Iš emigracijos grįžusiems uteniškiams darbo pasiūlymai neįtiko, todėl įkūrė savo verslą: jautėmės verti daugiau

Po studijų kadaise buvę bendraklasiai keletą metų dirbo Lietuvoje, o vėliau patraukė į Norvegiją.

„Vyrui iššūkių prireikė“, – juokėsi moteris.

Ramūnas tai pripažino: „Norėjau viską kardinaliai pakeisti, išmokti tai, ko nemoku, daryti tai, ko dar nesu daręs, todėl išvykome į Norvegiją. Blaškiausi, kol radau darbą, bet pavyko jį rasti. Greitai išmokau norvegų kalbą ir po kurio laiko antroje pagal dydį norvegų medinės pakavimo taros įmonėje tapau gamybos vadovu.“

Vyras pasakoja ten susidūręs su visai kitokia žmonių motyvacija ir darbingumu. Norintieji parvežti pinigų šeimai ar sukaupti nemenką sumą namui įsigyti pluša kaip reikiant.

„Ten pamačiau, kiek žmonės iš tiesų gali visko padaryti. Jei Lietuvoje tiek visi dirbtų, turėtų tikrai ne mažiau pinigų“, – teigė jis.

R.Ramoškai gyvenimas svetur patiko. Kaimo, kuriame gyveno, bendruomenės buvo pripažintas, nes buvo užsienietis, bet pasiekęs vadovo poziciją darbe, net patiems įmonės savininkams galėjo tarti žodį ar duoti nurodymus.

Tad priimti sprendimą grįžti į Lietuvą vyrui nebuvo lengva. Visgi, kaip pasakojo Redvita, gimus sūnui teko spręsti, likti ir pradėti jį vesti į darželį Norvegijoje, ar grįžti ir kurti gyvenimą Lietuvoje.

„Be to, man, kaip biologei pagal išsilavinimą, Norvegijoje trūko žalumos, spalvų, paukščių. Tai labai vyriška šalis. Prisimenu, kai nuvykome į Daniją, aš net apsiverkiau pamačiusi žydinčius rapsų laukus, skraidančius gandrus“, – su portalu lrytas.lt dalijosi prisiminimais R.Ramoškienė.

Prieš porą metų grįžę į gimtinę jie ėmė ieškotis darbo, tačiau vertindami save ir savo laiką į bet kokią įmonę nepuolė. Ramūno apskritai netenkino nė vienas darbo pasiūlymas, jis visada jausdavosi vertas daugiau.

„Tai taikau ir kitiems. Pavyzdžiui, niekada nesideru su statybininkais, nes, manau, jog kiekvienas meistras žino savo vertę. Jeigu paprašys 10 eurų, aš jam ir duosiu 10, o ne 15 eurų“, – sakė vyras.

Tad jis nusprendė, jog geriau laiką ir įgytas žinias skirs savo reikmėms, namams, o ne samdomam darbui.

R.Ramoškienė, atvedusi savo sūnų į darželį, ir pati kurį laiką išbandė darželio auklėtojos profesiją, tačiau vaiką „pargynus“ namo, nes jis darželiui dar buvo per mažas, išėjo iš darbo ir pati. Ilgai ji nesėdėjo rankų sudėjusi, svarstė, jog galbūt reikėtų atidaryti vaikų darželį šalia namų, bet galiausiai nusprendė imtis liofilizavimo. Tad „Čiau, braške“ pavadintą verslą jie pradėjo pernai.

O mintis apie tokią veiklą galvoje sukosi dar nuo kadaise paragauto saldainio – liofilizuotos aktinidijos šokolade. Stipriai sužavėjęs skanėstas „užkūrė“ svarstymus, kodėl jie negalėtų to imtis patys.

„Mums patinka ką nors sugalvoti ir padaryti. Nekvaršiname sau galvos, verta ar ne. Padarysime ir pamatysime, išeina kažkas ar ne“, – šypsodamasis sakė R.Ramoška.

„O tuo metu buvome registruoti bedarbiai. Pamačiau programą nuo 45 metų registruotiems bedarbiams, parašėme projektą, pasinaudojome parama ir atidarėme įmonę. Vėliau ir savivaldybei rašiau projektą, tad galėjome nusipirkti visą įrangą, kuri nėra pigi. Vienas liofilizavimo aparatas kainuoja 7–8 tūkst. eurų, o pirkome du, be to, dar reikia ir specialių šaldiklių“, – pasakojo žmona.

Dabar netoli ežero esanti sutuoktinių sodyba – ir jų gyvenamoji, ir darbo vieta. Rūsyje jie įsirengę erdvę liofilizavimui, į kurią įėjus kvepėjo braškėmis, mat jos buvo ką tik baigtos liofilizuoti.

„Čiau, braške“ pavadinimą sugalvoti ilgai netruko. Ramūnas vieną dieną rimtai pasukęs galvą kitą rytą tik prabudęs jau žinojo verslo pavadinimą. Ir iš tiesų liofilizuoti jie pirmiausia pradėjo braškes, nes tuo metu buvo pats jų sezonas.

„Bet tuo metu buvo labai karšta ir viskas nepavyko. Buvo daug ašarų, nežinojome, ką daryti“, – pripažino moteris.

Tačiau bandyti sutuoktiniai nesustojo ir dabar įgudę liofilizuoja praktiškai viską: braškes, avietes, vyšnias, serbentus, obuolius, kriaušes, mangus, morkas, burokėlius, moliūgus, net dilgėles, garšvas ir pačių užaugintus šitakius. Iš daržovių ir vaisių Redvita vaikams gamina ir liofilizuotus saldainius, o kad suteiktų jiems, pavyzdžiui, žalsvą spalvą, įdeda garšvų ar špinatų miltelių. Tad viskas natūralu – jokio pridėtinio cukraus ar sirupų.

Pasak moters, geriausi degustatoriai ir kritikai – jos vyras su sūnumi.

„Kai žmona eina į rūsį, aš jai sakau: „Parnešk ko nors skanaus.“ O tada sėdime su sūnumi ir graužiame vyšnias, braškes ar ką nors kita“, – juokėsi R.Ramoška.

Šį bei tą Ramoškos užsiaugina patys, bet nemažai uogų ir daržovių jie perka iš vietinių ūkininkų. O pastarieji Redvitai ir Ramūnui atveža ne bet kokią produkciją, o specialiai atrinktą pagal dydį, spalvą, gražesnę formą.

Be to, verslininkai pastebi, kad skirtingų miestų gyventojų skonis skiriasi. Tai, kas patinka uteniškiams, nebūtinai gausiai perkama Ignalinoje, Molėtuose ar Ukmergėje. Tačiau uteniškiai Ramoškas tikrai nustebino, nes, pasirodo, jiems patinka naujovės. Pernai pirmuosius kartus nedrąsiai ir kukliai prekių į muges atsivežę po valandos turėdavo lėkti namo ir pakuoti daugiau morkų.

„Morkas tiesiog išnešė, štai tau ir uteniškiai“, – mostelėjo rankomis moteris.

O dabar jie į muges važiuoja nuolat. Jie nori patys bendrauti su klientais, pasakoti apie savo produkciją ir jos naudą – išsaugomus vitaminus –, gauti grįžtamąjį ryšį, klientų patarimus ar pagyrimus. Per metus jie subūrė ir nuolatinių klientų ratą – kai kurie į muges atvyksta tik dėl jų.

Investicijos į verslą kol kas dar neatsipirko, o ir pabrangusi energija džiaugsmo neprideda, bet verslininkai rado išeitį – statosi saulės elektrinę. Žinoma, teko šiek tiek branginti ir produkciją.

Visgi Ramoškos pripažįsta, kad šiuo metu visiškai pragyventi iš šio verslo dar būtų sunku, nebent reikėtų dar daugiau dirbti, bet savęs alinti iki nukritimo nenori.

„Mūsų amžiuje mažiau yra daugiau“, – palinksėjo galva Redvita.

Nenorėtų Ramūnas ir tiekti produkcijos į didžiuosius prekybos centrus: „Mums žmonės sako, kad iš šitos veiklos milijonų nesusikrausime, bet mums ir nereikia milijonų. Kam tiek daug „arti“? Mes patenkinti tuo, ką turime.“

O dabar jie turi dar daugiau, mat šią vasarą startavo prie pat ežero jų įrengta kaimo turizmo sodyba „VillaRedvita“, tad entuziazmo, verslo idėjų ir veiklos Ramoškoms tikrai netrūksta.