„Močiučių amatas“
Megzti Daliai patiko nuo mažens: „Kiek save pamenu, dar nuo mokyklos laikų mezgiau. Galbūt tai iš močiutės paveldėjau, juk sakoma, kad tai močiučių amatas. Tik močiutė daugiau nerdavo, o man nerti nelabai patinka, mezgimas – mieliau.“
Tačiau tik prieš beveik devynerius metus iš to gimė ir verslas. Viskas prasidėjo, kai vieną kitą drabužį ji numegzdavo sau ar draugėms, o tada norinčiųjų jos rankų darbo gaminių ratas ėmė plėstis.
„Tada teko įsigyti mezgimo mašiną, kad spėčiau visiems numegzti“, – prisiminė D.Michailovienė.
Ji pradėjo šią veiklą namuose, tačiau daugėjant užsakymų ėmė darytis ankšta, neliko vietos, kur gaminius ir didžiulius siūlų kiekius laikyti, tad teko susirasti patalpas šiam verslui.
„Turėjau daug klienčių, dirbančių savivaldybėje, jos ir pasiūlė patalpas“, – nusišypsojo D.Michailovienė, jau kelerius metus reziduojanti Utenos kūrybinių industrijų centre „Taurapilis“.
Neįprasčiausias užsakymas
Daugiausia ji mezga moterims, tai megztinius, tai sukneles.
Kartais klientės net grįžta pas Dalią skųsdamosis, tačiau ne dėl prastos kokybės – priešingai, po kelerių metų vilkėjimo drabužiai atrodo lyg nauji, kad net pabosta juos nešioti, o naujus pirkti, kol ir turimi puikūs – neverta. Tada mezgėja siūlo drabužius atnaujinti – patrumpinti, prisiūti kišenes, apykaklę ar dar kokią nors detalę.
Atėjus pas Dalią į studiją galima rasti nemažai jau numegztų gaminių, tačiau nereta klientė turi ir specialių pageidavimų. Vienas iš neįprasčiausių prašymų – numegzti karvėms antspenius.
„Man paskambino ir paklausė, ar galėčiau numegzti karvėms antspenius. Kalbėjome, kalbėjome ir paskui supratau, kad man paskambino iš radijo, kad čia juokaujama. Tai buvo pokštas. Draugė taip mane pasveikino su gimtadieniu“, – juokėsi D.Michailovienė, paminėdama, kad visgi antspenių numegzti nereikėjo, bet iki šiol tai buvo keisčiausias prašymas, kurį jai teko girdėti.
Bijo spalvų
Intensyviausias metas mezgėjai yra laikotarpis iki Kalėdų, tada ji sulaukia daugiausia užsakymų. Kadangi ji viską daro viena – ir mezga, ir parduoda – kartais tokiu metu nebespėja suktis, nors per dieną geba pagaminti net mažiausiai du megztukus. Tada į pagalbą kimba jos dukra.
Tačiau per kelerius darbo metus D.Michailovienė pastebėjo, kad uteniškės nedrąsios – nuolat renkasi niūrias, juodas, pilkas spalvas.
„Būna, kad ateina, pamato gražų drabužį, jį pasimatuoja, atrodo lyg nulieta, bet spalva nepatinka, nes ryški, prašo, kad numegzčiau kitos spalvos ir viskas. Neina įkalbėti“, – juokdamasi mojo rankomis Dalia, pati apsivilkusi oranžinės spalvos marškinius, mat jai ryškios spalvos labai patinka.
