Tapatybė – „ne vilniečiai“
Nedas – šiaulietis, jo žmona Vaida – alytiškė. Pora susipažino savo studijų mieste Vilniuje, tačiau, skirtingai nei daugelis, su sostine ateities planų nesusiejo.
„Mes ir dabar neatsisakome minties, kad esame ne vilniečiai. Kodėl mums netiko didmiesčio šurmulys? To negalėčiau paaiškinti iki šiol. Kortos susidėliojo taip, kad darbą pagal specialybę – esu kelių inžinierius – man pavyko rasti Alytuje.
Išvažiavau vienas, nes žmonai dar buvo likę metai studijų, ji – medikė, šeimos gydytoja. Dėl jos profesinių perspektyvų nesukome galvos, nes medikų trūksta visur. Vaida parvažiuodavo savaitgaliui, taip po truputį rišomės prie gyvenimo Alytuje“, – pasakoja Nedas.
Jam pačiam Alytus patiko dėl savo žalumo, nedidelių atstumų, gražios gamtos – ežerai, miškai, viskas vietoje. Kokybiški darželiai ir mokyklos – ypatingai svarbūs, nes šeima augina ketverių ir aštuonerių metų dukras Elzę ir Lilę.
Regis, šeimos gyvenimas Dzūkijos sostinėje pasuko aiškiai nubrėžtomis vėžėmis, kol vieną gražią dieną pora sugalvojo verslo idėją, tapusią prekės ženklu „Kavalio virtiniai“.
Dėl verslo Nedas kardinaliai pakeitė profesinę veiklą, nors „kelininkui“ tapti „maistininku“ tikrai nebuvo lengva. Šiandien, po nedidelės pertraukos, jis ne tik turi verslą, bet ir grįžo dirbti pagal savo profesiją.
„Suderinti verslą ir nuolatinį darbą iš pradžių man pasirodė neįmanomas iššūkis, bet tereikėjo ryžtis pabandyti ir supratau, kad viską spėju. Kartais net pagalvoju, kad gal dar kažką pridėčiau prie veiklų? Pastebiu, kad daugelis mano amžiaus žmonių yra labai užsiėmę, aktyvūs, tai – profesinio piko laikas. Vėliau gali pasirodyti nepatrauklus darbo rinkai, taigi stengiesi išnaudoti galimybes. Žinoma, būtų geriau, jei... paroje būtų daugiau laiko“, – sako Nedas, kurio darbo diena prasideda 7 valandą ryte ir neretai užsitęsia iki vidurnakčio.
Karantinas atvėrė naujų galimybių
Verslas Alytuje – ar verta bandyti? Tai tema, verta ilgų diskusijų, bet akivaizdu, kad smulkiajam verslui nelengva įsitvirtinti bet kuriame mažesniame mieste, o ir didmiestyje sėkmė nebūtinai lydi visus.
„Rankų darbo virtinių gamyba nėra tas verslas, iš kurio galima gyventi. Mūsų pirkėjai – nišinio produkto ieškotojai, bet, jei esi nišinis gamintojas, vadinasi, ir gamybos apimtys mažesnės, ir nesi toks patrauklus tiekėjams. Iš dalies esu pesimistas, bet džiaugiuosi turėdamas optimistę žmoną, nes požiūris versle labai svarbus – jei tikėsi, kad seksis, taip ir bus“, – sako pašnekovas.
Nedas pasakoja, kad jo verslas patyrė ne vieną išbandymą, bet kai kurie jų išėjo į naudą. Išgyveno padangų gaisrą, išvaikiusį ne tik pirkėjus iš „Žuvinto“ turgaus, bet ir gyventojus iš Alytaus.
Paskui pasirodė „nuostabioji korona“. Karantiną taip pat pavyko sėkmingai išgyventi, nes „Kavalio virtiniai“ persiorientavo į internetinę prekybą. Alytuje ji vyko vangokai, užtat Kauno ir Vilniaus pirkėjai atrado Alytuje gaminamus virtinius ir pirko kilogramais.
„Nerimą kelia ir dabartinis visuotinis kainų šuolis, juk brangsta ir žaliava, ir elektros energija, taigi įmonės plėtros kol kas neplanuojame“, – sako N.Kavaliauskas.
Virtiniai su kiauliena – be konkurencijos
„Kavalio virtinių“ gamybos cechas įsikūręs Alytuje, „Žuvinto“ turgaus patalpose, čia galima įsigyti šaldytos ir šviežios produkcijos, tačiau, kaip sako savininkas, vien iš pardavimų Dzūkijos sostinėje išgyventi vargiai pavyktų. Tokio tikslo ir nebuvo – Dzūkijos sostinė pasitarnavo kaip starto vieta, o dabar čia pagamintus virtinius skanauja marijampoliečiai, uteniškiai, šiauliškiai, vilniečiai ir kitų miestų gyventojai.
Viskas prasidėjo nuo keturių skonių virtinių, o šiandien pirkėjai gali rinktis net iš devynių, taip pat gaminami kibinai, varškėčiai. Tešlai naudojami įprasti kvietiniai ir viso grūdo, speltos miltai. Daugėja ir realizacijos taškų tiek Alytaus krašte, tiek ir kituose miestuose.
Alytiškiai, kaip ir kitų miestų gyventojai, labiausiai pamėgo klasikinį variantą – virtinius su kiauliena.
„Iš pradžių pabandėme virtiniams naudoti jau pagamintą faršą, tačiau nepasiteisino. Dabar perkame mėsą iš patikrintų tiekėjų ir patys ją susimalame. Skonis visai kitoks, o juk mūsų tikslas yra kokybė, nes pramoninių virtinių pilni prekybos centrų šaldikliai. Siūlome tai, kas tikrai skanu ir kokybiška“, – sako Nedas, pasidžiaugiantis, kad Alytuje daugėja žmonių, kurie įvertina, jog greitas ir sveikas maistas – ne toks jau dažnas derinys, taigi ir jo kaina šiek tiek didesnė.
Versle, kaip ir gyvenime, pasitaiko visko – „Kavalio virtinių“ savininkui geriausias impulsas tolesnei veiklai yra pirkėjų įvertinimas.
„Būna, kažkas nepasiseka, bet gauni žinutę „kepėm jūsų kibinus, buvo patys skaniausi iš visų ragautų“ – ir rankos vėl kyla darbui. Smagu, kad žmonės nebijo gerą žodį pasakyti, nuolatinius pirkėjus pažįstu iš veido, pasišnekame. Pavyzdžiui, turime mūsų gaminamų virtinių gerbėjų, kurie važiuoja iš sostinės pro Alytų į sodybas ir užsuka apsipirkti“, – pasakoja pašnekovas.
Virtinio kraštelis – rankų darbo vizitinė kortelė
Dar vienas dažnas klausimas: kuo skiriasi koldūnai ir virtiniai? Niekuo, bet virtiniai lietuviškiau ir… „skaniau“ skamba. Kavaliauskų namuose ant stalo taip pat neretai garuoja virtiniai – šeima jų tikrai neatsivalgė, juolab tenka įvertinti ir naujus skonius. Dukros – patikimos degustatorės, jei patiko joms, patiks ir kitiems vaikams.
„Kavalio virtiniai“ šiuo metu siūlo nemažai virtinių su varške, kas jau savaime yra iššūkis dažno lietuvio skoniui. Pasiteisino įdaras, kuriame varškė dera su špinatais, šonine, peletrūnu. „Neprigijo“ varškės ir džiovintų pomidorų įdaras, nes pasirodė per rūgštus. Pirkėjai pageidavo saldžių virtinių – atsirado su rikotos ir bananų įdaru be papildomo cukraus, jie turi nemažai gerbėjų.
Nuolatiniai „Kavalio virtinių“ pirkėjai taip pat kviečiami įvertinti gaminius, kurie dar tik pakeliui į gamybą. Nedas jų prašo būtinai sugrįžti ir papasakoti, ar patiko naujas skonis. Šiuo metu kepami eksperimentiniai kibinai su troškintais kopūstais. Pirmieji juos degustavo įmonės darbuotojų šeimos nariai. Virtinių gamybos ceche dirba keturios darbuotojos.
Tešlos maišymas ir kočiojimas – mechanizuotas, bet kiekvieno virtinio krašteliai yra raitomi rankomis. Kaip sako Nedas, tai darančios jo darbuotojos – auksarankės, darbo tikrai daug, kiekvienas virtinis – kitoks, kartais gali ir prairti, kaip namie gamintų. Tačiau vargiai ar daugelis tokį maistą šiandien dažnai gaminame patys – per didelės laiko sąnaudos.
Dažnai verslininkas sulaukia klausimo: o kas kuria virtinių receptūrą? Pasirodo, viską darė jis pats, bandymų ir atradimų būdu. Lipdukus ant pakuočių taip pat pats klijuoja, padeda dukros ir brolis, jį galima sutikti ir prie prekystalio, raityti virtinių kraštelius irgi moka.
Nedidelio verslo specifika tokia, kad savininkui tenka pačiam prisiliesti prie visų jo sudedamųjų, o sėkmės paslaptis – daug kantraus darbo, nebijant iššūkių pabandyti, nors kartais atrodo nelabai įmanoma.
N.Kavaliauskas savo verslą vadina pomėgiu, nes visada mėgo gaminti, o visa kita, jo manymu, priklauso nuo požiūrio – jei žmogus kliūtis pirmiausia susikuria mintyse, tai jam ir pritrūks ryžto nieko nė nepradėjus.
„Bet pabandykime ir pažiūrėkime, kas bus, nes blogiau – tikrai ne“, – įsitikinęs pašnekovas.
