„Pats verslas prasidėjo, kai juvelyru buvau jau septynerius metus. Vienu metu pagalvojau, kad noriu atnešti daugiau vertės į žmonių gyvenimus ir užsidirbti daugiau pinigų“, – pasakojo A.Abramavičius. Tačiau už pinigus svarbiau tapo verslo pamokos, kurias pašnekovas išmoko dirbdamas komandoje, puoselėdamas savo idėją bei vykdydamas plėtrą.
Be papildomų rankų nespėtų
Iškart po pandemijos piko įkūręs juvelyrikos įmonę, vilnietis neilgai trukus suvokė, kad dirbdamas vienas turi labai ribotas galimybes, kuriant individualius aksesuarų ir žiedų užsakymus ir tuo pačiu metu rūpinantis verslu.
Šiuo metu internetinėje parduotuvėje klientai gali nusipirkti jau pagamintus juvelyrinius dirbinius arba konsultuotis ir susikurti individualius žiedus, auskarus ar apyrankes su brangakmeniais, kitais norimais dizaino elementais.
Tačiau pašnekovas su šypsena prasitarė, kad gaminiai neužsilieka – jei čia ir dabar norėtumėte įsigyti dirbinį, gali būti kiek sunkiau, tačiau visada galima kiek palūkėti ir gauti susikurto dizaino, spalvos ar dydžio juvelyrikos dirbinį.
G.Abramavičius prisiminė, kad mąstydamas apie pastiprinimą ir kolekcijų kūrimo mastą, sugalvojo pasiūlyti prisijungti geram draugui N.Vaitaičiui, kuris kaip tik keitė darbo vietą. Jis įsitraukė į rinkodaros, įvaizdžio kūrimo procesus, kol kolega juvelyras galėjo visą energiją skirti juvelyrikai ir bendravimui su klientais.
Jau beveik prieš dvejus metus prie G.Abramavičiaus prisijungęs kolega taip pat rūpinasi rinkos tyrimais ir padeda juvelyrams suvokti, ko iš tiesų reikia klientams ir kaip tai pasiekti pačiu efektyviausiu būdu.
„Buvo abejonė: ar susidirbsime kartu, nes mes pasižiūrėjome daug istorijų, kaip verslai išbyra, kaip draugystės nepasiseka, net pasikalbėjome ir ant lapo surašėme savo verslo vertybes – kas svarbu, kas ne taip. Aš dabar labai džiaugiuosi, nes matau, kaip stipriai vienas kitą papildome ir kaip kartu į pasaulį atnešame daugiau grožio“, – sakė G.Abramavičius.
„Kažkada paklausiau patarimo dalyvaudamas projekte „Vyrų gentys“, kur vyrai tiesiog kartu leidžia laiką: jeigu noriu užsidirbti daugiau pinigų, aš turiu įtraukti kitus žmones“, – atviravo pašnekovas. Po šios, akis atvėrusios minties, vilnietis iškart suskubo įdarbinti buhalterį ir dalį krūvio perkelti laisvai, ne pilnu etatu samdomiems juvelyrams.
Kai įmonę užklumpa didesnis klientų skaičius, keli papildomi įdarbinti juvelyrai įmonės įkūrėjai padeda susitvarkyti bent su 20–30 individualių užsakymų. Verslo partneriai jau tada suvokė, kad nors iš juvelyrikos, atrodytų, užsidirba tik jie, iš tiesų laimingais padaro ir kurjerių paslaugas teikiančias įmones, ir kitus juvelyrus, ir tuos pačius dėžučių papuošalams pardavėjus. Mat ir jiems nuskyla proga užsidirbti.
„Todėl man griuvo įsitikinimas, kad verslas neva yra savanaudiški pinigai. Atsirado suvokimas, kad visiems nuo to geriau ir yra akivaizdus pastebėjimas, kad žmonės moka pinigus už kažką nuoširdaus ir tik už kažką labai kokybiško“, – kalbėjo G.Abramavičius.
Buvo gėda prašyti pinigų už darbą
„Pradėjau dirbti antrame kurse, pirmame kurse dar mokiausi amato ir padariau keletą darbelių, bet dar niekas nenešiojo – gal tik mama“, – pasakojo kalbintas juvelyras. Tačiau vilnietis jau paragavęs ir kiek kitokio darbo: kai reikėjo, dirbo statybose, laukuose užsienyje ar skynė vynuoges Provanse, Prancūzijoje.
Visgi tai tik dar labiau padėjo suvokti, kad laikas dirbti sau ir nepriklausomai užsitikrinti savo pajamas. Juolab, kad dar studijų laikais buvo nelengva įsidarbinti pas kitus juvelyrus: arba tuo metu darbuotojų neieškodavo, arba prašymą atmesdavo. Po tokių „ne“, jis dirbo su verslo liudijimu sau, ruošdamas klientų individualiai užsakytus dirbinius.
Kaip prisiminė vyras, jau tuo metu norėjosi stabilių pajamų. Kartais per mėnesį uždirbdavo 400 eurų, tačiau kartais ir nieko negaudavo. Todėl verslininkas pradėjo vertinti ne tik kūrybinę laisvę, bet ir finansinį stabilumą.
„Iššūkis iš pradžių buvo nuo juvelyrikos meno pereiti prie kažkokio kūrinio, kuris būtų priimtinas ir norimas žmonių. Iššūkis – prašyti pinigų už savo darbą ir įvertinti. Aš galvojau: man užtruko žiedą padaryti porą dienų ir man buvo malonu ir nesugaišau emocinės energijos.
Atrodo, kad atiduočiau nemokamai, o ir žmonės man labai patinka. Būdavo gėda, bet tik po to išmokau paprašyti kokių 100 litų, bet tuo metu kaip tik viskas keitėsi į eurus, tai atsimenu, kad turėjau papuošalą už 500 litų, o tada buvo labai daug“, – komentavo jis.
Pasak pašnekovo, už pirmuosius dirbinius yra paėmęs ir 70 litų, ir iki 200 litų, tačiau net ir iki dabar gailisi, kad anksčiau neįvertino savo kūrybos ir atlikto darbo.
Su naujų klientų paieška sunku nebuvo, patikino juvelyras. Anot jo, kūriniai turi natūralų ir įprastą poveikį žmonėms: studijuodamas menus, pašnekovas priėjo prie išvados, kad turi daryti ne tik kas patinka jam pačiam, bet ir potencialiems pirkėjams.
„Man gal patiktų kurti karūną su spygliais, bet gal ji niekam nebūtų įdomi ar nepraktiška. Aš be abejo, dar kursiu tą karūną. Vis tik ėmiau ieškoti ne tik kas man patinka, bet ieškoti vidurio, kad gaminys būtų nešiojamas ir pigus“, – teigė jis.
Dar labiau padėjo reklamos galimybės augančiuose socialiniuose tinkluose ir internetiniame puslapyje.
„Reklama yra būtina, nes ji yra kaip medžioklė, bet tokia lyg geroji medžioklė. Įsivaizduokite, aš turiu produktus, kurie yra nuostabūs, nuostabesni už daugelį kitų, bet žmonės, kurie galėtų būti mano klientai, net nežino apie mane. Galbūt jis sušildytų širdis, praturtintų gyvenimus, įprasmintų ryšį ar ritualą ar dovaną dukrą ar sau. Bet kol nežino, aš neegzistuoju, kad ir kiek vertės sukurčiau“, – dalijosi patirtimi G.Abramavičius.
Kokybė pasiekė „lubas“, o klientai taupyti nelinkę
Paklaustas, ar per dešimtmetį klientai papuošalams tapę taupesni, G.Abramavičius kaip tik pastebėjo, kad daugiau uždirbdami lietuvaičiai lengviau išleidžia savo santaupas – nori gyventi gražiai.
„Tai yra nebūtinai objekto grožis: galime pamatyti saulėlydį, bet galime ir žmogų, gražiai besielgiantį su kitu žmogumi. Kažkas su papuošalais yra gražaus, mes norime dovanoti grožį sau ir kitiems – aš noriu sau pasidovanoti ir pasakyti, kad myliu save“, – aiškino pašnekovas.
Pokalbio metu juvelyras svarstė, kad galbūt gaminami papuošalai ir pats verslas yra lyg vyšnia ant torto kiekvieno mūsų gyvenimuose. Mat turime stogą virš galvos, esame pavalgę ir neretai šalia turime sau brangų žmogų – trūksta tik paskutinio džiaugsmo taško, kad emocija būtų dar tvirčiau įprasminta.
„Pavyzdžiui, pasidaryčiau papuošalą už tai, kad 10 metų esu juvelyras ir pagaliau nešiočiau žiedą, nors nieko nesinešioju. Nešioju tik auskarus“, – atviravo įmonės įkūrėjas.
Visgi tokia dovana sau užtruktų – būna ir taip, kad vien keli mėnesiai skiriami tam, kad su klientų būtų aptartas dizainas, akmenys ir kiti niuansai. Jei užsakymas kiek skubesnis – tenka kitus projektus kiek atidėti ir savaitei susikoncentruoti kitiems darbams.
Įmonės „Du Gluosniai“ įkūrėjas džiaugėsi, kad esant mažam verslui pasaulinės rinkos išsiderinimas, infliacija ir kitos aplinkybės veiklos nestabdo. Visgi tik prasidėjus karui Ukrainoje, pastebėjo, kad užsakymų skaičius kiek sumažėjo.
Kadangi daugiausia verslas uždirba iš žiedų, o jų užsakymų netrūksta, tik spėk suktis. Nors kol kas apie fizinę parduotuvę partneriai dar negalvoja, ateityje tokios plėtros galimybės neatmeta, o ir svajingai užsimena apie užsienį. Tačiau rinka neužpildyta ir Lietuvoje, patikino pašnekovas.
Juo labiau, kad tokiam darbui reikia įgūdžių ir meilės. Ne ką mažiau reikia ir specialios įrangos, įrankių, kurie juvelyrui atsiėjo net virš 10 tūkstančių. Tačiau viskas vyko pamažu, o įsirengti darbo vietą ir įsigyti dalį įrankių padėjo ir Užimtumo tarnybos skiriama parama iki 18 tūkst. eurų. Tačiau pirmas bandymas buvo nesėkmingas, tik antru kartu pavyko gauti reikiamą paramą.
„Jei projektas būtų leidęs, išleisčiau apyvartinėms lėšoms, skiriamoms reklamoms, auksui, brangakmeniams ar patalpų nuomai“, – svarstė jis. Visgi kol kas patalpų nuomai pavyksta sutaupyti: fizinės parduotuvės nėra, o partnerių namai virsta dirbtuvėmis.
„Mes dirbame atskirai, tai užtenka pas vieną kitą į namus ar pabendrauti kavinėje. Pasiimame visą dieną strategijai ar verslo apžiūrai. Kalbant apie strategiją – su trumpu pokalbiu galiu sutaupyti savaites ar mėnesius darbo. Atrodo, kad jau dabar yra kokybės lubos, tai nežinau, kiek dar galime stiebtis į viršų“, – dėstė G.Abramavičius.
Būtent toks bendradarbiavimas ir moko dalintis pinigais, atsakomybe ar darbais, kalbėjo juvelyras. Tai turbūt yra viena svarbiausių pamokų, kurią iš šio verslo išsinešė pats vilnietis.
