Greta ir Linas nesuka galvos, ką veiks vasarą. Abu mielai darbuojasi Palangoje mažyčiame maisto vagonėlyje. Pora neslepia, kad nuolatos suktis mažoje erdvėje nėra paprasta, būna ir pykčių. „Vienas kitą apibaram dėl kvailiausių priežasčių ir toliau dirbame. Greit viską pamirštame. Manau, kad abu žinome, jog mylime vienas kitą, tad tie pykčiai neturi prasmės, o buvimas kartu tik sustiprina santykius“, – pasakojo Greta, pačiame darbų įkarštyje radusi laiko atsakyti į keletą „Vakarų ekspreso“ klausimų.
– Kiek jau metų esate kartu? Kaip prasidėjo judviejų istorija?
– Su Linu susipažinome Kipre, kur prieš penkerius metus abu dirbome. Linas dirbo viename populiariausių naktinių barų, o aš turėjau laisvą dieną, tad su pažįstamais išėjome panaktinėti. Linas mane užkalbino anglų kalba, nes nežinojo, jog esu lietuvė. Tad pirmą minutę keliais sakiniais pabendravome angliškai, kol paklausiau jo vardo. Kai išgirdau lietuvišką vardą, atsakiau „labas“. Taip sutapo, kad kaip tik tada Linas baigė darbą ir pakvietė pasivaikščioti. Nuo to vakaro visada esame kartu jau penkerius metus.
– Neilgai trukus po pažinties nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kodėl pasirinkote Palangą? Ar jauniems žmonėms žiemą čia nenuobodu?
Linas užaugęs Jonavoje, jį į Palangą atviliojo darbai. O man Palanga visada buvo antrieji namai, nes iš čia kilę abu mano tėveliai, čia gyveno seneliai ir proseneliai. Visgi vaikystėje Palanga patiko tik dėl jūros, nes būdavo liūdna palikti draugus Vilniuje. Bet Palanga labai pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Čia taip ramu, tylu, švaru... Labiausiai patinka tai, kad visur galima nueiti pėsčiomis, nereikia skubėti. Mums nuobodu tikrai nėra, abu turime daug įvairių veiklų ir hobių, o jei pasiilgstame miesto šurmulio, važiuojame aplankyti Lietuvos didmiesčių.
– Papasakokite, kaip gimė „Kefyro ūsai“?
– Niekada neplanavome turėti maisto vagonėlio, bet kartais gyvenime susidėlioja labai įdomūs dalykai (šypteli). Vieną įprastą dieną namie laukėme krepšinio varžybų, tuo metu turėjo vykti svarbios Eurolygos rungtynės „Žalgiriui“, kurių tikrai nenorėjome praleisti... Bet Linas netyčia pamatė skelbimą, jog yra parduodamas toks mažutis retro vagonėlis kažkokiame Žemaitijos kaime. Linas labai „užsikabino“, tad nusprendėm nuvažiuoti apsižvalgyti, pamiršome ir svarbias varžybas.
Tai, ką pamatėme, labai patiko – vagonėlį nusipirkome iškart. Nors jis buvo purvinas, senas ir aplūžęs, mūsų galvose jau sukosi idėjos, kaip viskas turėtų atrodyti.
Tad nieko nelaukę kibom į darbus – aš valiau, o Linas darė visus sunkiausius meistravimo darbus, skyrė tam labai daug laiko ir meilės. Vagonėlyje viskas yra padaryta jo rankomis, tad mums jis yra labai ypatingas.
Viską susitvarkę kreipėmės į Veterinarijos ir maisto tarnybą, gavome leidimą dirbti, ir tą pačią dieną jau prekiavome pirmajame festivalyje.
– O kaip sugalvojote pavadinimą?
– Visiškai atsitiktinai. Mums buvo labai svarbu, kad pavadinimas būtų lietuvių kalba. Galvojom vis, galvojom, bet niekas netiko. Kol vieną dieną pietums valgant keptas bulves su kefyru virš Lino lūpų liko kefyro ir aš spontaniškai ištariau – „kefyro ūsai“. Taip kažkaip ir „prilipo“.
– Ar šis verslas gyvuoja tik vasaros sezonu?
– Taip, su vagonėliu dirbame nuo pavasario galo iki rugsėjo vidurio.
– Kuo užsiimate kitu laiku?
– Po darbų daug laiko skiriame poilsiui ir pramogoms, kadangi vasarą negalime to padaryti. O vėliau pradedame kitus darbus. Linas kuria logotipus ir kitus grafikos dizaino darbus, meistrauja įvairiose srityse, o aš fotografuoju, rašau straipsnius, verčiu tekstus iš anglų į lietuvių kalbą ir t. t.
– Įdomu, ar išskirtinis jūsų vagonėlio dizainas pritraukia daugiau klientų?
– Klientų sutinkame labai daug ir įvairiausių. Vieni negaili komplimentų, pagiria kiekvieną vagonėlio detalę ir, žinoma, maistą, fotografuoja. O būna ir tokių, kurie vadina tiesiog kiosku ir klausia, ar turime kebabų.
– O galbūt klientus vilioja tai, kad maistą gaminate patys?
– Dauguma klientų tikriausiai net nežino, jog vagonėlyje dirba patys šeimininkai, tiesiog nusiperka pavalgyti ir daugiau nesidomi. Bet būna ir tokių, kuriems patinka pabendrauti, susipažinti, ypač nuolatiniams klientams, kuriuos jau matome ne pirmus metus. Jie labai palaiko.
– Kuo prekiaujate? Ar turite firminį patiekalą?
– Gaminame tortilijas, kesadilijas, šaltibarščius, kepame vištienos sparnelius, duonelę ir kitus užkandžius. Klientų mėgstamiausias ir populiariausias patiekalas yra mūsų tortilija su vištiena, kuri susilaukia tikrai daug dėmesio, tad ją ir laikome savo „vizitine kortele“.
– Teko socialiniuose tinkluose matyti, kad turite savo virtuvės gerbėjų ir tarp Lietuvos garsenybių.
– Kažkaip taip nutiko, kad mūsų tortilijas labai pamėgo krepšinio pasaulio atstovai. Dažnai gaminame Mindaugui Kuzminskui, Artūrui Milakniui, Edvinui Šeškui, Daliai Belickaitei ir t. t. Taip pat labai daug palaikymo susilaukėme iš Orijaus Gasanovo, kurį visada malonu sutikti. Šie žmonės labai malonūs ir draugiški, esame jiems dėkingi.
– Kur važinėjate su „Kefyro ūsais“?
– Kai tik pradėjome veiklą, važinėjome į įvairiausius renginius – festivalius, miesto šventes ir pan. Vengėme didelių komercinių susibūrimų, mieliau rinkdavomės mažus, jaukius renginius. Tačiau prieš trejus metus pažįstami Palangoje įkūrė naują pasibuvimo vietą ir pakvietė mus čia dirbti. Mielai pabandėme ir dirbame čia jau trečią vasarą.
– Teko matyti, kad vagonėlį vežiojote senu išskirtiniu moskvičiumi? Iš kur ši transporto priemonė?
– Taip, kai važinėdavome po renginius, į juos vykdavome senu moskvičiumi, kurį Linas taip pat savo rankomis restauravo. Liną labai domina viskas, kas susiję su senove – seni įdomūs daiktai, istorija, jis jaučia ypač didelę pagarbą senyvo amžiaus žmonėms, mėgsta klausytis jų pasakojimų apie praeitį ir, žinoma, labai mėgsta senovinę autotechniką.
Moskvičių jis įsigijo dar prieš mums susipažįstant, anksčiau, nei įsigijome vagonėlį. Tik vėliau, kai abi transporto priemonės jau buvo sutvarkytos, pamatėme, kad kartu jos labai dera.
– Galbūt turite ir daugiau senovinių transporto priemonių?
– Taip, dar turime senovinį motociklą – ižą, 1985 metų gamybos. Jis buvo visai aprūdijęs ir baisus, o dabar jau perdažytas ir sutvarkytas. Tačiau dar reikia prie jo padirbėti, tad dar neteko juo pasivažinėti, bet labai laukiu.
– Kokia yra jūsų gyvenimo filosofija?
– Mes stengiamės gyventi šia diena, džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir esame labai dėkingi už kiekvieną akimirką. Turime tiek daug – esame gyvi, laisvi, turime vienas kitą. Tai svarbiausia.
– Ar lengva dirbti porai viename vagonėlyje? Ar tenka dėl ko nors susipykti, susiginčyti?
– Kadangi darbo turime tikrai daug, reikia suktis greitai, palaikyti tvarką, bendrauti su įvairių nuotaikų žmonėmis, o ir patys kartais nespėjame pailsėti ar pavalgyti, tad tikrai būna ir ginčų, ir pykčių. Vienas kitą apibaram dėl kvailiausių priežasčių, ir toliau dirbame. Greit viską pamirštame. Manau, kad abu žinome, jog mylime vienas kitą, tad tie pykčiai neturi prasmės, o buvimas kartu tik sustiprina santykius.
– Kokie jūsų ateities planai? Galbūt ketinate atidaryti jaukų šeimos restoranėlį?
– Planų tikrai turime įvairiausių, tad matysime, kaip viskas susiklostys (šypteli).
