Pora žingsnių nuo Vilkaviškio autobusų stoties, apie kurią rašė ir Karališkoji britų architektų sąjunga (RIBA), veikiančioje parduotuvėje kvepia kava. Gal ir nekeista, nes vieta, kurioje laikomės, pirmiausia ir turėtų sietis su šiuo gėrimu.
Parduotuvė, K.Liaudanskienės žodžiais tariant, – keturių draugų, kurie neturėjo galvos skausmo, įkurtas „uab'as“. Jo sumanytojai: Andrius Montvilas, Remigijus Svotas, Kazimieras Venckus ir Bronius Guzevičius.
Du jų susiję su įmone, kuri Vilkaviškyje skrudina kavą. Bičiuliai susigalvojo, kad šiame Suvalkijos mieste jiems reikia vietos, kur kavą galėtų siūlyti gyvai, o ne tik pardavinėti internetu. „Dairėsi visame mieste, bet kai pastatė stotį ir atsirado tokios puikios patalpos, jie negalėjo to praleisti“, – paaiškino Kristina.
Kiti du parduotuvės savininkai – taip pat turintys ryšį su verslais: vieno žmona užsiima aliejaus spaudimu, kitas kurį laiką iš Dzūkijos vežė brandintą jautieną. Tiesa, pastaroji produkcija atsisijojo – jos „Premo“ nerasite. Ir tą lėmė ne vien tik faktas, kad Dzūkija – kiek tolokai.
Kristina čia pat paaiškina: „Parduotuvėlė atsirado tam, kad didžioji dalis gardžiausių, įdomiausių Vilkaviškyje gaminamų produktų būtų vienoje vietoje. Tai ir Vilkaviškyje skrudinama kava, ir Vilkaviškyje kepami šakočiai, ir sūris, ir ledų fabriko produkcija, ir mėsa – daug visko, ką galima nusipirkti čia, kad nereikėtų maltis po rajoną“.
Tiesa, ne vien vilkaviškiečių gaminamos produkcijos galima čia rasti. Tačiau kai jau klausia, ką iš šių kraštų vežti lauktuvių, krepšelis užsipildo vietiniais gaminiais. Ir kas keisčiausia, pirmasis būna kanapinė druska. „Juk ji atėjusi iš Žemaitijos“, – stebiuosi kalbėdama su Kristina.
„Tas ir keista, kad net žemaičiai mūsų prašo kanapinės druskos ir sako, kad pas juos taip skaniai nepadaro“, – sako K.Liaudanskienė.
Dar į lauktuvių komplektą ji siūlo linų sėmenų aliejų ir kavos. „Aš visus savo gimines, draugus, artimuosius, pažįstamus, kaip sakau žargonu, pasodinau ant Vilkaviškyje skrudinamos kavos. Skrudinama 15 rūšių arabikos ir keturios rūšys robustos – nuo pačios švelniausios iki ekstremaliausios, – sako pašnekovė. – Be proto didžiuojuosi šakočiu, kurį vežu į Žemaitiją, į Šilutės kraštą, kur juos taip pat kepa. Ir jei šakočio kepėjas man pasako, kad mano lauktuvės puikios – tai jau įvertinimas“.
Kone visi užsieniečiai iš Vilkaviškio išsiveža kavos, šakotį, aliejaus, vytintos mėsos ir sūrį.
Parduotuvė prie miesto stoties veikia treti metai – pati pradžia buvo baisusis pandeminis laikotarpis. Tuo metu, anot Kristinos, judėta per atstumą, internetu. „O dabar, kai jau paleido, mes gyvenam“, – šypsosi moteris.
Ir nors galėtum manyti, kad per trejus metus jau turėjo būti iššniukšinėti visi rajono verslai, pašnekovė tikina, kad tai toli gražu ne tiesa: „Esame nuolatinėse paieškose. Dar yra kur dairytis“.
Juolab ir asortimentas nuolat keičiasi. Pavyzdžiui, šaltyje džiovintos uogos, obuolių sultys – sezoninis produktas: jo tai yra, tai nėra. Vieni gaminiai pasiteisina, kiti – ne. O ir tam, kad produktas patektų į parduotuvę, kaip juokauja Kristina, pamirksėti neužtenka: jį patikrina mažiausiai penkios šeimos. Tik tada, kai iš jų trys su puse pasako „taip“, gaminys atsiranda parduotuvėje.
