklausti, kokia jo istorija“, – sako Martynas. Ir jie išgirdo pasakojimą apie klientės Anapilin jau išėjusią mamą, kuriai patiko šarkos – visada šį paukštį pastebėdavusi, pasakodavusi apie ją istorijas. Pasirodo, klientės sodyboje įsitaisiusi šarka, kuri lenda į terasą, beldžia į langą, o kai moteris eina į kitas patalpas, paukštis jai skrenda paskui, tupia ant stogo – toks pojūtis, tarsi mama būtų šalia. Taip ant voto atsirado plunksna ir mamos inicialai.
Neužmirštuolės žiedą Rūta ir Martynas naudojo kitai istorijai – tėčiui atminti: ant keturių žiedlapių buvo išrašyti klientės, jos mamos, tėčio ir vyro inicialai, o ant penktojo atsirado žvaigždėtas dangus – išėjusio tėčio atminimui.
„Kita klientė iš senovinių žiedų paprašė pagaminti senovinio stiliaus žiedą, kuris primintų močiutę. Išsikalbėjome, kad vienas ryškiausių jos atminimų – bijūno žiedas, kuriuos labai mėgo mama ir močiutė. Bekalbant moteris išsišnekėjo, kad tėtis ją vadindavo muse, vakarais nešiodavo ant rankų, rodydavo į dangų ir pasakodavo apie žvaigždes. Taip atsirado kertelėje prie bijūnų žiedų besimatantis žvaigždėtas dangus ir ropinėjanti musė, – pasakoja Martynas. – Niekada pradžioje nežinome, ką galiausiai sukursime.“
Anot Rūtos, juvelyrika – jų gyvenimo būdas. Per tai susipažįsta su žmonėmis, išgirsta jų istorijas. „Ta pati estetika, kurią kuriame aplink save, kaip bendraujame su klientais, kaip visa tai išpildome gaminyje, susilieja į bendrą visumą“, – teigia pašnekovė.
Čia tinka paminėti ir jų studiją. „Pirmaisiais metais nesuprasdavome, kodėl pas mus užsukę žmonės sutrinka: jie ateina tikėdamiesi rasti parduotuvę, o čia atidarę duris patenka į kažkieno namus“, – pasakoja R.Vaitiekūnienė.
Svajoja apie savo kolekcijas
Juvelyrų pora svajoja „Pumpurų“ ženklą padaryti svaresnį, dar kokybiškesnį. „Labai norime klientams siūlyti savo kolekcijas. Šita idėja pulsuoja, bręsta kaip pumpuras – klausimas, kada susprogs, – prasitaria Martynas. – Tam tikro dydžio kąsnis skirtas tam tikrai burnai. Kol esame dviese, negalime atitikti didelių lūkesčių ir standartų kalbant apie pasaulines rinkas. Nesinori tapti beprotiškai dideliu fabriku, tačiau norisi, kad tas vardas būtų plačiau matomas. Tai vyksta žingsnis po žingsnio.“
Kol kas jie savo išmonę ir gebėjimus siūlo klientams, kurie apie „Pumpurus“ žino būdami ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje, užsuka ir grįžusieji iš užsienio.
„Jei tu kažkam tinkamas, tavo paslaugomis pasinaudos. Tik turi būti matomas“, – kalba M.Vaitiekūnas.
„Mes patys dar nežengiame į pasaulinę rinką – mums svarbu kontaktas su žmogumi. Galbūt kai patys kursime savo kolekcijas ir žmogus galės papuošalus įsigyti su mūsų pasakojimais, bus kitaip. Dabar tų istorijų prisirenkame tiek, kad žmogus kitą sykį laukia ir pusę metų, kol pagaminsime papuošalą“, – tęsia Rūta.
