Arnoldo įmonės „GlassBaltic“ veikla – parduoti naudotas plokščio stiklo apdirbimo stakles prieš tai pagal poreikį jas suremontavus ar iš pagrindų restauravus. Velžyje veikiančiai įmonei tinka tik Europinės kilmės stiklo pramonės įrenginiai, nes jie, vertinant kokybę, patys geriausi bei ilgaamžiškiausi. Be to, Europoje parduodami įrenginiai atitinka visus ES standartus, kurie pripažįstami visame pasaulyje.
Kitokio tokio verslo kaip „GlassBaltic“ pasaulyje nerasite. „Mes neturime konkurencijos. Šiuo metu vieninteliai pasaulyje užsiimame naudotų plokščio stiklo pramonės staklių prekyba ir remontu“, – drąsiai sako įmonės vadovas.
Jo įmonė siūlo įrenginius su tokiais pačiais privalumais, kokie būna, kai įrenginį perka naują.
Klientas, kuriam reikia pigesnės įrangos, gali pirkti Velžyje dar netikrintą. Kitas nori įrangos jau kapitaliai suremontuotos, su garantijomis. Tarkime, velžiečiai Vokietijoje radę reikiamą įrangą parsivežę sutvarko, išbando, nuveža į, sakykime, Kanadą, ten ją surenka, apmoko kliento darbuotojus.
Lietuvių skirtumas nuo kitų įrenginius parduodančių įmonių toks, kad daugumos staklių jie neparduoda kaip agentai, o prekiauja jomis kaip didmeniniai pardavėjai.
Toliausiai stakles įmonė yra pristačiusi į Fidžio salą. „GlassBaltic“ sutvarkytų įrenginių yra Ekvadore, Australijoje, Pietų Korėjoje. Iš viso įmonė dirba 50-yje šalių tiesiogiai ir apie 60-yje netiesiogiai, nes kai kurias jų stakles perparduoda kitos įmonės.
Šiandien įmonė dirba su visomis šalimis, išskyrus Rusiją, Baltarusiją. Tai buvo vienos didesnių jų rinkų. Tačiau kilus karui Ukrainoje bendradarbiavimas nutrūko. Dabar „GlassBaltic“ ketina labiau plėstis į Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Jungtinę Karalystę bei Beniliukso šalis.
Nori, kad būtų pirmoji, apie kurią pagalvoja
Daug kur pasaulyje koją įkėlusios įmonės vadovas svajoja: nori, kad Velžyje veikianti įmonė būtų pirmoji, apie ką klientai pagalvoja, kai jiems prireikia šių specifinių įrenginių, kuriais ir prekiauja „GlassBaltic“.
„Svajoti reikia drąsiai, todėl realu, kad iš tiesų to pasieksime. Daug dalykų, apie kuriuos svajojau, jau įgyvendinau, nors kiti sakė, kad tai neįmanoma. Pavyzdžiui, pradėti verslą su 2 tūkst. eurų, kai standartinės pigiausios staklės kainuoja dešimtis tūkstančių eurų, jas dar reikia išardyti, transportuoti ir panašiai, – kalbėjo A.Šulnius. – Kol kas esame palipę tik vieną laiptelį dangoraižio link: mano skaičiavimais, naudotų įrengimų rinka Europoje yra apie 300–400 mln. eurų, o mūsų pardavimai kol kas siekia tik 4 mln. eurų. Esame vos vienas procentas visos rinkos“.
„GlassBaltic“ – Arnoldo įmonė, ją įsteigė vienas. Tiesa, patirties turėjo daug, nes prieš tai dirbo įmonėje, kuri veikė panašioje verslo šakoje, todėl nusimanė ir apie pardavimus, ir apie staklių remontą.
Vyras metus dirbo vienas. Per tą laiką iki galo aiškinosi, kiek turimi finansai leidžia siekti idėjų ir numatytos krypties. A.Šulnius sako, kad, turint ribotus finansus, dažniausiai renkamasi ne pats geriausias variantas, o tas, kuris tinkamiausias esamai finansinei situacijai. Bet, anot verslininko, turi būti dirbama, kad būtų pasiekiamas geriausias variantas.
„Niekada negalima pamiršti, dėl ko dirbama, nes, mano nuomone, pirmiausia reikia siekti įgyvendinti savo tikslus ir tada galvoti apie grąžą, o ne užsidirbus pinigų atsisakyti investuoti į ateitį ir į tas idėjas, nuo kurių pradeda kiekvienas verslininkas“, – kalbėjo jis.
Taigi, 2017 m. neturėdamas pinigų, bet turėdamas žinių, Arnoldas nėrė į verslą.
„Pinigų nėra, įmonės vardas nežinomas. Tikriausiai didžiausia mano sėkmės istorija yra ši: neturėjau telefono, automobilio, turėjau tik savo asmeninį kompiuterį ir iniciatyvą kažką daryti. Iš vieno draugo pasiskolinau telefoną, iš kito – automobilį ir išvažiavau ieškoti įrangos. Taip sutapo, kad vienoje įmonėje Lenkijoje išgirdau, kad ji užsidaro, o jos savininkas man leido išparduoti visą gamyklą, didžiulį fabriką. Tai ir buvo lūžio taškas – gavau gamyklą be jokių pradinių santaupų, tik dėl to, kad savininkas pasitikėjimo manimi“, – prisiminė A.Šulnius.
Sako, tąkart ėjęs va bank – galvoti apie baimes nebuvo kada. Dabar baimių daugiau, nes turi, ką prarasti: šiandien jis atsakingas už darbuotojus, turi įmonės pastatus, įsipareigojimus prieš klientus. Vis dėlto A.Šulnius sako: reikia bandyti ir bandyti – jei kas ir nepasiseks, bent būsi kažką sužinojęs.
Prikalbina atvykti į Velžį
Anot pašnekovo, vienas sudėtingesnių verslo aspektų – rasti tinkamą būdą, kaip bendrauti su skirtingose rinkose esančiais klientais. Pavyzdžiui, arabų šalyse, galbūt dėl to, kad ten vyrauja visai kitoks verslo suvokimas, reikia įtikinti, jog daryti tai, ką daro lietuviai – įmanoma ir ekonomiškai verta.
„Vos pasakius, kad mes įrangą remontuojame, jie išsyk galvoja, kad ketiname apgauti. Tokį įvaizdį galime pakeisti tik pakvietę klientus atvykti į Velžį. Rodome nuotraukas, vaizdo įrašus, tačiau daugelis netiki tuo, ką mato, todėl galiausiai naudojame savo kozirį – atvykite ir patys pamatykite. 100 proc. tų, kurie atvyksta, tampa arba ilgalaikiais klientais, arba bent tuo metu įsigyja įrenginį“, – pasakoja verslininkas.
Rinkoje, kurioje jis veikia, ne kaina yra esminis dalykas klientui papirkti: tokių įrenginių – didžiulis deficitas, o rasti gerą įrangą labai sudėtinga. Arnoldas sako, kad būtent galimybe atvykti tiesiai į Velžį ir pamatyti įrangą gyvai privilioja klientą.
„Mus, kaip lietuvišką įmonę, labai gerbia Skandinavijos šalys, o daugiausia stereotipų turi Pietų Europa. Jie neįsivaizduoja, kad čia yra aktyvių ir sąžiningų žmonių. Pavyzdžiui, mums pradėjus dirbti su Italija ir paminėjus, jog esame iš Lietuvos, gavome atsakymą, iš kurio supratome, jog esame Šiaurėje, kaip rašė – „Siberia“, todėl klientas nemato tikslo atvykti pas mus apžiūrėti įrangos.
Tik įkalbinus atvažiuoti italas buvo maloniai nustebintas mūsų žalia, švaria ir tvarkinga Lietuva. Po šios kelionės jis pradėjo planuoti, kaip grįš su šeima ir daugiau pakeliaus po šalį“, – pasakojo A.Šulnius.
Sandėlį rado Jonavoje
Arnoldas norėtų nupirkti aplink įmonę esančius pastatus ir teritorijas, kad sutvarkytų visą industrinę Velžio teritorijos aplinką. „Mums ploto stinga: tiek įrenginiams sandėliuoti, tiek jiems remontuoti reikia daug vietos. Šiuo metu mūsų dirbtuvės ir sandėlis kartu, bet tiek, kiek turime vietos dirbtuvėms, tiek pat reikia ir sandėliui“, – pasakojo verslininkas.
Buvo laikas, kai Panevėžyje veikianti įmonė įrenginius gabeno sandėliuoti į Kėdainius ar Jonavą – arčiau tinkamų patalpų nebuvo įmanoma rasti. „Panevėžys – industrinis miestas, pramonės daug, patalpų daug, tačiau visi sandėliai užimti, o pačios įmonės sandėlių negali pasistatyti – juos tenka nuomotis“, – kalbėjo A.Šulnius.
„GlassBaltic“ įkūręs 2017 m., reikiamas patalpas sandėliui Velžyje jis rado tik 2018 m. antroje pusėje. „Buvome labai laimingi, nes iš dalies mūsų veikla jau buvo netgi ne Panevėžio rajone“, – prisiminė verslininkas.
Galėtų turėti dvigubai daugiau darbuotojų
Šiuo metu įmonėje dirba 17 žmonių. Kaip sako Arnoldas, jų tiek, kiek šiuo metu turi vietos. Jei galėtų dvigubai padidinti plotą, tai ir darbuotojų priimtų dvigubai daugiau. Sudėtingai, tačiau norinčių dirbti „GlassBaltic“ visada suranda. Vienas svarbiausių kriterijų – turėti inžinerinį išsilavinimą, patirtį mechanikoje, elektronikoje ar mechatronikoje.
„Aš pats šitą veiklą gerai suprantu, todėl žinau, kad čia ne mechaninės žinios svarbiausia, o motyvacija ir noras kažką sužinoti. Mechanika, kokia ji bebūtų – visur vienoda. Jei žmogus turi galvą, gali labai gerai dirbti ir mūsų veikloje, nors atėjusiam iš gatvės ji gali atrodyti labai sudėtinga.
Tačiau man ji panaši į automobilių restauravimą: reikia jausti meilę darbui – jei žmogus dega motyvacija, mes pasiruošę jį apmokyti“, – kalbėjo A.Šulnius.
