Daugiau nei šimto metų senumo sodyboje įkurtas alpakų ūkis „Čiobrelių rojus“ šių metų liepą paminėjo vienerių metų sukaktį. Vos per vienerius metus alpakų būrys išaugo nuo 5 iki 17 alpakų.
Gintarė pasakoja, kad svajoja apie kelis kartus didesnę šių Lietuvoje dar gana egzotinių gyvūnų bandą. Patogų gyvenimą iškeitė į alpakų draugiją +40
Šimtametė sodyba
Kaip jauna šeima sugalvojo viską mesti ir išsikraustyti į vienkiemį miške?
„Mes buvome susitvarkę namus Doviluose, gyvenome patogiai – su terasom, garažais, trinkelėm. Tuose namuose padarėme viską, ka galėjome, nebeturėjome ten ką veikti.
Vakarais sėdėdavau terasoje, gerdavau vyną ir sakydavau vyrui: „Kaip norėčiau, kad čia lakstytų alpakos...“
Jis man sakydavo – „Nebegerk“, – juokėsi Gintarė.
Pašnekovė prisimena, kad su vyru buvo išsikėlę dešimtmečio tikslą išsikraustyti į vienkiemį, kad galėtų auginti gyvūnus.
„Mūsų dešimtmečio planas įvyko per metus. Atsikraustėme į 110 metų senumo vokiečių laikų sodybą.
Kai atsikraustėme, vyro klausiau, gal dabar jau galėsiu įsigyti alpakų... Jos buvo mano svajonė„, – „Vakarų ekspresui“ sakė G.Tarvydavičienė.
Kad išsikrausto į vienkiemį Kojelių kaime Klaipėdos rajone, tėvams pasakė tik tada, kai jau jį nusipirko.
Atvažiavus su visais daiktais, naujakurius ir kraustytis padėjusius jų draugus pasitiko krūmų prižėlęs miškas, o artimiausi kaimynai – už kilometro. Draugai net galvojo, kad čia pokštas.
„Mūsų patys artimiausi draugai netikėjo, kad galime čia gyventi.
Tik po kurio laiko, kai išpjovėme krūmus, žoles, išvežėme kalnus paliktų šiukšlių, sėdint prie laužo draugai pripažino, kad supranta, kodėl čia gyvename.
Aišku, ir mums patiems iš pradžių buvo šokas, nes pasikeitimas kardinalus. Šiuo metu skaitomiausi Nepatikėsite, kokį nustatymą reikia išjungti taupant telefono bateriją Aiškėja nauji faktai apie Klaipėdoje žuvusį amerikiečių karį – brigados seržantą Robertą Magallaną (7) Vienas dalykas yra, kai tik kieme nusipjauni žolytę ir palaistai gėles. Čia nuolat eini ir dirbi, nes yra hektarai. Reikia tai prie vieno, tai prie kito kampo eiti“, – pasakojo ūkio šeimininkė.
Išsilaiko tik čiobreliai
Įkurtuvių proga draugai padovanojo ženklą „Čiobrelių rojus“.
Sodyboje natūraliai visur augo čiobreliai, o šį pavadinimą sugalvojo krikšto sūnus, kuris savo mamai sakydavo, kad nori važiuoti į „Čiobrelių rojų“.
„Visiems taip prilipo ši frazė, kad kurdami ūkį neturėjo pasirinkimo pasivadinti kaip nors kitaip.
Seniau čia gyveno žolininkė, aplink yra pasodinta keletas čiobrelių rūšių, jų natūraliai auga ir aplinkiniuose miškuose, tad pavadinimas tiko“, – pasakojo pašnekovė.
Šiuo metu ūkyje gyvena trys šunys, katinas, 17 alpakų ir 13 triušių. „Man vyras neleidžia daugiau gyvūnų turėti“, – paklausus, kokie dar gyvūnai tiktų į kompaniją, nusikvatoja Gintarė.
Dabar vyriausia ūkio gyventoja – 10 metų alpaka, vardu Voverė, į Europą atkeliavusi iš Čilės. Bandos vedlė vardu Sigita.
Kieme taip pat vaikštinėja patelės Otilija, Viltė, Perla, Pūkė, Princesė, Coco, Skye, Reina, Rėja, Leila, Kūku, patinėliai Bembis, Inočis ir Čiobrelis.
Šią savaitę būrį papildė septynioliktoji alpaka – gimė mažylis Setas.
Ūkio patinai dresuojami, kad leistųsi glostomi. Pasak Gintarės, liesti ypač minkštą ir švelnų alpakų kailį yra tam tikra pojūčių terapija vaikams ar negalią turintiems žmonėms.
Kiekviena alpaka turi labai savitą charakterį, taip pat matomi tarpusavio santykiai, jaučiama hierarchija, giminystės ryšiai.
Tai bandos gyvūnas – alpakos po vieną negyvena.
„Jos turi ir tam tikrą bendravimo sistemą. Pavyzdžiui, tu man nepatinki ar imi mano skanesnį šieną – aš tau spjaunu“, – sakė Gintarė.
Alpakos rūpinasi, kad aplinka būtų tvarkinga – nurupšnoja ne tik žolę, bet ir pasodintas gėles, braškes ar kitus augalus.
„Per ūkio pirmąjį gimtadienį gavome dovanų tokias statulas, aš nupirkau ir ant jų uždėjau gėlių. Tai visas pelargonijas nuėdė per dvi dienas“, – prisiminė Gintarė.
Simboliška, kad vienintelis augalas, kurio alpakos ūkyje neėda, – čiobreliai.
Naudodamasi tuo, Gintarė sodyboje kaupia skirtingų čiobrelių rūšių kolekciją.
Protingi ir jautrūs gyvūnai
Gintarė pasakoja, kad alpakos yra labai įdomūs gyvūnai. Nors Lietuvoje jos dar egzotika, Pietų Amerikoje tai dažnas ūkio gyvūnas – iš jų gaunama vilna, kuri yra kelis kartus šiltesnė už avies, galima vartoti alpakų mėsą ir pieną.
Alpakomis susižavėjusi Gintarė vardijo daug įdomių faktų apie šiuos gyvūnus, pavyzdžiui, alpakos neturi viršutinių dantų, o apatiniai dantys nuolat auga. Jei jie auga labai greitai, kartą per metus reikia juos patrumpinti.
Reikia trumpinti ir nagus, nes mūsų gamtinėje aplinkoje nėra kalnų ir akmenų, į kuriuos galėtų nagus nusidildyti natūraliai.
Taip pat lietuviška žolė neturi tam tikrų mineralų, reikalingų alpakoms, tad reikia duoti specialių kombinuotų pašarų ir laižalų.
Lietuvoje jos gali gyventi, nes nebijo šalčio – gali būti lauke iki -25 laipsnių. Tačiau nemėgsta lietaus ir vos pradėjus lyti bėga slėptis.
Tai labai švarūs ir tvarkingi gyvūnai, kurie nusistato tuštinimosi zonas ir niekada nesigula ten, kur tuštinasi.
Lankytojai visada perspėjami, kad alpakos spjaudosi – kai yra nepatenkintos, pyksta, ginasi ar išsigąsta. Dėl to negalima prie jų daryti staigių judesių, šūkauti, lakstyti.
Dažniausiai spjaudosi nėščios patelės, ypač artėjant gimdymui.
Kartą per metus alpakas reikia apkirpti. Tai nėra lengvas procesas, nes jos nesileidžia kerpamos kaip, pavyzdžiui, avys. Gyvūnas guldomas ant specialaus stalo, prie kurio prispaudžiamas, kad nesimuistytų, įtvirtinamos kojos. Tada, vartant alpaką, ji kerpama.
„Tas procesas trunka apie pusę valandos vienai alpakai. Pirmiausia iš kailio išpučiamos didesnės šiukšlės, tada kerpama vilna ir suformuojama šukuosena.
Visa tai alpakai nepatinka. Visada pasiūlau įsivaizduoti – jus nurengia, paguldo ant stalo, pririša rankas, kojas ir dar varto į visas puses“, – juokėsi Gintarė.
Vis dėlto tokios grožio procedūros alpakoms reikalingos, nes po žiemos puraus kailio alpakos atrodo kelis kartus didesnės, nei iš tikrųjų yra.
Nuo vienos alpakos paprastai nukerpami 2–4 kilogramai vilnos. Sudėjus visas išlaidas, kol vilna paverčiama siūlais, vilnos kaina išauga iki 100–150 eurų už kilogramą.
Jei apspjaus alpaka, lydės sėkmė
Įsigyti alpaką kainuoja nuo 2 000 eurų, o alpakų jaunikliai yra labai paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Pernai birželį naujakuriai įsigijo pirmąsias keturias alpakas, visos jos buvo nėščios. Viena susilaukė mažylio pakeliui pas naujuosius šeimininkus, tad vietoje keturių alpakų į ūkį atkeliavo iškart penkios.
Kitos alpakos mažylių susilaukė šiais metais. Viena jų „pasistengė“, kad alpakėlė į pasaulį ateitų įspūdingai.
„Alpakos visada gimdo pirmoje dienos pusėje – maždaug nuo septintos ryto iki trečios popiet.
Tai kalnų gyvūnai, kurie turi labai trumpą liežuvį. Jos negali nulaižyti mažylio, kad jis išdžiūtų, todėl jauniklius veda pirmoje dienos pusėje, kad juos nudžiovintų saulė ir jie išgyventų šaltą naktį.
Per valandą mažyliai jau turi atsistoti ant kojų“, – pasakojo ūkio šeimininkė.
Šiemet per Velykas buvo surengtas sezono atidarymo renginys – ūkį lankė daug žmonių, o alpaka tuo metu ėmė gimdyti. Bandymai nuvilioti į tvartelį nepavyko – atsigulė kieme po lazdynu.
Lankytojus teko išprašyti už tvoros ir vos per pusvalandį alpakų būrį papildė dar viena mažylė.
Lankytojų buvo paprašyta padėti išrinkti vardą. Taip pirmoji „Čiobrelių rojuje“ gimusi alpaka gavo Perlos vardą.
Alpakų bandai pagausėti reikia laiko, mat alpakų nėštumas trunka net 11,5–12 mėnesių. Šiemet laukiama gimsiančių dar dviejų alpakų. Ūkio šeimininkai tikisi, kad mažyliai į pasaulį atkeliaus sėkmingai.
Šiuo metu ūkyje yra du suaugę patinai ir vienas jauniklis. Patinai gyvena atskiruose aptvaruose, o jauniklis kol kas dar su mama.
Atskirti patinus reikia, nes subrendę alpakų patinai konkuruoja tarpusavyje.
Jiems net išauga ilgi kovos dantys, kuriuos tenka trumpinti.
Kovodami jie stengiasi vienas kitam perkąsti sėklides, kad vienas iš jų taptų nevaisingas.
Kovų metu patinai ne tik kandžiojasi, bet ir spardosi ir, žinoma, spjaudosi.
„Neseniai buvo toks incidentas. Vieną patinėlį vedžiau į tvartuką, o kitas sugebėjo atsidaryti duris ir išbėgti.
Atsidūriau per vidurį tarp dviejų patinų ir jie mane nuo galvos iki kojų apspjaudė. Jie spjaudo atrytu skrandžio turiniu, kuris yra žalias, glitus ir smirdantis.
Man vienai jų uždaryti nepavyko, o jie spjaudė tol, kol galų gale su pagalba uždarėme į atskirus tvartus.
Iškart lėkiau į dušą ir viską mečiau skalbti, nes viskas tiesiog varvėjo“, – prisiminusi kvatojosi Gintarė.
Vis dėlto, kai alpakos apspjauna, nepyksta ir lankytojai. Priešingai – tai tampa vienu geriausių prisiminimų.
„Mes sakome, kad, jei apspjaus alpaka, lydės sėkmė“, – su šypsena pasakojo G.Tarvydavičienė.
Nenuostabu, kad ir magnetukai su alpakos, kuri apspjovė lankytoją, nuotrauka bei džemperiai, papuošti būtent šia fraze, ūkio suvenyrų parduotuvėlėje yra tarp populiariausių.
Planuose – gausus ūkis
Ūkio šeimininkė atviravo, kad 2024 metais norėtų turėti 30 patelių bandą. Šiuo metu šeima ruošia jaunojo ūkininko projektą ir tikisi gauti finansavimą.
Taip pat tikimasi gauti leidimus prekiauti ūkyje užaugintais čiobreliais.
Pasistačius didesnį tvartą Gintarė norėtų įsigyti ir vištų. Galbūt kada nors pavyktų auginti ir juodnosių avių, kurių Lietuvoje yra labai nedaug.
Be to, Tarvydavičiai nori suvienyti Žemaitijos regiono alpakų augintojus, mat yra nemažai žmonių, auginančių po 2–4 alpakas.
Bendravimas tarpusavyje padėtų greičiau gauti pagalbos, jei, pavyzdžiui, gimus alpakos jaunikliui motina neturi pieno, jei staiga prireikia kokių nors vaistų ar tiesiog norima išsikviesti alpakas gydantį veterinarą iškart į kelis ūkius.
„Bet kuriam iš augintojų gali kilti kokių nors problemų, tad norisi susivienyti ir padėti vieni kitiems.
Yra alpakų ir lamų augintojų asociacija, jai priklausome, bet dideli augintojai tarpusavyje yra linkę konkuruoti, nelabai nori patirtimi dalintis su kitais augintojais“, – sakė Gintarė.
Griežtos taisyklės
„Čiobrelių rojuje“ privaloma laikytis griežtų taisyklių, pavyzdžiui, atvažiuoti galima tik nurodytu lankymo laiku.
„Mes ne zoologijos sodas, o ūkis. Lankytojus įleidžiame kada galime, kada patys nedirbame.
Gaila, bet būna labai nesupratingų žmonių, kurie atvažiavę į vietą skambina, kad nori užeiti, nors būna aiškiai parašyta, jog tuo metu lankyti alpakų negalima.
Būna, kad pyksta, jog neįleidžiame į ūkį, kai mūsų pačių nėra namuose arba sirgdami.
Kai kurie net braunasi pro tvoras“, – įžūloku elgesiu stebėjosi Gintarė.
Ūkyje alpakos vaikšto palaidos, tad ribojamas ir lankytojų skaičius, kad per daug žmonių netrikdytų gyvūnų.
Taip pat griežtai draudžiama palikti atvirus vartelius, mat jei ištrūktų bandos vedlė, paskui ją išeitų visa banda.
„Yra visokių žmonių ir su tuo reikia susitaikyti. Bet labai smagu, kad yra daug žmonių, kurie supranta, kodėl taip darome. Nuoširdžių žmonių palaikymas įkvepia dirbti ir toliau“, – sakė Gintarė.
Pasitaiko tokių žmonių, kurie stebisi nustatyta bilietų kaina – žmogui apsilankymas ūkyje kainuoja 7 eurus. Į šią sumą įeina ir ūkio išlaikymas, ir investavimas į plėtrą, ir mokesčiai.
Iš surinktų pinigų ūkis jau įsigijo vieną alpaką, tvarko ūkio aplinką.
Įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pikniko zona su šašlykinėmis, kur galima praleisti laiką iš toliau stebint alpakas bei džiaugiantis gamta.
Visi pinigai, surenkami už bilietus, suvenyrus, edukacines veiklas, yra skirti tik ūkio plėtrai.
Prie to prisideda ir artimieji – Gintarės mama neria rankų darbo žaisliukus, pažįstama siuvėja siuva. Kojines, pirštines mezga anyta ir tetos.
„Stengiamės įtraukti visą šeimą, nes šeimos palaikymas taip pat daug reiškia“, – pabrėžė pašnekovė.
Artimiausias renginys, į kurį „Čiobrelių rojus“ kviečia norinčiuosius susipažinti su alpakomis, vyks kitą sekmadienį, rugpjūčio 14 d., – laukia Žolinės šventė.
„Labai norime, kad miesto gyventojai čia pajustų tai, ką mes jaučiame kiekvieną dieną: gyvūno artumą, prisilietimą, miško ramybę, gryną orą“, – užsukti į svečius lankymo valandomis kvietė G.Tarvydavičienė.
