Kaišiadorių rajone įkurtoje sodyboje sukiojasi ne tik žirgas, ponis, bet ir ožkos, avys bei paukščiai. Juos visi norintys gali paliesti, pašerti, kartu pasivaikščioti po teritoriją.
Visi turi išskirtinius vardus
„Visi mūsų gyvūnai vaikšto, kur nori, daro, ką nori, jie yra laisvi. Nė vienas žmonių neskriaudžia ir jų nevalgo, tik nori su jumis susipažinti. Duokite rankytes, įbersiu grūdelių ir supažindinsiu, kas čia jus užkuteno“, – taip mane su šypsena pasitiko D.Beliavska-Aleksiejūnė, ketverius metus veikiančios rančos „Myliu kaimą“ vadovė.
Čia visi gyvūnai turi savo vardus. Pavyzdžiui, didesnė ir morkas mėgstanti ožka buvo pavadinta Morka, o štai mažesnė ir su ragais – Knopke.
Viena avytė, kuri balta kaip manų košė, pavadinta Kruopa, o kita, kaip teigė Danuta, yra charizmatiška, bet labai jautri ir greitai susinervinanti moteriškė – Nindzelina, mat jos veido kailiukas panašus į nindzės kaukę.
„Visos – damos ir visos – senmergės, – juokėsi D.Beliavska-Aleksiejūnė, paminėdama, kad kai kurios moka ir triukų. – Ar žinojote, kad Morka yra baleto šokėja, o Knopkė – parkūristė?“
Tiesa, netrūksta kaime ir vyriškių. Pavyzdžiui, ponis Šrekas ar, kaip Danuta sakė, karališkas mėlyno kraujo ir mėlynos odos paukštis Pūkis, mat jo sparnai ne iš plunksnų, o pūkų. Rančoje vaikšto ir tikros garsenybės – Pūkio žmona Kunigunda ir antis Lady Gaga.
Iš pradžių Danuta turėjo mažiau gyvūnų – kelis triušius, dvi ožkas, žirgą ir ponį, bet vėliau žmonės ėmė Aleksiejūnų šeimai atiduoti savuosius.
„Tarkime, avytė, gulbė ar kiti paukščiai buvo per geri, per švelnūs, negalėjo jų paskersti, tai atvežė juos auginti man. Per Velykas šiemet fotosesijai buvo naudoti ančiukai, o po to neturėta, kur jų dėti. Negi fotografai išmes juos į šiukšlinę, tai štai irgi atvežė man. Čia lyg prieglauda, taip ūkis ir pildosi“, – portalui lrytas.lt pasakojo pašnekovė.
„Mokslinę karjerą mečiau dėl mėšlo“
Gamtos apsuptyje moteris anksčiau negyveno. Kaip pati sakė, gimė Vilniuje ant asfalto, bet trauką kaimui visada jautė. Jos šeima turėjo sodą, netoli kurio buvo ir kitų žmonių kaimas. Jame D.Beliavska-Aleksiejūnė praleisdavo nemažai laiko.
„Bėgdavau pažiūrėti, kaip ta babytė melžia karves, kaip tas diedukas laukus aria. Buvau tuo susižavėjusi, visada svajojau užaugusi gyventi kaime. Tai buvo mano slapta svajonė. Dar 5 klasėje rašiau rašinėlį, kad užaugusi gyvensiu miške, mano vyras bus miškininkas ir turėsime daug gyvūnų. Na, mano vyras nėra miškininkas, bet svajonė beveik išsipildė“, – prisiminė ir juokėsi ji.
Veterinarijos moteris mokėsi Kaune, ten ir susipažino su savo vyru. Bet gyvendami mieste jie vis ieškojo sodybos, į kurią galėtų savaitgaliais pabėgti. Ilgai ieškoję jie rado trobelę ir miško plotelį šiame Aleksandruvkos kaime, Kaišiadorių rajone, kuriuos ir nusipirko.
Kurį laiką tik vasaras čia leisdavę Aleksiejūnai galiausiai nusprendė imti paskolą ir šioje vietoje pasistatyti namą. O prie namo Danuta visada svajojo laikyti savo žirgą, taip jis čia ir atsirado.
Tačiau pagimdžiusi antrąjį sūnų ir pamačiusi, kad kaime jai gyventi daug labiau patinka, nes čia, priešingai nei mieste, niekas niekur nebėga, nėra tiek streso, nerūpi gandai bei kaimynų gyvenimas, į studijas Kaune Danuta nusprendė nebegrįžti. Ji atsisakė veterinarės darbo ir doktorantūros studijų, nors buvo likę tik vieneri metai joms pabaigti.
„Niekas manęs nepalaikė. Mano tėvai svajojo, kad būčiau profesorė, jiems buvo sunku suprasti, kad visą mokslinę karjerą mečiau dėl mėšlo, tiesiogine to žodžio prasme. Visiems buvo šokas, visi galvojo, kad esu kvaila, sukiodavo pirštą prie kaktos, juk išėjau iš gero darbo.
Bet štai dabar esu kaimietė iš Vilniaus ir esu laiminga, o kai kurie, matydami, kaip man sekasi, pavydi“, – rankomis skėsčiojo ji.
Rimti vyrai tampa pūkuotais kačiukais
Netrukus ji ėmė kaime auginti gyvūnus, publikuoti jų nuotraukas ir trumpas linksmas istorijas instagrame. Viena blogerė susižavėjo Danutos veikla ir pasiteiravo, ar galėtų pas ją atvykti bei supažindinti savo vaiką su gyvūnais.
„Man atrodė keista, kad svetimas žmogus į mano namus prašosi. Bet kai ji atvažiavo, davė man gerą idėją. Ji sakė, kad šiuos gyvūnus būtinai turiu rodyti žmonėms, nes miestiečiai jų jau nebeatpažįsta, avies nuo ožkos neatskiria. Tai ir naudinga, ir gera pramoga.
Taip prieš ketverius metus pradėjau rengti edukacijas, nuo tada pasipylė šeimos ir srautas iki pat šiol nemažėja“, – pasakojo ji.
Gyvenusi tiek Vilniuje, tiek Kaune D.Beliavska-Aleksiejūnė supranta, kad šiuolaikinis žmogus kartais nori pabėgti nuo šurmulio, greito tempo ir patekti į ramybės oazę. Tokią vietą, kurioje žmonės atsipalaiduotų, ji ir norėjo sukurti.
Šioje rančoje žmonės į gyvūnus žiūri ne pro tvorą, o laisvai vaikščioja po jų teritoriją, gyvūnus glosto, maitina, žirgu ar poniu gali ir pajodinėti. Be to, kadangi Danuta apie gyvūniją turi daug žinių, jas gali perduoti ir kitiems. Tačiau į žmonių poilsio laiką ji stipriai nesikiša, supažindinusi atvykėlius su gyvūnais juos palieka vienus, o ir kitų šeimų čia atvykusieji nesutiks, stengiamasi išlaikyti ramybę ir privatumą.
„Dabar žmonės tik atvykę viską fotografuoja telefonu. Stok čia – nufotografuosiu, dabar stok ten, pasisuk – nufotografuosiu. 20 minučių jie užtrunka vien fotografavimuisi, vėliau atsisėda, visiems išsiunčia nuotraukas, publikuoja feisbukuose ir štai praėjus pusvalandžiui jau atsipalaiduoja, ima kvėpuoti, iš tiesų stebėti, klausytis.
Jie praleidžia čia dvi valandas, ramiai vaikščioja, bendrauja su gyvūnais, ima šypsotis, o paskui ir nebenori išvažiuoti.
Man fantastiškiausia būna tada, kai atvažiuoja kieti vyrai, verslininkai. Jiems pasiūlau grūdelių gyvūnams maitinti, jie atsisako. Bet mano gyvūnai vis tiek juos kibina, prisijaukina. Tada matau, kad tie vyrai truputį paglosto gyvūnus, vėliau jau apsikabina juos, o tada žiūriu ir asmenukę su ožka darosi, šypsosi kaip vaikai. Tokie vyrai atvažiavę būna lyg juodosios panteros, o išvažiuoja būdami pūkuotais mažais kačiukais.
Arba jeigu vaikai cypia, kai juos tėvai „pakuoja“ į automobilius, aš virtuvėje šoku, džiaugiuosi. Tada mano tikslas būna pasiektas“, – patikino rančos vadovė.
Iš pradžių buvo keista imti pinigus
„Myliu kaimą“ aplanko ne tik šeimos, čia rengiamos ir edukacijos, išleistuvės darželinukams bei mokyklinukams, taip pat ir gimtadieniai, per kuriuos piratės, kaubojos ar indėnės kostiumu apsirėdžiusi iš miško išlenda Danutos draugė bei kolegė Irma Jurčikonė. Ji – profesionali renginių vedėja, prie šio verslo prisijungusi prieš trejus metus.
„Aišku, kartais tenka ir su princesės suknele sukiotis. Tada poniui Šrekui uždedame ragą ir jis tampa vienaragiu. Kaip tada vaikai cypia iš laimės, jūs pamatytumėte“, – juokėsi Irma.
Ne tik Danuta kadaise ėmėsi pokyčių savo gyvenime. I.Jurčikonė anksčiau taip pat nesivertė vien animatorės darbu. Apie 7 metus ji buvo biokuro ir granulinių katilų pardavimų vadybininkė, o į spalvingus kostiumus šokdavo ir pas vaikus lėkdavo savaitgaliais. Tai būdavo papildomas darbas.
Be to, ilgą laiką ji su vyru taip pat gyveno Kaune, o į tėčio tėviškę Kaišiadiorių rajone, visai netoli rančos, atsikraustė gyventi tik 2018 m. Ir štai besidžiaugdama gyvenimu kaime ji nusprendė mesti darbą.
„Vaikui tada dar nesakiau, kad išėjau iš darbo, veždavau jį į darželį, o grįždavusi ištisas dienas supdavausi hamake, kol sugalvojau, kad reikia čia, kaime, rengti stovyklas“, – pasakojo ji.
Tada Irma susipažino su Danuta ir pradėjo bendrą veiklą. Savo darbu ji dabar itin džiaugiasi, o apie tuos, kurie nejaučia malonumo dirbdami, Irma nedaugžodžiauja: „Man jų truputį gaila.“
Danuta sako, kad žmones, net ir nemylinčius savo darbo, nuolat besikankinančius, greičiausiai nuo pokyčių stabdo nežinojimas, ar pavyks susirasti kitą darbą, mylimą veiklą.
Tačiau pati D.Beliavska-Aleksiejūnė viską metusi nesigaili nė trupučio ir džiaugiasi, kad nepabijojo tokio sprendimo, taip pat ragina nebijoti ir kitus. Kaip ji pasakojo, pirmuosius porą metų jai net buvo nejauku imti pinigus iš žmonių už veiklas, edukacijas ir poilsį su gyvūnais.
„Man buvo keista, kad aš pramogauju, gerai leidžiu laiką, o man už tai moka pinigus“, – štai kaip iš pradžių į mylimą veiklą žvelgė ji, bet dabar požiūris pasikeitė. Darbu reikia mėgautis.
Visgi Danutos širdis neleidžia imti pinigų iš visų lankytojų. Čia nemokamai gyvūnais ir edukacijomis gali pasidžiaugti lankytojai iš senelių namų, vaikų dienos centrų ar socialinės rizikos šeimos.
Po truputį ranča pildoma ir kitomis veiklomis. Pernai čia įrengtas Voverynės laipynių parkelis vaikams, taip pat pastatytas ir namelis medyje, norintiems nakvoti gamtoje, miško apsuptyje.
