Merkinėje gimęs ir užaugęs jis studijavo Policijos akademijoje, dirbdamas tardytoju daugiausiai nagrinėjo bylas, kuriose figūravo narkomanai ir prostitutės, po to – Seimo posėdžių sekretoriate. Tačiau prieš 11 metų ryžosi grįžti į gimtinę.
„Kai važiavom namo, sakiau: jei nebus ko valgyti, eisiu skaldyti malkų – vis tiek turėsime, už ką gyventi. O po to atsitiko taip, kaip atsitiko: nuėjau žmonai pirkti dviračio pas žmogų, kuris prekiavo sendaikčiais. Paklausiau, už kiek jis man parodytų, kaip tai vyksta, iš kur atkeliauja – pasakė sumą, sutarėme laiką, nusipirkau mikroautobusą, atvažiavau, o jis jau buvo išvykęs. Kitą savaitę sėdau pats vienas, nuvažiavau ir pradėjau mokytis šito amato“, – apie pirmuosius žingsnius į verslą pasakojo A.Glavickas.
Verslas prasidėjo didžiulėje aikštėje Vokietijoje. Arūno žodžiais tariant, tai – „baisinio“ dydžio turgus, į kurį suvažiuoja visa Europa ir visa Afrika.
„Visi, kurie žino, ką ten daro, tiesiog bėga, neša ir krauna kalnus, o tu atvažiuoji ir už galvos susiėmęs stovi galvodamas, nuo ko pradėti. Pinigų kiekis ribotas, sistema tokia, kad nesupranti – tu jau turguje ar dar už turgaus. Įkrenti kaip į vandenį ir bandai kapanotis: mokytis kalbą, skaičius, gestus ir socialinius dalykus, nes daugiausia prekeiviai – turkai, arabai. Jie labai gražiai šneka, gražiai meluoja.
Kai ten pabūni, supranti, kad gyvenam nuostabioje sąžiningoje šalyje. Vokietijai, Prancūzijai, Danijai iki Lietuvos labai toli. Kuo daugiau ten būni, kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo geriau supranti, kad Lietuva – puikus kraštas“, – kalbėjo sendaikčiais prekiaujantis vyras.
Sulaikė vokiečių policija
Pirmas blynas prisvilo – Arūnas prisipirko pilną mikroautobusą daiktų, kurių Lietuvoje niekam nereikėjo. Tai buvo prasti dviračiai, kurių jau ir taip buvo pilna rinka. Be to, pirkti dviračius rizikinga, nes jie dažniausiai būna vogti.
„Su tuo irgi susipažįsti tik tada, kai tave sustabdo ir uždaro. Man irgi taip buvo. Vokietijoje kaip ir visoje Europoje yra toks požiūris: lietuviai, latviai, estai, čekai, rumunai ir vengrai – vagys, o visi kiti – geri žmonės. Jų niekas nestabdo, jie gali daryti, ką nori. Jei važiuoja du mikroautobusai, sustabdys tą, kurio numeriai lietuviški ar iš kitos Rytų Europos šalies, – pasakojo A.Glavickas. -
Man kely sugedo mašina. Tokiu atveju vokiečiai kviečia policiją. Ji paprašė parodyti autobusiuką, išlupo visus ten buvusius dviračius, mane uždarė, parą pralaikė, iškvietė vertėją ir prasidėjo pokalbis. Galiausiai jie turėjo visą tą šimtą dviračių sukrauti atgal. Krovė 12 valandų“.
Konteineris „sprogsta“ per 10 minučių
Sendaikčių turgus Vokietijoje – atskiras pasaulis. Jei nežinai, ko nori, turgų tik apibėgsi, nes eilių čia – begalybė. Seniai čia kelius pramynę lenkai po turgų laksto nešini racijomis – taip vienas kitams praneša, kur ką radę. Atvykusieji iš Afrikos iš kalno televizorių išsiveža tik kineskopus ir detales – korpusus nudaužo, o iš supirktų šaldytuvų į namus išsigabena tik šaldymo mechanizmą. Ten jį įmontuoja į sukaltą dėžę – tai jiems atstoja šaldytuvą.
„Kai šitą pamatai, pajauti laimę gyventi Lietuvoje. Kai vokietis nuveža konteinerį to, ko aš neėmiau ir tikrai gyvenime neimsiu, jis „sprogsta“ – daiktus išnešioja per 10 minučių“, – kalbėjo „Merkinės sendaikčių krautuvės“ savininkas.
Reikalus tvarko be filosofijos
Dabar pats Arūnas į turgų nebevažiuoja – pasikeitė darbo pobūdis. Tačiau krautuvėje dirba tik jiedu su žmona: ji – parduotuvėje, vyras – sandėliuose. Sako, kad per metus rankomis perkelia apie 300 tonų.
Šį verslą vystydamas jau kiek daugiau nei dešimti metai A.Glavickas tikina – dabar jau ir pilną vilkiką veždamas žino, kam jį parduos.
„Niekas šito darbo už mane nepadarys. Ten – chaosas, iš kurio turi išsitraukti, kas tau geriausia, parsivežti, išsiskaičiuoti, susidėlioti, ir tik tu žinai, kiek mažiausiai gali už tą daiktą paimti“, – teigė vyras.
Anot pašnekovo, nėra labiau ar menkiau paklausiausių dalykų – reikia mokėti pataikyti, jausti. Ir neparduodamų daiktų nėra: „Jei būsi romantikas, stovėsi turguje kaip klube – dalinsiesi potyriais, bet neuždirbsi. Aš dirbu, aš turiu parduoti, todėl į tai žiūriu pragmatiškai. Reikalai sutvarkomi juos tvarkant ir be filosofijos“.
Geriausia, jei yra istorija
Penkerius metus, kaip sako pats, sėdėjęs turguje ir žiūrėjęs, kaip visi rausiasi dėžėse, sumanė padaryti išpardavimus: maišelis prekių – 5 eurai, renkiesi, ką nori.
„Parodyčiau vaizdus – nepatikėtumėte. Įspūdingiausiai apie tai pasakoja žmogus, kuris padėjo man pasiruošti: „Išdėliojau dėžes, einu rūkydamas tarp jų ir jaučiu, kad mane neša, neša!“.
Surengiau dešimt išpardavimų – pabodo. Padarėm gyvus aukcionus – viskas nuo vieno euro. Galioja taisyklė: aukcionas vyksta tol, kol parduodamas daiktas už pradinę kainą. Jei už prekę niekas nepasiūlo daugiau, nutraukiami visi tos dienos pardavimai“, – pasakojo A.Glavickas.
Anot jo, tokia prekyba sutraukia ne tik merkiniškius. Pavyzdžiui, iš Brėmeno Vokietijoje pargabentą didžiulį pečių nusipirko žmogus, gyvenantis 30 km nuo Brėmeno, ir išsivežė atgal.
Pečius pečium, o baldai, pasak Arūno – pats blogiausias dalykas, ką gali nupirkti. „Pabandykite iš buto trečiame aukšte išsinešti 200 kg sveriantį baldą, įkelti jį į mikroautobusą, vežti į sandėlį, iškrauti, pakrauti į vilkiką, atsivežti į Lietuvą, iškrauti į sandėlį, iš ten vežti į krautuvę, jei niekas jo nenuperka, iš krautuvės vėl vežti į sandėlį. Kokia turi būti to baldo kaina, kad jis atsipirktų?“, – paaiškino prekeivis.
Tačiau jo krautuvėje baldų vis dėlto pasitaiko. Ir pirkėjų, kurie ieško baldų su istorija, taip pat būna. Jiems nepakanka žinoti, kad daiktas atkeliavęs iš kaizerio namų. O štai jei kolegai Vokietijoje pavyksta gauti kokio kaizerio dokumento nuotrauką, eilinis baldas tampa baldu su istorija, už kurį pirkėjas pasiruošęs sumokėti nepalyginamai daugiau.
Visas verslas ir su juo susiję sprendimai – Arūno rankose. „Aš pats sau vadas. Viskas veikia, kol veikia širdis ir raumenys. Kai širdis sustos, viso šito neliks, – kalba vyras. – Dabar – nuostabiausias mano gyvenimo tarpsnis. Geriau jau nebus“.
