Vienam N.Bakulos kolegai eina vienuolikti, kitam – devyneri metai. Verslą jie pradėjo per pandemiją, kai baigėsi Nerijaus koncertai. „Norėjau sūnums parodyti, kad tuo metu, kai dingsta vienas darbas, galima užsiimti kita veikla, – sakė pašnekovas. – Kartu ir grojom, ir pardavinėjome, ir pamokas darėme“.
Ir dabar vaikinukai panešioja dėžes, šimtalapius, girą, dalyvauja filmavimuose. Filmuotą medžiagą
„Trys mėsininkai“ deda į savo krautuvėlės feisbuko paskyrą. „Vieniems jie gal jau ir pabodo, o kiti pas mus būtent vedami filmukų ir ateina“, – pasakojo N.Bakula.
Reikia pasukti ir kojas, ir rankas, ir liežuvį
Mintis turėti krautuvėlę, kurioje pirkėjams siūlytų tokio maisto, ko kitur nėra, Nerijaus šeimoje sukosi jau anksčiau. Kai ryžosi sumanymą įgyvendinti, išsyk dairėsi patalpų prekybos centre, bet paaiškėjo, kad jos per brangios. O kai „Trys mėsininkai“ nusipirko kioskelį ir pradėjo prekiauti, ironiška – iš karto baigėsi pandemija.
„Nebuvo, kad neturėjome, ką valgyti, todėl skubiai reikėjo kažką sugalvoti. Greičiau to ėmiausi iš smalsumo, norėjau pats pabandyti. Būna, organizuoji kokį renginį, eini pas rėmėjus, kažkas sako, jog labai sunkiai verčiasi. Ir iš tiesų, kad uždirbtum tą eurą ne biudžetinėje įstaigoje reikia pasukti ir kojas, ir rankas, ir liežuvį“, – kalbėjo muzikantas.
Jau pirmąją prekybos dieną suprato prašovęs: Nerijus – iš Suvalkijos, kur mėgstami mėsos gaminiai su minkštomis rūkytomis odelėmis. Todėl daugiausia tokių ir atvežė į Varėną, o sūdytų, kurie čia kaip sykis paklausiausi – vos keletą. „Šitie baigėsi per pirmąsias valandas, nes dzūkai, pasirodo, valgo viską, kas sūdyta“, – prisiminė N.Bakula.
Ateina ne tik lašinių
Nerijus į verslą atėjo iš muzikos pasaulio, jis – muzikos mokytojas, Varėnos lopšelio-darželio meninio ugdymo pedagogas. Kadangi netenkino fonogramos darželinukams, išleido knygelę vaikams pagal Anzelmo Matučio eiles.
„Mano publika – nuo vienerių iki septynerių metų. Dabar aš labiau vis dėlto pirma muzikantas, tada – mokytojas, o trečioje vietoje tai, kas liko, – sakė jis. – Tas kioskelis lai būna – jis tarsi traukos centras. Čia ateina geri žmonės. Kai pardavėja dvi savaites buvo atostogose, aš ją pakeičiau: klientai ne vien lašinių ateina nusipirkti. Truputį pakalbame, kažkas anekdotą papasakoja, kažkas – savo bėdas. Lai jis dar gyvena“.
Juokaudamas N.Bakula kalbėjo, kad iš dalies dėl visko kalta žmona. „Ji sakė – jei kas tavęs netenkina, padaryk geriau. Man nepatiko lašiniai, kuriuos per karantiną vežė pažįstamas – padarėme kioskelį, nepatiko dainos – padarėme savo knygelę“, – paaiškino muzikantas.
Ne verslas – versliukas
Verslą pradėjęs Nerijus skaičiuoja, kad kiek daugiau nei pusę investicijų jau bus susigrąžinęs. „Tikėjausi, kad viską atpirksiu per tris mėnesius ir jau būsiu kur nors Maljorkoje“, – juokėsi vyras.
Nors Nerijus apie „Tris mėsininkus“ kalba kukliai, sako, ne verslas čia, versliukas, tačiau galvoje jau sukasi minčių apie dar vieną vagonėlį. Pasakojo neseniai kalbėjęsis su italais, kurie savo nedideliuose vietiniuose ūkeliuose gamina įvairius produktus.
„Tokių pomidorų pastų, užtepėlių pamačiau, kad pagalvojau, jog neblogai būtų, jei „Trys mėsininkai“ turėtų viso to kokią didelę lentyną. Bet čia nėra kur dėti. Antras kioskelis tikriausiai reikš antra tiek rūpesčių, nors jau įsidirbome, žinome, kas ką turi padaryti“, – kalbėjo pašnekovas.
